aA
Sutrikimas – štai kas labiausiai krenta į akis pastarojo meto diskusijose apie aukštąjį mokslą. Valdžia nori rezultatų – bet tiksliai nežino kokių; visuomenė pasitiki – bet nežino, ko laukti; universitetai siekia proveržio – bet stokoja resursų.
Rimvydas Petrauskas
Rimvydas Petrauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šis tekstas – tai trumpa refleksija apie tai, kas įvyko, ir siūlymas, kaip atgaivinti akligatvį priėjusį dialogą tarp Universiteto ir valdžios, kaip įveikti ydingą valdžios ir akademybės priešstatą.

Universiteto statusą, prestižą ir pasitikėjimą lemia atvirumas naujovėms, bet ne mažiau – perimta tradicija, o tai reiškia – per ilgą laiką sukurtos praktikos ir mechanizmai, kurie leidžia institucijai funkcionuoti ir daro ją išskirtine, žvelgiant iš išorės.

Tekste kalbėsiu apie tris esmines Universiteto tapatybes – Universitetas kaip bendruomenė, Universitetas kaip mokslo ir studijų vieta, Universitetas kaip valstybės ir visuomenės projekcija.

Universitetas kaip bendruomenė

Universitetas Viduramžiais atsirado pirmiausia kaip bendruomenė: viena vertus, dėstytojų ir studentų bendruomenė – universitas magistrorum et scholarium, kita vertus, skirtingų mokslų atstovų bendruomenė – universitas litterarum.

Žinoma, klausimas, kurį pagrįstai galima kelti – ar kadaise sukurta nedidelių bendruomenių, kuriose visi vienas kitą pažinojo, idėja tebetinka didelei, ganėtinai anonimiškai šiuolaikinio aukštojo mokslo institucijai?

Kaip sukurti sėkmingam funkcionavimui būtiną darną, kaip sustiprinti tapatinimąsi su Universitetu?

Mano įsitikinimu, dviem būdais – per abipusiai praturtinančią mokslų sąveiką ir (o tai svarbiausia) per sutarimą, kokių tikslų Universitetas siekia, kokiomis atsakomybės savo viduje dalinasi ir kokios organizacinės formos jam labiausiai tinkamos.

Universiteto vienybė, jo integralumas negali būti „nuleistas iš viršaus“, nes Universitetas kaip korporacija iš esmės skiriasi nuo veiklos modelio, paremto hierarchiniu principu.

Kiekviena universiteto bendruomenės dalis, kiekviena interesų grupė turi savo lūkesčius, savo supratimą, savąją Universiteto idėją. Svarbu įsisąmoninti, jog šios skirtingos perspektyvos – ne atgyvena ar trūkumas, bet organiška Universiteto savasties dalis, ir atrasti atramos taškus, kurie šiuos skirtumus paverstų vienas kitą papildančiu pranašumu.

Kaip esminį žingsnį stiprinant akademinę bendruomenę Universitete turime kurti ir puoselėti horizontalius akademinius tinklus (nuo tarpdalykinio mokslo iki bendrauniversitetinių grupių), kurie įnešdami gerąją individualią patirtį, kaskart pralaužia dalykinius bei struktūrinius barjerus.

Universiteto žmones sieja žinojimas, kurio siekiama, kuris perduodamas, perimamas ir komunikuojamas.

Dėstytojams svarbiausia tinkama ir patogi darbo aplinka bei laikas laisvam tyrimui, požiūris į dėstymą ne kaip paslaugą, bet kaip į žinojimo, kuris gimsta iš mokslinės veiklos, perdavimą. Tuo tarpu studentams tapatintis su Universitetu ir studijuoti labiausiai kliudo būtinybė ieškotis uždarbio, taigi į auditorijas juos sugrąžinti gali didesnės stipendijos ir lankstesnės darbo bei studijų derinimo formos.

