Skirtingų nuomonių. Įtūpstų ir nuolaidų fiureriui. O žiūrėk, ką tas Macronas vėl? Kur žadėti haimarsai?
Dviejų civilizacijų karas – kaip amerikietiški kalneliai. Daug patogiai įsitaisiusiųjų klyksmo.
Prieš penkias dienas – aliarmo būgnai: į Kijevą vyksta trys revizoriai nuo Putino. Macronas, Scholzas ir Draghi užmes brizgilus Zelenskiui. Privers Ukrainą sutikti su fiurerio separatinės taikos sąlygomis – atiduoti Rusijai po vasario 24-osios užgrobtas teritorijas. Mainais už taiką ir grūdų eksportą.
Prancūzas, vokietis ir italas Irpinėje. Ką girdim? Ukraina derėsis su Rusija tada ir taip, kaip pati matys reikalinga. Duosim Ukrainai ginklų. Macronas išspaudžia dar vieną savaeigių haubicų „Caesar“ bateriją.
Ukraina bus kandidatė į ES. O ką tik Macronas su aplombu aiškino, kad Ukrainai iki ES taip toli, kaip, na, patys žinote. O kaip apsivertė. Nepaisant, kad prancūzų ūkininkams Ukraina su savo derlinga žeme – kaip buliui raudona skepeta. Pažadukas Scholzas, patiekęs Ukrainai dar vieną virtualių tankų koloną, porą dienų po Kijevo užtraukia antros oktavos do: įstojimą į ES reikia supaprastinti. Ukrainai.
Kas atsitiko?
Kremliaus geidžiamą kapituliaciją Ukrainos diplomatija ir kariuomenė (n+k kartų rusų „paimtas“ Severodoneckas laikosi trečią mėnesį) pavertė ES solidarumo su Ukraina triumfu. Iš tiesų, viskas dar paprasčiau. Macronas, Scholzas ir Draghi Irpenėje ir Kijeve pasirinko saugoti savo veidą, o ne Putino užpakalį. Iš tariamo dugno – pyst į patį viršų.
Amerikietiški kalneliai – pačiam Putinui. Tiek vilčių į ES trijulę, bet ir tai ne galas. Tokajevas atsisako priimti iš fiurerio rankų ordiną. Girdint fiurerio pasubinotų gvardijai Peterburge drebia, kad kas čia būtų, jei Kazachstanas imtų pripažinti kvazivalstybėles, kaip Abchazija, Pietų Osetija ar DNR su LNR. Chaosas pasauly kiltų, sako Tokajevas. Taip, lyg Putino nė nebūtų.
Tokajevas, kuris dar sausį kvietėsi Putino armijų pagalbos prieš tautą, ir tas nebesaugo Putino veido. Pasiuntė rusų reichsfiurerį ten pat, kur ukrainiečių karys – rusų karo laivą.
O kitą dieną JAV skelbia neparduosianti Ukrainai sunkiųjų atakos dronų „MQ-9 Reaper“, galinčių nuskristi 1 900 km. Dėl kurių kaip ir sutarta. Strimgalviais žemyn. Kas atsitiko?
JAV kariškiai bijo, kad koks dronas gali patekti į orkų rankas. Ir ką? Rusai jo brėžinių neturi? Turbūt turi. Tik jau praėjo metas, kai rusų šnipai vogdavo amerikiečių naujų ginklų brėžinius ir per aštuonerius metus Mordoras išstenėdavo kažką panašaus. Technologinis orkų šalies atsilikimas toks didelis, kad „galim pakartot“ liko popieriuje.
Vadinasi, priežastis kita? Kaip ir su žadėtais salvinės raketinės ugnies sistemų HIMARS kiekiais. Nuomonių kova verda ne tik aplink Macroną, Scholzą, bet ir Bideną. Ir nebūtinai tai Putino agentūra dirba, kaip juos iškart „pakrikštija“ rusų politologas emigracijoje Piontkovskis.
Ne be GRU, FSB ir jų nešvarių pinigų. Bet Vakarų demokratijos tuo ir skiriasi nuo Rusijos despotijos, kad jos neturi visagalio fiurerio. Vakarų politikoje verda nuomonių ir įtakų katilas. Yra skirtingai galvojančių, skirtingai karą matančių, net jo nenorinčių matyti žmonių.
Kaip sako britų istorikas A.Zamoyskis, žmonėms nepatinka klausytis blogų naujienų: „Jei tau staiga pasako, kad Putinas yra psichopatas ir visi jo kėslai gresia priešprieša ar net karu, tu, užuot ėmęsis strategijos, kaip jį sustabdyti, tiesiog užsikemši ausis.“
Tokių žmonių nestinga ir Lietuvoje, ir tai nėra tik blogai. Įrodymas, kad Lietuva europėja. Smegenys yra tingiausia kūno vieta. Gyventi pagal analogiją patogiau. XIX a. europiečiai sumąstė, kad Rusija – ypatinga, jos kultūra, siela olialia, ir nuo tada dauguma nenori matyti Rusijos baisios realybės.
