Ne dėl tėvynės. Dėl didesnei daliai tautos negirdėto Seimo komiteto ir dar mažiau girdėto to komiteto pirmininko.
Padarius tuos tris karantino darbus, neskaitant skiepijimosi, galima be isterijų atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų kelia pavojų Lietuvos egzistencijai.
Pradėkim nuo ekskapeliono P.Vaineikio adventinio ir veidaknygės pamokslų. Katalikų kunigas šitaip šaukia „tautą, nuodėmės užguitą“:
Šėtonas susimokė netgi politiniu lygmeniu iškreipti žmogaus prigimtį. Kada per LRT mokina iškrypėliai, tiesiai šviesiai galiu pasakyti, iškrypėliai, lgbtišnikai. Įsivaizduojate? Kada valstybiniu lygmeniu bando įsiveržti į mokyklas ir mokinti amoralių dalykų.
Perspėju, kad turite nebedaug laiko! Neerzinkite Dievo ir lietuvių tautos su savo visom genderizmo nesąmonėm. Kviečiu visus, kurie išdavėt Tėvynę, pardavėt Lietuvos vaikus, jaunimą ir šeimas šėtonui (nesvarbu raudonam, rudam, žaliam ar vaivorykštiniam) nuoširdžiai daryti atgailą! Jei kam nors, skaitant užėjo noras mane pasiųsti ant „trijų raidžių“, primenu, kad yra toks kurortas Peru valstybėje, paprašysiu nupirkti ir bilietą! Jei kas manot, kad šiandien gali likti neutralūs ir tavęs „Stambulo konvencija“ nepalies, pasakysiu pranašystę, atsitiks, kaip 1940 m.
Kunigas vienuolis visus, kurie yra kitokios nei jis nuomonės dėl Stambulo konvencijos, a priori skelbia bedieviais, iškrypėliais, vaikų prekeiviais ir tėvynės išdavikais. Už tai žada visus pasiųsti į miestelį pavadinimu Nahui, o iš tikrųjų tai patys žinote kur.
Jei pranciškonų vienuolio pamoksluose „lgbtišnikus“ pakeistume pagonimis, ir palygintume lietuvio vienuolio leksiką su XIII-XIV a. kryžiuočius į reizus prieš žemaičius lydėjusių vokiečių vienuolių pamokslais, pastarieji ne vienu atveju nublanktų.
O juk tai buvo menkai išsilavinusių viduramžių kunigų pamokslai, kai popiežius buvo aukščiau karalių ir buvo teisėta Dievo žodį netikėliams į galvas kalti kardu. O čia mielo, žmonėms išties artimo Pranciškonų ordino vienuolis lietuvis sunkiais kriminaliniais, politiniais ir religiniais nusikaltimais apkaltina ir iškrypėliais išvadina savo gentainius.
Gerą gabalą tautos, manančios, kad smurtas prieš moteris vis dėlto yra problema. Kiek konkrečiai tokių žmonių, sunku pasakyti. Bet jei spręstume pagal 2020 m. rinkimus ir Seimo narių skaičių, žadančių ratifikuoti Stambulo konvenciją, plius minus pusė piliečių.
Bet net jei tai būtų tik 5-10 proc., kiek įprastai populiacijoje būna homoseksualių žmonių, vis tiek vienuolis paniekino beprotiškai daug lietuvių ir žemaičių. Tiek pat, kiek yra „teisiųjų“, kurie pasirašė prieš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką V.Raskevičių.
Kas būtų dėjęsi, jei 300 000 žmonių tėvynės išdavikais ir iškrypėliais būtų išvadinęs koks influenceris ar, neduok Dieve, žurnalistas, ir dar būtų pridėjęs, kad apie iškrypėlius čia jis pavarė kalbėdamas visos lietuvių tautos ir paties Pondievo vardu?
Pasipiktinimas būtų milžiniškas ir suprantamas. Galų gale pavyzdžio nė ieškoti nereikia. Daug kas piktinosi puolimu prieš mielą kunigą A.Toliatą, taip pat reikalavusį karo Stambulo konvencijai. Ups, kokia banga pakilo. Tik tie, kurie piktinosi kunigo Algirdo puolimu, lyg ir nesipiktino broliu pranciškonu, kuris ne vieną – šimtus tūkstančių žmonių išvadino iškrypėliais. Kunigas Algirdas lyg tai taip pat nesipiktino?
Stambulo konvenciją ratifikavo dauguma ES šalių, įskaitant katalikiškiausią narę Lenkiją. Be Lietuvos, neratifikavo Orbano Vengrija, Bulgarija, Latvija, Čekija ir Slovakija.
Kas tokio kraupaus yra toje konvencijoje, kad Lietuvoje ji, praėjus 10 m. po priėmimo, susilauktų pranciškono, pasiųsto skelbti Dievo žodį gimnazijoje, logorėjos, kurioje šv. Pauliaus žodžiai liejasi pramaišiui su nenormine leksika?
