aA
Politinis kalendorius pamėtėjo rinkimų. Karbauskis su Širinskiene – dar ir Konstitucijos plėšymo referendumų. Tiesą sakant, ne tik Karbauskis su Širinskiene. Visas pilkasermėgis Lietuvos politinis isteblišmentas ir PLB kareivija kaip žvirbliai, per speigą radę šviežią arkliašūdį, čirškia apie daugybinę pilietybę kaip panacėją nuo visų tautinių lietuvio ligų.
Rimvydas Valatka
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tik ar žinai, o Lietuva, prieš ką ir už ką tame referendume tu eini? Ar įmanoma tokioje geopolitinėje erdvėje atsakyti į šitą klausimą tik „taip“ arba „ne“?

Taigi, ar Konstitucijos 12 str. atgyveno? Ar paseno tik todėl, kad dabar tikrai, kaip eiliavo Brazdžionis, bet kuriam pasaulio taške sutiksi žydą, žvirblį ir lietuvį? Ir galų gale, ar 12 str. pakeitimas į liberalesnį pilietybės apibrėžimą gali ką nors pakeisti lietuvio horoskope? Pvz., ar tai tikrai padės išsaugoti Lietuvai emigrantų vaikus, kaip tvirtina 12 str. pakeitimo šalininkai?

Klausimų kyla įvairių. Tai gal bandykim atsakyti į juos, o ne rėkaukim, kaip apuokai tik už arba prieš? Kokie tie klausimai?

Labai nelengvi. Tarkim, ar pilietybė yra kaip nuolaida „Daktariškai“ dešrai „Maximoje“, masinės emigracijos kiauro krūminio danties skausmo užkalbėjimas pagal Palmyrą ar vis dėlto pareiga?

O jei tai vis dėlto pareiga, kaip žmogus gali atlikti pareigą dviem ar trims valstybėms? Kuriai jis mokės mokesčius? Kieno kariuomenėje tarnaus? Jeigu mokesčius moka N valstybei ir tarnavo N kariuomenėje, tai kaip tada išrodo tokio daugybinio piliečio pareiga Lietuvai?

Kad nebūtų taip rūgštu burnoje, bandykim eiti prie paprastesnio klausimo: o iš kokio žodžio kilo žodis „pilietis“? Pilis. Esi pilyje – gini pilį.Gal čia tik mes tokie pilininkai? Nė velnio. Visur tas pats – pilies žmogus, miestietis arba gyventojas: pilsonis, citizen, citoyen , bürger, medborgare, graždanin, gradanin, obywatel.

Pagaliau jei Konstitucija leis vienu metu turėti daugybinę pilietybę, kodėl ta pati Konstitucija man neleis turėti daug žmonų (vyrų) vienu metu?

Net ir tikratikis musulmonas šito a priori negali turėti. Dvi, tris ar keturias žmonas musulmonas gali turėti tik tuo atveju, jei jas visas vienodai puikiai viskuo aprūpina.Pagal tokią analogiją išeitų, kad jei nori dvigubos pilietybės, tai mokėk mokesčius abiem valstybėms ir abiejose armijoje atitarnauk, kiek priklauso.

Kiek tokių atsirastų? Nulis sveikų, kablelis tiek. Bet jei tik nulis sveikų, ar dvigubą pilietybę turintis žmogus nėra truputuką panašus į vyrą (moterį), atvirai gyvenantį su žmona (vyru) ir meilužiu (e)? Vaizdžiai klausiant, su kuo toks žmogus sutiks Kalėdas ir Naujuosius metus?

Šioje vietoje galimi du kontrklausimai. Pirmas – mes juk kalbame tik apie dvigubos pilietybės suteikimą tik NATO ir ES piliečiams. Antras prieštaravimas – šveicaras gali turėti kiek nori pilietybių, tai kodėl lietuvis ne?

Todėl, kad visi Šveicarijos kaimynai – padorūs ir ne plėšikai, o mūsų kaimynas – didžiausias pasaulio gangsteris per visą žmonijos istoriją. Vadinasi, tokioje geopolitinėje erdvėje, kaip Lietuvos, pilietybė negali būti nei dovana, nei bonusas vaikams ir anūkams? Pilietybė čia visada buvo ir, tikėtina, antrą Respublikos šimtmetį bus tik sunki pareiga.