Politikai bus paskutiniai, kurie atsisakys lengvesnės išeities, kad stotų akis į akį su skaudžia tiesa. Kodėl tai neveikia Johnsono? Dar neseniai veikė. Tik gal mažiau. Johnsonas į politiką atėjo iš žurnalistikos – labai individualistinės profesijos. Bet ir jam daromas spaudimas. Ministrai burba, kad vietoj partinio renginio vėl nusibeldė į Kyivą. Partijoje bandyta jį nuversti.
Nereikėtų nustebti ir isterikuoti, jei po kelių dienų Macronas ar kitas Vakarų lyderis vėl užtrauks dainelę apie Putino veido kosmetiką, grūdus ir pasaulinį badą, kurį gali sustabdyti tik Ukrainos nuolaidos agresoriui. Jie dar ne sykį per šį karą „atsimes“, „išsižadės“ etc.
Vakarų lyderiai – tik primus inter pares. Pirmi tarp lygių. Turi skaitytis su skirtingom nuomonėm. Kitaip demokratija nė negali veikti. Mutuoja į autoritarizmą. Kaip Vengrijoje. Ar lietuviai norėtų, kad senosios Vakarų šalys taptų kaip Vengrija? Šeimamaršiai norėtų turbūt. Ir vyskupai. Gal ir nemaža dalis Seimo opozicijos, koks trečdalis konservatorių, net ir vienas kitas liberalas (politinė šizofrenija net laisviausius pakerta).
Bet Vengrija kaip tik ir yra ta šalis, kuri atvirai neremia Ukrainos. Vengrija de facto yra fiurerio Putino advokatė ES ir NATO. Vienasmeniškai priimami sprendimai traukia, nepriklausomai, ar būtum NATO, ar prieš NATO. Kitas dėsnis – žmonės „stiprios rankos“ nori dėl greitų gerų sprendimų, bet su „stipria ranka“ gauna tik greitus blogus sprendimus.
Vakarai visą laiką buvo tokie. Prisiminkit 1940-ųjų gegužę. Penkios minutės iki sprendimo kautis su Hitleriu toliau. Įtakingiausias britų toris, užsienio reikalų ministras Halifaxas, Geringo bičiulis, ragina priimti Italijos pasiūlytas derybas dėl separatinės taikos su Hitleriu.
Dauguma kabineto narių – už. Nuolaidžiautojai ir Hitlerio šalininkai dominuoja. Sityje pilna žmonių, kuriems labiau rūpi pelnytis nei kariauti. Churchillio antihitlerinė pozicija – daugiau nei trapi. Net jo bičiulis Beaverbrookas – už taiką su fiureriu. Jei tik bus geros sąlygos.
O kuo viskas baigėsi? Churchillio ugningas žodis „jei mūsų istorijai lemta pasibaigti, tai tegu ji pasibaigia tik tada, kai visi gulėsime ant žemės paspringę savo krauju“, lėmė iššūkį Hitleriui. Per Marytės plauką. Visų laikų diktatoriai neįvertina demokratijų Marytės plauko.
Karas vyksta ne tik fronte su rusais. Verda daug atvirų ir slaptų, regimų ir ne karų – už ir prieš Ukrainos rėmimą, už mažesnį rėmimą prieš didesnį, už bandymą užbaigti karą bet kokia kaina prieš karą tol, kol fiurerio orkai išseks.
Vakarų demokratijų daugiabalsis choras turi didelių trūkumų. Bet vis tiek tai yra muzika, palyginti karliko fiurerio vienbalse cypiančia beliberda.
Taip, Ukrainai tenka už tai aukoti žmones ir miestus. Bet Ukraina nepalikta ir kažin ar begali būti palikta. Zelenskio štabo narys Arestovičius prieš kelias dienas taikliai pastebėjo, kad jei Ukraina nebūtų Vakarų remiama, gal dabar vyktų mūšis dėl Lvovo. O rusai trečias mėnuo kaip Severodonecke malasi.
Septyni į orą išlėkę amunicijos sandėliai per 72 val. + kelios orkų vadavietės ir pamuštas laivas. Prieš savaitę to nebuvo. Kas tai padarė? Ukrainos kariai su Vakarų artilerija. Razom do peremogi.
Tai ar nebegalim piktintis tokiais amerikietiškais karo kalneliais?
Galim. Netgi būtina. Taip, kaip Lietuva darė iki šiol. Bet svarbiau kitkas. Šalies ir Vyriausybės vadovai kariauja karus aplink Vakarų didžiuosius, įtikinėja. Piliečiai, jų verslai padeda Ukrainai, kuo gali. „Bayraktar“ yra. Žiūrėk, A.Tapinas, užbaigęs pikenrolą su „Bayraktar“, suregs ilgą lietuvišką derinį su naikintuvu F-15 Ukrainai. O gal ir eskadrilė išeis. Jei drauge su lenkais.
Žodžiu, dirbti reikia, o jau ukrainiečiai parodys orkams, iš kur kojos dygsta. Isterikuodami karo pabaigos nesulaukę be balso liksim.