Dėstytojams svarbiausia tinkama ir patogi darbo aplinka bei laikas laisvam tyrimui, požiūris į dėstymą ne kaip paslaugą, bet kaip į žinojimo, kuris gimsta iš mokslinės veiklos, perdavimą. Tuo tarpu studentams tapatintis su Universitetu ir studijuoti labiausiai kliudo būtinybė ieškotis uždarbio, taigi į auditorijas juos sugrąžinti gali didesnės stipendijos ir lankstesnės darbo bei studijų derinimo formos.
Rimvydas Petrauskas


Studijos ir mokslas

Neretai girdime raktinį sėkmingo universiteto apibūdinimą – research university, „mokslo“ arba „tyrimų“ universitetas (tuomet kiti, ne tokie sėkmingi, yra tik study universities – „studijų universitetai“).

Taip, aukšto lygio mokslas yra kokybės kartelė, kuri leidžia atskirti gerus universitetus.

Tiesą sakant, taip buvo nuo pat universitetų pradžios, tiesiog lotyniškus apibūdinimus ilgainiui pakeitė angliški. Bet jei Universitetą vertiname kaip integralią bendruomenę, suvokiančią išskirtinę atsakomybę prieš visuomenę ir valstybę, turime ieškoti tikslesnių ir talpesnių apibrėžimų, išlaisvinančių iš reikalą supaprastinančios mokslo ir studijų perskyros.

Dabartinis profesinis pasaulis yra itin kompleksiškas, reikalaujantis plačių žinių ir įgūdžių, todėl Universitetas tiesiog privalo nuo pat pirmosios studijų pakopos derinti konkrečias žinias ir universalius įgūdžius – dalykinio profesinio žinojimo teikimą ir universalaus analitiškai kritinio mąstymo lavinimą.

Moksle ir administracijoje, versle ir technologijų kūrime reikia žmonių, kurie sugebėtų pažvelgti į procesus iš šono, kūrybiškai mąstyti ir pasiūlyti originalius sprendimus nestandartinėse situacijose. Kaip ir kitur, taip ir čia susiduriame su klaidinančia priešprieša – išsilavinimas vs profesija.

Išskyrus atskirus atvejus, Universitetas neruošia gatavų specialistų, tačiau norint tapti tokiais bet kurioje srityje universitetinis išsilavinimas būtinas.

Dažnai šiuolaikinė visuomenė apibūdinama kaip informacinė visuomenė. Šis terminas kiek klaidina, nes žvilgsnį kreipia į kompiuterių tinklus ir informacijos apykaitą. Informacinė visuomenė galima tik tuo atveju, jeigu ji kartu yra ir žinojimo visuomenė.

Gerų studijų tikslas yra ugdyti jaunus žmones taip, kad jie po ketverių ar šešerių studijų metų turėtų kuo didesnes pasirinkimo galimybes, o tai neatskiriama nuo gilaus žinojimo arealo įvaldymo.

Bet vėlgi būtina tikslinti – neįmanoma perduoti visų žinių, galima perduoti tik įprotį žinojimo siekti, jo ieškoti, jį kritiškai apmąstyti. Universitete mokslininkai perduoda studentams „pamatinį instinktą“ – kelti klausimą ir tirti, atrasti ir perduoti toliau.

Išugdytas sugebėjimas įsigilinti į sudėtingus dalykus, surinkti ir apmąstyti informaciją, paversti ją žinojimu ir tuo pačiu išspręsti konkrečią problemą yra esminė conditio humana kompetencija.

Diskutuodami apie studijas ir jų pasirinkimą, turime kalbėti ne apie darbo rinkos poreikius (kurių niekas niekada tiksliai nežino, tuo labiau negali prognozuoti ateityje), bet apie lanksčios, adaptyvios, gebančios prisitaikyti ir atsinaujinti asmenybės ugdymą.

Niekas neišmatuos, kiek auditorijose ar skaityklose gilinantis, analizuojant ir interpretuojant praleistas laikas išlavina mąstymo gebėjimus ir išlaisvina kūrybiškumą, kuris gali būti pritaikomas pačiose įvairiausiose vietose.