O dėl „daugybinės pilietybės tik NATO ir ES piliečiams“, tai Konstitucinis teismas greitai išaiškins, kad tai yra piliečių skirstymas į pirmarūšius ir antrarūšius, ir pripažins tokį Konstitucijos pakeitimą nekonstituciniu. Ir nelabai galėsi dėl to ginčytis. Nes Gruzijoje ar Ukrainoje gyvenantis lietuvis juk gali būti Lietuvos Respublikos patriotas. Ko gal nepasakysi apie Anglijoje gyvenančius budulius, kurie žiūri Rusijos propagtelikus, garbina Putiną ir keikia Lietuvą feisbuke.

Pagaliau ar dvigubos (trigubos) pilietybės turėjimas yra meilės tėvynei klausimas? Ne. Mylėti Lietuvą galima ir be Lietuvos paso. Visi 1944 m. emigrantai buvo JAV (Australijos, Kanados etc.) piliečiai, tačiau su kokia meile jie ir jų vaikai bei anūkai dirbo Lietuvai!

Pasaulis nuo tada tapo smarkiai kitoks? Kas galėtų ginčytis. Tik ir vėl – ar pasaulis dabar remiasi visai kitomis vertybėmis? Tarkim, ar labai pasikeitė draugo (sąjungininko) ir priešo sąvokos? O geopolitinė erdvė, kurioje gyvenome prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dabar? Ar geopolitikos įtaka Lietuvai nėra maždaug tokia pat kaip XIII, XVI, XVIII amžiuje ar 1939 metais?

Nelabai. O juk pilietybė daugmaž kilo iš geopolitikos ir, kai pagalvoji, ji siejama su priešo definicija. Kokie „už“ ir „prieš“?

Tie, kurie „už“, sako, kad taip emigrantų vaikai ir anūkai liks Lietuvos stratosferoje. Tikrai? O jei neliks? Tie, kurie yra „prieš“, atsako, kad toks pilietybės išplovimas per referendumą yra pavojingas precedentas lengvai keisti ir kitus valstybės pagrindus įrėminančius Konstitucijos straipsnius.

Pagaliau, o ką Lietuvai duos tai, kad emigrantų vaikai ir anūkai išlaikys mistinį ryšį su Lietuva? Ar tai reiškia, kad jie sugrįš vietoj tėvų?

Būtų gražu, bet tai – utopija. Sugrįžimas, žiūrint iš individo taško, yra tik dar viena emigracija. Bet tai – ne pačios didžiausios grėsmės. Šitas judėjimas, kaip pastebėjo prof. Landsbergis, nėra vienakryptis. Tai, o kaip bus, jei į mūsų kontorą nusidrieks eilės Rusijos piliečių, rodančių kokio Kipro pasus?

Prieš pasirinkdami balsuoti „už“ ar „prieš“ turėtume atsakyti į klausimą, ar globali Lietuva nėra gražus, tačiau vis dėlto tik išmislas? Kas mus visus labiausiai erzina ir veda į pūdymus?

Tai, kad lietuvio išsivietinimas yra faktas. Nepaneigiamas. Turbūt ir nesustabdomas. Žmonės visais laikais judėjo paskui maisto šaltinius. Dabar juda paskui pinigus. Nėra nė vienos priežasties, kodėl lietuviai būtų ne žmonės, taigi imtų judėti priešinga kryptimi. Nebent turtingus Europos ir Amerikos kraštus ištiktų gamtos, politikos ar ekonomikos kataklizmai. Bet tada juk ir po Lietuvos jau.

