Su Troja, priešingai Homerui, irgi panašiai nutiko: ne dėl meilės, pasirodo, kilo karas, ne mediniame arklyje pasislėpė priešai ir užėmė Troją, tą padarė paprasti achajų demagogai išlavėjusiais savo liežuviais ir kaip testamentą paliko šį nusmailintą visoms situacijoms padargą visų kraštų visų laikų ainiams demagogams. Antikoje tai buvo žmonės, kurie filosofinės minties varžybose įgudo manipuliuoti sąvokomis, vartalioti teiginius, kaltinti oponentus mintimis, kurių šie net negalvojo teigti, sugebantys painioti, klaidinti ir galiausiai suregzti tokį teiginių mezginį, jog supainiodavo klausytojus, patys likdami teisūs laimėtojai.
Despotijose demagogai vergiškai šunuodegiaudavo tironui ir jo ideologijai, kiekvienas menkiausias suklydimas demagogui kainavo galvą, todėl ir demagogija su įskundinėjimais ir savo kailio gelbėjimais čia buvo fantastiška. Revoliucijose demagogai naikino vieni kitus: giljotinavo (prancūzų demagogai, įsivaizduokime, kaip viena nukirsta demagogo galva ant ešafoto kaltino kitas dar nenukirstas demagogų galvas), korė ir šaudė (nacių ir bolševikų demagogai). Diktatoriai kūrė demagogų hierarchijas: jų viršūnėse - Gebelsas ir Ždanovas, šiems pavaldūs tūkstančiai eilinių demagogų uoliai varė savo darbą. Začiem vy otravili vodu, dainavo apie juos ir apie demagogijos užnuodytą orą Ana Achmatova.
Demagogų arkliukas - ta mūsų išliaupsintoji atvira pilietinė visuomenė, kurią mes kuriame, kuriame ir niekaip negalime sukurti, nors negailime tam pinigų, nors ir užsienio fondai tam dosnūs - kažin ar egzistuoja kokioje nors šalyje. Atvirumas – taip, o štai pilietinė visuomenė tėra idėja. Graži nepaprastai siekiamybė. Daili dieviškai visuomenės harmonijos idėja. Vieni prie jos priartėja labiau (tautos, kurios išvengė pavergimo ir okupacijų), kitiems ji sunkiai pasiekiama. Lygiai tokia pati fikcija kadaise buvo komunizmas (jo horizontai vis artėjo, kol pasiekė šnipštą), todėl vaisingos užsienio demagogų patirties, frazeologijos, įtakos mūsiškiams demagogams, kurie dievinte dievina, karikatūriškai beždžioniaudami, gilias Vakarų demokratijos (o tuo pačiu ir demagogijos) tradicijas, aš neatmesčiau.
Leisk nenutraukdamas pasakyti žmogui monologą apie demokratiją, ir tu lyg daktaras lengvai nustatysi diagnozę, ar jis demagogas, ar tik kandidatas į demagogus, o gal tik žmogelis, kartojantis demokratijos maldeles ir, be šių gražių frazių, dalyke nesusigaudantis ir kad dėl visko kalti sovietai. Pinigų maišas demokratiškuose debatuose apie demokratiją itin taktiškai nutylimas. O leptelti, kad toji demokratija dažnai nuperkama ar kad koks demokratas užmiršta atsistatydinti (ypač Lietuvoje), yra siaubingai nemandagu.
Mūsų krašte demagogų, aišku, kaip blusų prisiveisė bolševikų valdymo metais (kai kuriems dar neiškrito dantys, nors grėsmė dantų netekti partijose, judėjimuose per rinkimų kampanijas ir kitokius zyliojimus išlieka), o štai per visą Nepriklausomybės laikotarpį oficialiai ir statistikos departamento duomenimis mes neišauginome nė vieno demagogo. Taigi demagogija, kaip žinia, su Nepriklausomybe išnyksta visiems laikams. Kadangi mes ją viešai droviai nutylime, tai jos ir nėra. Argi?