Vis dėlto pasitikėti taip įgyjamu išsilavinimu yra mūsų paveldėta tradicija, kuria grindžiame Universiteto ateitį.

Mokslo ir studijų ateitis bendra ir tikslai tie patys – tarptautiškumas, tarpdalykiškumas, ieškant perspektyvių krypčių bei tematikų, didelį dėmesį skiriant naujų technologijų kūrimui ir diegimui, nuo fizinių ir biomedicinos technologijų iki atviro kodo programinės įrangos socialiniuose moksluose ir skaitmeninėje humanistikoje.

Dviejų pamatinių užduočių – mokslo ir studijų – derinimas iš dalies sprendžia įtampą tarp masinio universiteto ir elitinių studijų, suteikia galimybę kuo anksčiau įtraukti motyvuotus studentus į mokslinius ir mokslo sklaidos projektus.

Idealiu atveju universitetas turi turėti galimybę išsirinkti studentus. Labiausiai motyvuoti nori studijuoti geriausiuose universitetuose, kurie savo ruožtu palaikydami savo lygį turi atsirinkti geriausius dėstytojus.

Ši taisyklė gali veikti, jei pavyks sutarti dėl tinkamos finansavimo politikos valstybės mastu.

Niekas neišmatuos, kiek auditorijose ar skaityklose gilinantis, analizuojant ir interpretuojant praleistas laikas išlavina mąstymo gebėjimus ir išlaisvina kūrybiškumą, kuris gali būti pritaikomas pačiose įvairiausiose vietose. Vis dėlto pasitikėti taip įgijamu išsilavinimu yra mūsų paveldėta tradicija, kuria grindžiame Universiteto ateitį.
Rimvydas Petrauskas


Aukštesnei studijų ir mokslo dermei svarbi ir gilesnė Universiteto bei valstybinių tyrimų institucijų integracija – visų pirma egzistuojančios patirties ir infrastruktūros panaudojimas naujos kartos akademikų ugdymui ir tuo pačiu institucijų atsinaujinimui. Iš esmės tas pats tikslas tinka ir į mokslą investuoti pasirengusiam atsakingam verslui.

Klausimas valstybės institucijoms paprastas – ar toliau lėšas ir lengvatas nukreipsime į vakar dienos sritis, ar vystysime tai, kur mums šiuo metu sekasi ir, panašu, gali sektis ateityje – biotechnologijos, lazeriai, fintechas, socialinės ir kultūrinės inovacijos?

Istorinė patirtis moko, kad tokias „subkultūras“ reikia stiprinti ankstyvoje raidos fazėje.

Lietuva čia labai atsilieka ar net juda priešinga kryptimi – antai naujasis Technologijų ir inovacijų įstatymas nukreipia lėšas į gamybą, o ne į inovacijas.

Naujuose strateginiuose dokumentuose mokslas tampa su mokslu tiesiogiai nesusijusių struktūrų įkaitu ir paliekamas be išteklių (nes ką reiškia skirti mokslui 0,5 proc. BVP, kai ES siekis yra skirti 3 proc.?). Ir čia prieiname paskutinį šio teksto siužetą – Universitetas ir valstybė.

Universitetas ir valstybė

„Universitetas yra neatsiejamai susijęs su valstybe, tačiau ne kiekvienoje valstybėje universitetas yra įmanomas“, – taip tuoj po II pasaulinio karo išleistame naujame studijos „Universiteto idėja“ leidime rašė žymus vokiečių filosofas Karlas Jaspersas.

Universitetai Europoje gimė ir kaip laisva korporacija, ir kaip valdžios instrumentas. Frydrichas Barbarosa ir Bolonija, Karolis IV ir Praha, Ruprechtas Vitelsbachas ir Heidelbergas – šios ir daugelis kitų Viduramžių universitetų fundacijų buvo valdovų siekio stiprinti savo valdžią išraiška.

