Analitikai visame pasaulyje mėgina nustatyti, kokius nuostolius pandemija atneš ekonomikai (ką įmanoma apskaičiuoti), politinei kultūrai (ką numatyti sunkiau) ar žmonių psichinei sveikatai (ką apibendrinti galėsime vėliausiai). Netrūksta prognozių ir švietimo srityje, pradedant nuo empirinių studijų apie tai, kiek pandeminis mokymasis atsilieps dabartinių mokinių kartai, baigiant entuziastingomis prognozėmis, kad dabar „visas švietimas persikels į virtualybę“.

Lietuvoje metai baigėsi nauja pradžia – darbą pradėjo aštuonioliktoji vyriausybė, su kuria, natūralu, siejamos naujos viltys ir lūkesčiai. Visi norėtų greitų pokyčių – sklandžių reformų, didesnių algų. Kaip universitetai pasitinka naują laikotarpį 2020-ųjų perspektyvoje?

1. Ar Lietuvos mokslui 2020-ieji tapo tarptautinio proveržio metais? Pirmą kartą Lietuvos mokslininko Virginijaus Šikšnio atradimas genų redagavimo technologijos srityje tapo Nobelio premijos dalimi. Jis padėjo pagrindą darbams, kurie buvo įvertinti aukščiausios kategorijos pasaulio mokslo premija ir tarptautinėje akademinėje bei platesnėje žiniasklaidoje buvo minimas šalia laureačių.

Už bet kurios premijos skyrimo slypi šiek tiek konjunktūros. Visuomet apmaudu, kai garbingas apdovanojimas lieka arti, bet taip ir nepasiektas. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad kiekvienas proveržis moksle atveria naujas galimybes – mokslui, universitetui, šaliai. Jau nieko nestebina Lietuvos mokslininkų publikacijos Nature ar Science grupių leidiniuose. Vilniaus universiteto studentų komanda laimėjo pasaulinį sintetinės biologijos (iGEM) konkursą, įveikusi žymiausių pasaulio universitetų atstovus.

Galbūt kai kam šie pasiekimai gali pasirodyti netikėti ar atsitiktiniai. Vis dėlto jie patvirtina mažiausiai du svarbius dalykus. Pirma, stipriausiuose Lietuvos universitetuose pasirinktą kryptį – aukšto lygio mokslu grįsti studijas nuo pat bakalauro pakopos. Ir antra, matyti ir orientuoti Lietuvos mokslą tarptautinėje erdvėje. Tai turime stiprinti ir gilinti.

Švietimas ir mokslas nėra greitoji pagalba visuomenei, o jos profilaktika. Turime turėti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius tikslus. Trumpoje perspektyvoje reikia sprendimų, kaip gerinti studentų padėtį, kad jie galėtų kuo geriau išnaudoti savo studijų laikotarpį – bazinė stipendija, mokestinės lengvatos (dalį laiko) universitetuose dirbantiems studentams, socialinės infrastruktūros plėtojimas (bendrabučiai, sportas) ir pan.

Keisti mokslininkų iniciatyvas varžančias nuostatas ir fundamentinius bei taikomuosius mokslus priešinančius įstatymus. Mažiau biurokratijos (mažiau komplikuoti, bet sąžiningi viešieji pirkimai), daugiau laisvės ir pasitikėjimo.

Vis dėlto kartu matykime ir ilgalaikę perspektyvą. Jei norime pasaulinio lygio mokslo ir studijų, turime galutinai pasukti ir investuoti į kokybę, o ne kiekybę. Taigi mažiau valstybės finansuojamų studijų vietų, bet gerokai didesnės jų kainos, mažiau fragmentacijos, bet gilinti institucijų konsolidaciją. Institucijų telkimas, jungimo, afiliavimo ar kitokiomis bendradarbiavimo formomis, būtinas. Turime ne konkuruoti dėl ribotų resursų, o telkti protus. Raskime būdus įsitraukti į globalią kovą dėl protų – tiek tų, kurie baigdami mokyklą dar tik svarsto savo naujo gyvenimo etapo kelią, tiek tų, kurie po universitetų jau projektuoja savo karjeras.

Raskime būdus įsitraukti į globalią kovą dėl protų – tiek tų, kurie baigdami mokyklą dar tik svarsto savo naujo gyvenimo etapo kelią, tiek tų, kurie po universitetų jau projektuoja savo karjeras.

Pačioje švietimo struktūroje reikia žmonių, kurie imtųsi lyderystės, apjungtų akademinę erdvę su politine. Lietuvos politikai turėtų ryžtis naujai mokslo finansavimo politikai, ne tik artėjant prie Europos Unijos vidurkio pagal lėšas skiriamas mokslui, bet ir naujai mokslo plėtros vizijai.

Turime toliau plėtoti mokslo ir studijų iniciatyvas – tarptautinius ir tarpdalykinius mokslo centrus ir tinklus, Erasmus mainų programą, ir, žinoma, europinius universitetų aljansus.