Nesugebėjimas valdyti vienija visas partijas, ir visoms reikia paslėpti savo bejėgiškumą, o demagogija tam puikiausiai tinka. Partijos lyderis visados turi būti geras, ryškus ir talentingas demagogas, ir vargas toms partijoms, kurioms pasišauna vadovauti pilkos vidutinybės be demagogijos įtaisų užančiuose ir burnose. Demagogas visada išmano viską. Demagogas už nieką neatsako. Be to, demagogas atmintinai iškalęs keliolika abėcėlinių demokratijos tiesų, kur švytinti forma visados užtemdo turinį. Daugiausia tai – demokratijos bendrybės, dogmos, emblemos, efektingos, bet tuščios frazės, šūkiai. Kuo daugiau seilių ištaškai tas tiesas kartodamas ir valkiodamas, tuo daugiau demokratijos randasi, ir to negali nematyti nebent aklas.
Vieni demagogai visados taiso kitus. Vieni ateina sutvarkyti privatizacijas, išgrobstytus bankus, turto grąžinimus, kompensacijas, kiti kuria naująsias demokratijas ir kitas kombinacijas, vėlgi visi šonus ir užpakalius trina koalicijose, reguliuoja taupymus, finansus, ainiams stato atomines elektrines. Visi ateina tarnauti žmonėms. O baigiasi visiems panašiai. Niekšybe. Juk netesėti rinkiminių pažadų, apsimetinėti, imituoti darbą ir veiklą – niekšybė. Juk vienintelis kriterijus, kuriuo galima vertinti partiją (dabar jau ir judėjimą) – niekšų skaičius. Vienur niekšų daugiau, kitur mažiau, tačiau, deja, visur jų esama. Ir visi jie džiaugiasi, jog niekšybė nėra politinė kategorija.
Demagogai lyg žindomi kūdikėliai švelniai priglunda prie motiniškos niekšybės krūtinės, lyg kerpės prisisiurbia prie bendraminčių vežimo, dardančio į demokratijos saulės apšviestą rojų – ir išlieka švarūs. Drįstu teigti, ir manęs dar šventa žemė neprarijo: koks demagogijos lygis – tokia ir mūsų demokratija. Demagogų sukompromituota demokratija. Koks demagogijos mokslas – tokie ir jo vaisiai. Neatsitiktinai žmonės, kurie dešimtmečiais be perstojo tarškėjo barškėjo apie demokratiją, parazitavo elementarių jos principų propagavimu piniginguose šiltnamiuose augindami retorikos grybynus, priėjo aklavietę ir, mėtydami pėdas, ėmėsi aktyvios politinės veiklos.
Mes galime sukurti dar šimtą partijų, sukelti dar dešimtį isterijų ir visi susiruošti į Seimą, paliekant nuostabią pasirinkimo teisę dešimčiai rinkėjų Lietuvoje ir lygiai tokiam pačiam skaičiui rinkėjų išeivijoje bei emigracijoje, tačiau nuo to mūsų demokratija netaps nė per nago juodymą tikresnė ir tobulesnė. Rinkėjų kvailinimas, manipuliavimas jais, dideli pinigai (ši pamatinė vertybė juk brangiai kaštuoja, ir tai jaučia mūsiškių veikėjų sąskaitos bankuose), intelektinis skurdas – visa skleidžia puvėsių tvaiką, ir reikia nemažos išmonės tai paslėpti. Nepaisant nuostabios demokratinės frazeologijos, varžybų, kas gražiau pasakys apie demokratiją, mokslo darbų, programų ir institutų, armijos dykaduonių, jos yra nei daugiau, nei mažiau, o tiek, kiek mes, žmonės, esame jos verti.
Nepaisant visų pastangų sunaikinti žmogiškumą, padorumą, sąžinę - gerumo, kūrybos, broliškumo, tradicinio lietuviškumo principai vis dar atsilaiko prieš pinigą, egoizmą, cinizmą, vartotojiškumą, pavydą, neapykantą. Dar atsilaiko, nors kartais jau atrodo, jog nelygios jėgos, jog velniška grimasa aukso veršio šešėlis viršum Lietuvos graso viskam, kas brangu širdžiai ir kas neišreiškiama žodžiais. Dora, lyriška, metaforiška, kūrybinga pasaulėjauta, darbštumas ir atjauta silpnesniam – didžiausias mūsų turtas. Jis nereikalauja reklamos, bet nesutinka būti švaistomas ir apmeluojamas.