Valdžiai nebeužteko karinės jėgos, jai reikėjo raštų, patarimų ir idėjų. Už tai monarchai buvo pasirengę atsisakyti kai kurių prerogatyvų ir jas suteikti profesorių bei studentų bendruomenei. Perleidusios universitetams teisę patiems spręsti savo reikalus, valdžios institucijos gavo daug daugiau.

Taigi nuo pat savo istorijos pradžios universitetai gyvena tarp laisvos korporacijos dvasios ir viešosios valdžios lūkesčių.

Inovatyvi universiteto idėja nemaža dalimi lėmė Europos civilizacijos sėkmingą plėtrą. 1579 m. tuo metu toliausiai į rytus nutolusio ir didžiulę erdvę padengusio Universiteto įsteigimu Lietuva įsitraukė į šias intelektualines „tautų varžybas“. Nuo to laiko Lietuvos valstybės klestėjimas ar nuosmukis buvo glaudžiai susijęs su Universiteto raida.

Kokį vaidmenį Universitetas vaidina šiais laikais? Milžinišką ir esminį, jei Universitetą suprantame kaip instituciją, kuri ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą, plėtoja aukščiausio lygio tyrimus ir savo akademine kompetencija veikia viešąją nuomonę bei sprendimų priėmimą.

Mokslas turi didelį visuomeninį poveikį, o mokslininkai natūraliai jiems priskiriamą autoritetą. Tad kas, jei ne Universitetas, gali pasiūlyti geriausių idėjų valstybės raidos programai?

Kokį vaidmenį Universitetas vaidina šiais laikais? Milžinišką ir esminį, jei Universitetą suprantame kaip instituciją, kuri ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą, plėtoja aukščiausio lygio tyrimus ir savo akademine kompetencija veikia viešąją nuomonę bei sprendimų priėmimą. Mokslas turi didelį visuomeninį poveikį, o mokslininkai natūraliai jiems priskiriamą autoritetą. Tad kas, jei ne Universitetas, gali pasiūlyti geriausių idėjų valstybės raidos programai?
Rimvydas Petrauskas


Kartu turime matyti ir praktinę šio reikalo pusę. Lygiai kaip ankstyvojoje raidos istorijoje universitetai rengė valdovams kanceliarijos darbuotojus – tuos „išsilavinusius tarėjus“, kurie monarchams siūlė naujas idėjas, – taip ir dabar turime kelti tikslą ugdyti naują kartą politikų ir administratorių, kurie formuluotų ilgalaikę darbotvarkę ir mąstytų aukščiau bei toliau rinkiminių ciklų horizonto.

Tuo tarpu mūsų diskusijose toliau dominuoja aktualijos, gyvenimas mus išmokė reaguoti į gyvybiškai svarbius iššūkius, tačiau vis dar retokai mąstome vizijų ir perspektyvų, taigi ilgų distancijų matais.

Viešojo gyvenimo srityje Universitetas turi išnaudoti tradicijos jam suteiktą iniciatyvos teisę – veikti ryžtingai ir strategiškai, siūlyti sprendimus, nelaukdamas užklausimo.

Tik taip galima pasiekti, kad autoritetingų akademinės bendruomenės narių dalyvavimas darbo grupėse, nustatančiose svarbiausias valstybės ir visuomenės raidos kryptis, būtų ne formalus mandagumo gestas, o savaime suprantamas veiksmas kiekvieną kartą, kai tik norima užsitikrinti kokybišką sprendimų priėmimą.

Patirtis rodo, kad nuoseklus darbas šioje srityje gali duoti vaisių, reikia tik pasitelkti ir pagarsinti tinkamus argumentus. Mes, mokslininkai, turime prisiimti pareigą įtikinti politikus, kad tarptautinėje mokslo erdvėje mūsų mokslas galės sėkmingai konkuruoti tik tada, kai bus užtikrintas tvarus finansavimas nacionaliniu lygiu.