Nauja Europos universitetų sąjungų iniciatyva yra unikalus šansas integruoti Europos mokslą ir net plačiau – visuomenes, neardant tradicinių nusistovėjusių organizacinių ir kultūrinių formų. Lietuvos universitetai čia tikrai turėtų parodyti daugiau ambicijų.

Švietimo sistemai labai svarbu jungti visas jos dalis, kad gimnazijose nebūtų apgailestaujama dėl silpno progimnazijų lygio, o universitetuose – dėl studijoms neparengtų absolventų. Čia santykis negali būti vienakryptis. Per ilgai matėme dirbtinai suskaidytą švietimo sistemos paveikslą. Kalbėjome apie vienį, nors tuo pačiu metu dirbtinai skaldėme į paskiras dalis.

Universitetai turi ne laukti, o prisiimti atsakomybę už mokyklinio lavinimo pokyčius. Ir ne tik keisdami mokytojų rengimo sistemą, bet ir patys aktyviai ateidami į mokyklas. Universitetai turi padėti mokykloms rengti jaunus žmones, kurie į universitetą ateina suprasdami mokymosi procesą ir žinodami, ko gali siekti.

Neužkliūkime retorinėse pinklėse. Investicijos į švietimą gali turėti ir betono formą. Šiuolaikinis mokslas neįsivaizduojamas be funkcionalios ir nuolat atnaujinamos infrastruktūros, ir tai tinka ne tik fiziniams ir gamtos, bet ir humanitariniams bei socialiniams mokslams. Jei mąstome apie prisitaikymą prie kintančių ekonominių ir socialinių sąlygų, išgyvenimą rinkų konkurencijoje, turime investuoti į progresą palaikančias ir skatinančias sritis. Mokslo atradimai, tai nesunku patikrinti, gimsta naujose laboratorijose ir auditorijose, mokslui ir studijoms reikia erdvių, kurios išplėstų, o ne slopintų vaizduotę.

2. Ar 2020-ieji tapo Lietuvos mokslo proveržiu visuomenėje? Šie metai turbūt pirmą kartą taip aiškiai parodė, kad argumentuotas ir įtaigus visuomenei kylančių globalių problemų komentavimas yra geriausia galimybė pakelti mokslo prestižą. Mokslininkai į visuomenės gyvenimą sukrėtusią krizę reagavo ne atsiribojimu, ne kaltinimu, kad kažkas kažko nedavė ar neužtikrino, o, priešingai, atsivėrimu ir iniciatyvomis. Universitetų ir institutų žmonės analizavo duomenis, komentavo, kritikavo, prognozavo, kontekstualizavo, patarė, atrado naujus formatus ir patikėjo savo kompetencijų svarba.

Iš universitetų valstybė turi teisę laukti lyderystės. Mokslas ir mokslinis aiškinimas turi vyrauti viešojoje erdvėje, būti pasaulio pažinimo ir sėkmės jame sąlyga. Mokslas savo prigimtimi yra viešoji veikla, o mokslininkas tam tikra prasme viešas asmuo, kuris turi gebėti paaiškinti suinteresuotai visuomenei savo darbo tikslus ir prasmę.

Mokslas savo prigimtimi yra viešoji veikla, o mokslininkas tam tikra prasme viešas asmuo, kuris turi gebėti paaiškinti suinteresuotai visuomenei savo darbo tikslus ir prasmę.

Pandemija parodė ir mokslo ribas. Mokslas nebuvo pajėgus duoti greitus ir tikslius atsakymus į visuomenei rūpimus klausimus. Turime ramiai pripažinti, kad nesėkmė yra normali mokslinio projekto ar net tam tikros mokslo šakos plėtros galimybė. Tačiau kartu turime pripažinti, kad iki krizės tokie klausimai, kaip virusai ir epidemijos domino iš esmės tik mokslininkus. Tai, kad tam tikri atsakymai buvo vis dėlto duoti, yra šių sričių ekspertų nuopelnas.

Atotrūkis tarp mokslo ir visuomenės iš dalies neišvengiamas. Viena vertus, mokslininkai turi ribotus laiko resursus, yra užimti įvairiomis pareigomis ir darbais, kurie nepalieka pakankamai laiko aktyvesnei viešai raiškai. Kita vertus, visuomenėje taip pat išsikerojęs abejingumas moksliniam reiškinių aiškinimui, mokslinėms pasaulio interpretacijoms. Tokios uždarumo ir abejingumo sąlygos lėmė mokslo autoriteto silpnėjimą, pasitikėjimo mokslo rezultatais kritimą. Ar reikia mokslininkų – klausimas neatrodo retorinis nykstančio autoriteto ir klaidinančios informacinės erdvės sąlygomis.