Spręskite patys. Jei norite susidaryti nuomonę ne iš vienuolio prakeiksmų ir šiaip nuogirdų, skaitykite konvenciją nuo A iki Z. Atkreipdami išskirtinį dėmesį į konvencijos priešininkus piktinančius 4 str. 3 dalį ir 14 str.
Jei Stambulo konvencijoje rasite nors šimtadalį tiek neapykantos savo artimui, kiek pavarė brolis pranciškonas ir kiti egzorcistai iš velnio malonės, esat potenciali sąmokslo teorijų auka. Gyvenat pasaulyje, kuriame jus kažkas vis taikosi nunuodyti šaltibarščiais ar dar originaliau nudaigoti. Laikas jus sučipuoti.
14 str. šalys, ratifikavusios konvenciją, raginamos mokyklose mokyti „moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę.“
Čia taip šėtonas nori iškreipti žmogaus prigimtį? Iškrypėliai politiniu lygiu braunasi į mokyklas?
Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Doras krikščionis, kuriam antrasis po Dievo tikėjimo postulatas yra „mylėk savo artimą kaip save patį“, Stambulo konvencijoje ras tai, ką galima rasti ir brolio pranciškono ne kartą paminėto apaštalo šv. Pauliaus priminime: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė.“ (Rom 13, 8–10).
Bet stabdom arklius. Tiesiog prieš ištraukdami aprūdijusį kardą ir ant balto žirgo į brolio pranciškono skelbiamą karą, kad nenutiktų kaip 1940-aisiais, skaitykite pačią konvenciją. Kad nenutiktų taip, kaip nutiko 1941-1943-aisiais. Su Lietuvos piliečiais, štetlų gyventojais.
Beje, tada taip pat reiškėsi atskiri kunigai – vieni kaip gelbėtojai, kiti – kaip masinių žudynių laimintojai. O Lietuvos Bažnyčia tylėjo. Apokalipsės raiteliams šuoliuojant. Tylėjo iki pat 1943-iųjų pavasario ar vasaros. Kaip ir tautos lyderiai.
Pateisinti sunku, bet anuometę tylą galima bent suprasti. Okupantas kritikams kulkų netaupė. O kas dabar trukdo šalies vadovui, premjerei, Seimo pirmininkei pasinaudoti teise kreiptis per visas televizijas į tautą dėl puolimo prieš Seimo narį V.Raskevičių, užstoti propagandistų grupelės puolamus, iš darbo varomus LGGRTC istorikus?
Baimė. Mano troba iš krašto. Tegu manosi. Ne mano tai reitingo reikalas. Bet juk Raskevičius puolamas ne kaip Laisvės partijos narys, ne kaip politikas, kuris kažką būtų pavogęs. Būkim biedni, bet teisingi: Raskevičius puolamas kaip homoseksualus žmogus. Kaip homoseksualų žmogų jį norima viešai pažeminti, nukišti į užpečkį.
Kam, jei ne tautos mandatu nuolat besigiriančiam Prezidentui derėtų prisiimti moralinę pareigą apginti žmogų, žmogiškumą? O drauge ir teisės, įstatymo viršenybę prieš minios teismą. Stoti šalia ujamo. Pasakyti, kad tai nebus toleruojama. Autoritetingai paklausti, kaip griežto karantino sąlygomis įmanoma teisėtai surinkti per 300 000 parašų?
Kai prieš 32 m. su trupučiu Sąjūdis surinko per 0,5 mln. parašų dėl sovietų imperiją bandančių išsaugoti konstitucijos pataisų, Vilniuje kas kilometrą užsiraudavai ant palapinės, prie kurios buvo galima pasirašyti. Kur tos palapinės buvo šįkart? Kokia „kontora“ parašus rinko?
Penktadieninis Prezidento interviu atskleidė jo meilę žodžiui „klausimas“: „Kreipėmės iškelti klausimą į pačią prioritetiškiausią poziciją; šiuo metu tai nėra klausimas; šį klausimą jis iškels ir spaudos konferencijoje, ir vizite; mano klausimas yra labai paprastas, ar tai nėra noras atitraukti dėmesį nuo tų klausimų? Yra klausimų, kurie negali laukti.“
Su pastaruoju šiltu oro pavirpinimu galima sutikti. Tai laukti negali. O laukia. Kuo žmogus iškyla aukščiau, tuo įspūdingesnė stručio poza. Kad tik kas neatsitiktų. Kad tik ko nepagalvotų.
Pasaulyje kažkada buvo atliekamos apklausos formuluojant kalusimus pagal Dekalogą. Į klausimą, ar galima pasitikėti savo artimu, tarp 30 šalių mažiausiai teigiamų atsakymų gauta Lietuvoj. Tik 14 proc. atsakė teigiamai. Skaitai Stambulo konvenciją. Iškali vienuolio pamokslą apie iškrypėlius. Jauti. Kiek tavyje neapykantos savo artimui? Kiek egzorcisto iš velnio malonės?