Pastarosiomis dienomis daug kalbėjome apie tai kur einame, kokią Lietuvą norime matyti. Tačiau vis dėlto tenka grįžti prie to, jog yra tų, kurie Lietuvą nori matyti silpną ir susiskaldžiusią. Kitaip nepaaiškinsi nuolat besitęsiančio informacinio karo.

Ir nepaisant to, jog apie Rusijos grėsmę, nuolatines atakas kalbame daug, tačiau ir patys sugebame daryti dovanas, kurių neturėtų būti. Vieni tampa taikiniais dėl savo silpnumo, kuris nulemtas žinių, supratimo stokos.

Kiti taikiniais tampa dėl turimos galios. Todėl politikams ypač derėtų galvoti, jog vienas ar kitas pasisakymas, veiksmas bus vertinamas ne tik šalies viduje, bet progos nepraleis visada ir tie, kurie turi savus tikslus.

Lietuvos paveikslas, kurį kuria tokie portalai kaip Sputnik, deja, rodo akivaizdų tikslą didinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia, kurti mitą apie žlungančią valstybę, iškraipant faktus nuteikinėti žmones prieš NATO ir Europos Sąjungą. Ir neturėtume pamiršti, jog pirmiausia šios žinutės skirtos ne kažkur Rusijos gilumoje gyvenantiems, o čia, Lietuvoje, neretai gimusiems ir užaugusiems, tiems, kurie turi, beje, ir balsavimo teisę.

Ir kai premjeras kalba apie tarpvyriausybinės komisijos veiklos atnaujinimą, bendradarbiavimo stiprinimą, kyla klausimas, ar suprantama, jog vidine diskusija tai neapsiribos.

Kai kritikuojantys apšaukiami propagandistais, tikėtis, jog tai nebus dovana dar perrišta juodu-oranžiniu kaspinu, yra tiesiog naivu. Neatsargus kalbėjimas tapo įkvėpimu Rusijos propagandiniams portalams jau visam mėnesiui.

Esą premjeras nori santykius atnaujinti, žmonės nori, tik prezidentė su savo kompanija demonizuoja Rusiją, kuri lyg taikos balandis tenori padėti ir pasiruošusi tuos santykius gerinti. Tokia trumpa būtų reziumė daugelio pasirodžiusių tekstų portale Sputnik.

Todėl jei nėra net aiškaus suvokimo, ko tuo santykių atnaujinimu norime pasiekti, kokios yra galimybės tai padaryti, atsižvelgiant ir į tai, jog pati Rusija padarė viską, jog dėl mūsų pačių saugumo teko priimti būtent tokius sprendimus, reikėtų tokių diskusijų net nepradėti. Rusija nebendradarbiauja, ji išnaudoja.

Tie patys propagandiniai portalai, aiškindami apie visišką Rusijos grėsmės mitą, čia pat deda straipsnius apie tai, jog mes iškraipome savo istoriją, čia pat ir straipsniai su antraštėmis, jog reikia „paraką laikyti sausą“ ir atsakyti į Baltijos valstybių militarizaciją, čia pat ir straipsnis apie tai, jog Lietuva kišasi į Rusijos rinkimus, net jau visą infrastruktūrą tam kuriame.

Griūk negyvas. Kaip galima kištis į tai, ko iš esmės nėra!?

Todėl derėtų gerai įsisąmoninti, kad nėra jokių prielaidų, jog artimiausiu metu matytume nors kokius pozityvius pokyčius.

Propagandai išnaudojami ir mūsų piliečiai. Štai tas pats Sputnik, kuris neseniai sėkmingai pasinaudojo Juozo Statkevičiaus naivumu ir kritinio mąstymo nebuvimu, vėl ieško labiausiai pažeidžiamų ir tų, kuriais galima manipuliuoti.

Prieš Lietuvai itin svarbaus Valstybės šimtmečio minėjimą jis kalbina ne ką kitą, o Laisvės premijos laureatę Nijolę Sadūnaitę. Ir tai ne sutapimas. O schema labai paprasta.

Žinant, jog pastaraisiais metais jai aktuali yra tik viena tema, jie pasiūlo kalbėti būtent apie tai. Tačiau rezultatas toks, jog viskas pateikiama taip, kad interviu pavirto į mūsų Valstybės dergimą. O kovotojos už laisvę citatos, kuriose buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, papildytos straipsnio autoriaus intarpais, leidžiančiais aiškiai suprasti, jog, autoriaus nuomone, jokios okupacijos nebuvo.

Veikiausiai, ji mažiausiai to tikėjosi.

Tačiau taip dirba propagandistai.

Kadangi ne tik politikai, bet ir kiti visuomenės veikėjai tampa taikiniais, svarbu galvoti ir apie tai, kaip stiprinti kritinį mąstymą, gebėjimus atskirti propagandą ir identifikuoti grėsmes. Šių namų darbų dar vis nepadarėme.

Toli gražu neužtenka tik bandyti drausti tam tikrų kanalų transliacijas. Ir tai ne šiaip namų darbai. Tai besitęsianti kova už mūsų laisvę.