Vakcinacijos procesas tampa dar vienu iš pavyzdžių, kai matome akivaizdų dalies visuomenės atotrūkį nuo mokslinio pasaulio aiškinimo. Ir tai blogai ne tik mokslui, bet ir visai politinei sistemai, nuo racionalios saviorganizacijos priklausomai valstybei.

Vakcinacijos procesas tampa dar vienu iš pavyzdžių, kai matome akivaizdų dalies visuomenės atotrūkį nuo mokslinio pasaulio aiškinimo.

Ir čia universitetai turi imtis lyderystės, aktyviai dalyvaudami visuomeninių klausimų diskusijoje ir sprendime, atsikovoti autoritetą ir įtaką politiniams sprendimams. Nes tik iš mokslo galima laukti tolesnių impulsų, sprendžiant visų gyvenimą liečiančias globalaus pasaulio problemas. Mokslas įsipareigojęs tiesai, taigi patikimo žinojimo skleidimui. Visose mokslų srityse yra nusistovėję standartai, kaip patikrinti ir pripažinti patikimus tyrimų rezultatus. Todėl pasitikėkime tais, kurie savo gyvenimą paskyrė gilintis į sudėtingas disciplinų problemas – fizikais, chemikais, medikais, psichologais, istorikais. Tai svarbu ir tradicijos požiūriu.

Kovoje su pandemija mes sėkmingai pasinaudojome ankstesnių mokslininkų kartų pasiekimais ir patirtimis, o dabartinė patirtis pasitarnaus tolesnėms kartoms – tokia būtų optimistinė ir humanistinė nesibaigiančios žmonijos kovos su iššūkiais išvada. Politikai tikrai laimės, jei priimdami sprendimus visose srityse nuolat konsultuosis su mokslininkais. Visuomenė žinos geriau ir patikimiau, jei pasitikės mokslininkų, o ne suinteresuotų mėgėjų rekomendacijomis ir interpretacijomis.

Universitetai turi atsikratyti juos vis dar lydinčio pinigų mokslui ir studijoms prašytojų įvaizdžio, o tapti vieta, kur ekspertiškai analizuojamos ir konceptualiai išbandomos naujos galimybės. Iš čia turi eiti nauji mąstymo ir veiklos standartai – pradedant netolerancija atsainiam ir blogam darbui (šiuo atveju mokslo imitacija ir studijų profanacija) ir baigiant visų infrastruktūrinių projektų vertinimu atitikimo ekologijos ir informacinių technologijų standartams požiūriais.

Universitetuose esame įpratę mąstyti realistiškai ir nesitikime greitų pokyčių. Tačiau esame pasirengę diskusijai dėl krypties, kuri leistų su pasitikėjimu žvelgti į ateitį.

3. Ši krizė praeis. Gyvenimas stos į savo vietas, vienur pokyčių bus daugiau, kitur mažiau. Žmonės nesikels gyventi į atokias vietas, neužsidarys namų ūkiuose (kad ir kaip mane, kaip medievistą, džiugintų šios sąvokos renesansas viešajame kalbėjime). Grįš aktyvaus viešo gyvenimo formos. Jos gal net taps dar įvairesnės, pritaikysime išmoktas virtualumo ir tikrovės derinimo pamokas.

Negalima spręsti apie žmonijos būklę iš vienerių metų perspektyvos. Nesibaigianti technologinė revoliucija, klimato kaita ir kiti globalūs reiškiniai toliau dominuos darbotvarkėje. Žmonėms ir toliau teks pratintis prie krizių ir derinti prie jų savo kasdienybę, nes krizės yra sudėtinė sparčios kaitos – fundamentalaus šiuolaikinio pasaulio bruožo, dalis.

Žmonėms ir toliau teks pratintis prie krizių ir derinti prie jų savo kasdienybę, nes krizės yra sudėtinė sparčios kaitos – fundamentalaus šiuolaikinio pasaulio bruožo, dalis.

Tačiau vienas dalykas iš šių metų turbūt liks. Pandeminė situacija ypatingai užaštrino pasitikėjimo sąvokos aktualumą. Institucijos – parlamentas, universitetas, Bažnyčia ir kt. – išliks ir stiprės tiek, kiek išpildys duodamą pažadą, kurdamos sąlygas mūsų solidarumui, gebėjimui tvarkytis su itin sudėtingais dabarties procesais ir nuolat žvelgti į ateitį, kuri yra tolimesnė nei siekia kasdienės pragmatikos žvilgsnis. Visuomenė išliks tvari tik tada, kai racionalus individas tikės, kad abipusė atsakomybė atsiperka.

Mat pagrindinė krizės pasekmė, ko gero, yra pauzė. Pirmą kartą po bėgimo dešimtmečių turėjome progą stabtelėti, apsižvalgyti ir iš naujo apsvarstyti (o gal dar tik intuityviai pajusti) savo veiklos prasmę ir galimybes. Užteks vien galvoti apie taškus ir matuoti vieni kitus skaičiais. Mums reikia kokybės – politikoje, švietime, gyvenime.