Faktas, kad išsivietinimas – nesustabdomas, erzina. Padalija lietuvišką kompaniją bet kuriame globaliu kaimu virtusio pasaulio kampe į du lagerius. Vieni deklamuoja kaip poetę išdavikę: „Globali Lietuva!“. Kiti atsako Avyžiaus sodybų tuštėjimo proza: „Lietuva yra lokali!“

Globalios Lietuvos romantika skamba gražiau. Bet realybę rikiuoja fizika. Nors šiaip jau visi lietuviai galvoja panašiai. Tik vieni pripažįsta nuogą realybę, o kiti – entuziastai. Kurie įsivaizduoja, kad tautinę tapatybę susiformatuoti globaliame kaime – tas pats, kaip atsispausdinti trūkstamą seno „Mercedes“ detalę 4 D spausdintuvu.

Skeptikai burba, kad 4 D realybė nepripažįsta 1918-ųjų Vasario 16-osios tautinės valstybės formato. O burbėdami paleidžia dar vieną bjaurų klausimą: ar kraitis, ką tik gimusio lietuviuko gautas Lietuvos paso pavidalu, tolimesniuose NATO kraštuose (kuo blogesnis lietuviukas, gimęs ne NATO krašte, nė vienam identiteto apologetui neužkliuvo) yra ta substancija, kuri sustabdytų lietuvių išsivietinimą ir sutvirtintų tautinę tapatybę tolimuose pasaulio kampuose?

Pasaulis yra negailestingas. Gyvenimas nėra teisingas. Egzilio pasaulis – negailestingas ir neteisingas dvigubai. Ekonominė emigracija nutautėja pirmoje kartoje, o šita emigracija yra tik ekonominė. Taigi tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šis tas pasikeitė.

Antra, Pažadėtoji lietuvio žemė visada buvo už horizonto. Jei mestume žvilgsnį į savo istoriją, ar nepaaiškėtų, kad išėjimas užkoduotas mūsų genuose?

Vieninteliai dalykai, kurie galėjo sulaikyti lietuvį Lietuvoje, visais laikais buvo žemė ir prie jos dar labiau pririšusi Vytauto įvesta baudžiava. Vos tik caras panaikino baudžiavą, bežemiai plūstelėjo į Ameriką. Paskui, kai žemės turintis lietuvis iš žemės jau buvo išmokęs išspausti naudos ir malonumo, užplūdo sovietinis gaivalas.

Sovietai atėmė žemę ir vėl įvedė baudžiavą, tik be žemės. Tai buvo didžiausia tragedija, nulėmusi masinį išsivietinimą.

Mūsų kova už pasus, pilietybę, dvigubą ar trigubą, – tik blyškus tradicinio XX a. pasaulio, kurio nebėra, atspindys. Pasaulio su sienomis, vizomis ir kitomis skirtybėmis. Gobalizmas tai nušlavė.

Gobalizmas, priešingai nei ankstesni pokyčiai, įvyko vienos kartos akivaizdoje. Tam, kad mūsų sąmonė priimtų, apibendrintų ir susitaikytų su pokyčiais iš varpinės etninės tautos, ir, o Dieve, dar ir sukurtos ant kalbos, o ne ant istorijos pamatų, techniškai tapo misija neįmanoma.

Ar įmanoma prieiti prie kokios nors išvados? Kaip tikintysis negali įtikinti ateisto, kad Dievas yra, taip ir ateisto argumentai neįtikins tikinčiojo, kad Dievo nėra. Tačiau jei taip šalčiau pagalvotume, ar nedingtelėtų pasąmoninga mintis, kad daugybinė pilietybė turėtų likti išimtimi?

Kita vertus, galimas daiktas, kad į pilietybę laikas nebekreipti dėmesio. Gal netrukus paaiškiės, kad galima desakralizuoti pilietybę de jure. Nes ar kas nuo to – pasų dalijimo į kairę ir dešinę iš vienos pusės, ir jų kolekcionavimo – iš kitos, labai pasikeistų?

De facto Lietuva ir jos likimu vis tiek rūpinsis tik tie, kurie ir dabar ja rūpinasi, t.y. mažuma. Galų gale rūpestis tėvyne ir valstybe nepriklauso nuo valdžios išduotų popierių. Panašiai kaip gyvenimas susidėjus. Be vestuvių ceremonijos ir antspaudo pase tūkstančiai porų gyvena taip pat gražiai, o kartais net gražiau už poras, kurios tuokėsi bažnyčioje.