Turime akivaizdžiai ir objektyviai pademonstruoti, kokioje vietoje šiuo metu esame palyginti su kitomis Europos ir pasaulio valstybėmis, o taip pat priminti ir tai, kad švietimo ir mokslo prioritetas nėra skambus lozungas, o sudėtingų, konkrečių ir neatidėliotinų sprendimų reikalaujantis iššūkis.

Inovatyvios idėjos gali gimti tik tarpdalykinių tyrimų erdvėje, o tuo Universitetas yra išskirtinis. Todėl viešo gyvenimo diskusija ir mokslo komunikacija yra tarp svarbiausių universitetinės veiklos prioritetų.

Natūralu, kad visuomenei turi būti pristatomi universitetuose vykstantys darbai – ne vien tik išskirtiniai pasiekimai, bet ir rutininės, tačiau studijų ir mokslo sistemos funkcionavimui būtinos veiklos. Universitetai didžia dalimi finansuojami už viešuosius pinigus, todėl privalo atrasti formą, kaip visuomenei duoti sąžiningą ir įtikinamą ataskaitą apie savo veiklos rezultatus.

Savo ruožtu, iš valstybės laukiame aiškių kokybinių mokslo ir studijų vertinimo kriterijų ir nuoseklios finansavimo politikos, grįstos ilgalaike strategija. Norime ir sieksime drauge su politikais brėžti valstybės ir visuomenės raidos trajektoriją, atstovauti šalį Europos ir civilizuoto pasaulio bendrabūvyje.

Rinkimų metai gali nesunkiai tapti visų kovos su visais laiku. Kita vertus, turint išminties ir kantrybės, jie gali tapti ilgalaikių abipusių susitarimų, įsipareigojimų ir plačios koalicijos už mokslingą ir pažangią Lietuvą metais.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(39 žmonės įvertino)
4.0000

Top naujienos

Vyresni kolegos įvertino Gabrieliaus Landsbergio laišką bendražygiams (111)

Po to, kai trečiadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas...

Arūnas Milašius. Verslo katastrofa – kaip partizanas į kiemą įslinko europietiškas darbuotojų mentalitetas (35)

Dar prieš penkerius metus mažai kas tikėjo, kad į Lietuvą tyliai, tarsi partizanas prašliaužęs...

Narkevičius prabilo apie pokalbį su Nausėda: jau tada ekscelencija turėjo keistos informacijos (153)

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius laidoje „ DELFI diena “ įvertino dabartinius...

Šanchajuje gyvenantis lietuvis – apie situaciją Kinijoje: bijo, kad po poros dienų bus daug blogiau (148)

Visas pasaulis vis labiau įsitempęs stebi, kas vyksta Kinijoje dėl naujojo koronaviruso . Nors...

Per svarbūs atsistatydinti? Jaunoji karta priversta laukti (2)

Jamie‘o Dimono vadovaujamas „ JPMorgan Chase &Co.“ ką tik užbaigė geriausius metus per...

Raudonuoju „Žmonių“ apdovanojimų kilimu žengia išsipusčiusios šou pasaulio garsenybės (2)

Ketvirtadienio vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksta iškilminga apdovanojimų...

Ekspertai sudarė įdomiausių kelionių krypčių sąrašą: gražiausi miestai ir kultūros lobynai

Pasaulyje tiek daug nuostabių ir neregėtų gamtos kampelių, paslaptingų miestų ir kaimelių,...

Koronavirusas keliauja toliau? Protrūkis įtariamas ir Škotijoje (4)

Dėl koronaviruso užkrato jau ir Škotijoje tikrinami keturi asmenys, o Pasaulio sveikatos...

Absurdas: „CityBee“ kliento reikalavo palikti miegančius vaikus, o nepaklusus išrašė sąskaitą (93)

Po itin nemalonios patirties bendraujant su „ CityBee “ darbuotoja, vilnietis buvo priverstas...

Avietinis tortas su pistacijų kremu: pavyks ir pradedantiesiems

Profesionalus konditeris Ali Gadžijevas siūlo pasigaminti avietinį tortą su pistacijų kremu....