O kiek turime pavyzdžių, kai poros, pragyvenusios dešimt ar daugiau metų, staiga nusprendžia susituokti, bet po pusmečio – nepaisant šviežio santuokos įsakralinimo – ima ir išsiskiria?

Įrodymas, kad valdiškas popierius nieko nekeičia. Kaip nieko nepakeis ir tai, ar referendumas leis išjudinti Konstitucijos 12 straipsnį, ar paliks jį galioti.

1990 m. Kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje nebuvo nė vieno Lietuvos piliečio. Formaliai žiūrint, už valstybės atkūrimą balsavo SSRS piliečiai. Kurie dar ilgai už Lietuvą kovėsi su okupantų diplomatiniais pasais kišenėje.

Tas pats buvo ir 1918 metais. Bet abiem atvejais Lietuva buvo atkurta su tokia jėga, kad jokie okupantai nesutrukdė. Pasai ir formali pilietybė abiem atvejais atėjo gerokai po to. Kada žmogui prireikia popieriaus su antspaudu?

Kai jis nesijaučia tvirtas savo tikėjime. Kai kankina abejonė. Kai žmogus jaučiasi įskaudintas ir dėl emigracijos kaltina visus, įskaitant tėvynę, bet niekada – savęs. Kai jis nenori pažvelgti tikrovei į akis. Panašiai kaip sergantis vėžiu ieško stebuklingos tabletės ir pyksta ant gydytojų, kad tokią slepia nuo jo. Pagaliau, kai žmogus tiesiog nori, kad ir menkos, bet naudos. Pvz., po ES keliauti be vizų, jei kalbėsime apie JAV pilietybę priėmusius lietuvius.

Ar galime tokius smerkti? Apsaugok, Viešpatie! Bet Lietuvos problema yra ne griežta pilietybė. Kas tada problema? Silpnas vidutinis tikėjimas, kad Lietuva buvo ir bus. Kiekvienas iš mūsų yra kaltas dėl tos abejonės.

Sunkiausia pripažinti savo paties kaltę. O jei kalbame apie motiną, tėvus – tas pats tinka ir tėvynei – ta kaltė tokia sunki, kad džiaugiamės išradę pseudoproblemą – daugybinės pilietybės neturėjimą.

Kova dėl dvigubos pilietybės yra anestezija. Ibuprofenas, apsaugantis mūsų galvą, kad ji ir toliau tiktų globalioje kovoje už fizinį kūno išlikimą.

Mums neduota žinoti, ar projektas vardu Lietuva baigsis, ar mes n-tąjį kartą išsivyniosim. Todėl nelieka nieko kito, kaip tik daryti viską taip, tarsi turėtume tvirtą paties Dievo duotą pažadą, kad vieną dieną mums nušvis, ką padaryti, jog žinotume, kaip toliau būti lietuviais. Nepriklausomai nuo 12-o Konstitucijos straipsnio.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(325 žmonės įvertino)
4.3815

Top naujienos

Šimonytė išdėstė savo komandos viziją ir pažėrė netikėtų pastabų kai kuriems ministrams (20)

Į antrąjį prezidento rinkimų turą patekusi Ingrida Šimonytė sakė, kad į savo komandą, jei...

Techninių apžiūrų tvarka gali keistis: pajudino dešimtmečius veikiantį monopolį (5)

Privalomąją techninę apžiūrą Lietuvoje teikia dešimt pelningai dirbančių įmonių. Visos jos...

Rusijos nešvarios naftos krizė ligi galo neišspręsta: uostus toliau pasiekia užteršta žaliava Rusija nekomentuoja

Rusijos pastangos įveikti beprecedentę naftos taršos krizę buvo nesėkmingos, šaliai pakrovus dar...

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (31)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (27)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Po kepinančio karščio – audringos liūtys, vėjas ir perkūnija: skelbia, kuriems miestams klius (8)

Antradienio pirmoje dienos pusėje vyraus nepastoviai debesuoti ir sausesni orai .

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (212)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (11)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (153)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (94)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...