Visi gina žmogų nuo skriaudų ir bedarbystės, tačiau niekas nepasako, jog šioje santvarkoje žmogui turi, privalo sektis, o tas, kuriam nepasiseka – pats kaltas, ir visi skatinami nuo jo nusigręžti, kadangi politiniai tartiufai nusiplauna baltas rankas ir labai užjaučia žmogų. Visi mūrais stoja už laisvąją rinką, gamintoją, ūkininką, tačiau nepasako, jog tas, kuris pats neapsigina, yra niekas, nulis (kaip ir tas, tariamai jį ginantis, vedantis, triūbijantis, suokiantis).
Visi - už energetinę nepriklausomybę ir kalnų kalnus teisės aktų dėl tos nepriklausomybės bei saugumo, o niekas nepasakys, jog ta nepriklausomybė tėra viso labo vienos saujelės saugi teisė į pelnus ir aukso kasyklas. Teisė išlupti iš artimo savo paskutinį litą yra šventa teisė. Visi dabar meistrai kalbėti apie negeroves - rūpi supriešinti pacientai ir gydytojai, tūkstančiai už mokamą mokslą, visi praregėjo, nors „reformas“ nemokšos vykdo jau seniai. Visiems dabar parūpo teisėsauga – ir tiems, kurie įtvirtino daugiapakopį teismų, prokuratūros labirintą, privačius antstolius net su jų rūmais, aprūpino privilegijuota padėtimi ir darbu teisininkų legionus pagal žinomą formulę „ kiekvienam doram lietuviui – po du aukščiausiosios kvalifikacijos teisininkus“.
Visi labai miglotai teoretizuoja apie emigracijos priežastis, kaltina – tuštėjančioje Lietuvoje demagogų paklausa gali smarkiai sumažėti. Tačiau nekrusteli kirminiukas nerimo sudiržusioje demagogo širdyje. Ir niekas neužsičiaupia, nors kaip baisiausias priekaištas – negimę kūdikiai, iš kurių atimta gyvybė, ir gėdingas pirmavimas savižudžiais.
Ir visi nutyli esmę – jau dvidešimt metų, kaip mes gyvename blaškydamiesi iš kraštutinumo į kraštutinumą, kvailindami žmones efemeriškomis idėjomis, tuščiai barškėdami apie demokratiją ir pilietinę visuomenę, tikruosius orientyrus į meilę žmogui, dvasią, mokslą, nacionalinę kultūrą keisdami modernia fraze, gražiu atrodymu, prakilniu etiketu.
Išleiskite mane į laisvę, sako mūsų Tėvynė mėlynom ežerų akim, Nemune balinto lino rūbu apsitaisiusi, aš noriu būti laisva nuo jūsų! Tačiau demagogas girdi tik save, todėl mala liežuviu sau į sveikatą, o gyvenimas eina sau. Išleiskite, maldauja.
Girdėdami tiktai savo giesmeles apie demokratiją, demagogai pražiopso kulminaciją, kuri rinkimus paverčia formalumu: ankstyvas rytas Žvėryno pakrašty prie Vingio, praaušus sklaidosi rūkai ūkai, inkognito vaikštinėja Vytautas Landsbergis su Vladimiru Putinu, taikiai kalbasi, profesorius žvalus, Putinas šluostosi prakaitą: po įtemptų derybų Rusija penkiasdešimčiai metų (lygiai tiek, kiek truko okupacija) nemokamai tieks mums dujas, plieną, elektrą, nestatys savo atominės prie Tilžės, o lenkų valdomai Mažeikių gamyklai veltui duos naftos, apmokės sąskaitas už šilumą (po ilgo spyriojimosi, priremtas prie sienos, sutiko, kad šaltis vis dėlto atsklinda nuo Sibiro pusės), slaptu protokolu mūsų profesorius, parklupdęs rusus, išsiderėjo kitų nuolaidų, dėl kurių išpamps nuo pinigų srautų pertekliaus mūsų biudžetas. Dabar jau galima informuoti prezidentę, kuri, aišku, nieko nežino apie šį vizitą, tegul nusifotografuoja pagal protokolą, pavaišina Putiną, pagaliau nusiklijavusį Dono kazoko ūsus ir nusivožusį papachą, cepelinais, tegul, bene gaila, surengia spaudos konferenciją, vėl sensacija, euforija, virstanti isterija... ir taip toliau, iki liepto galą prie Čepkelių priėjusio Lukašenkos, kuriam taip pat ateis eilė, paskutinis diktatorius klausia, ar ir jis galės sukurti trojkas ir pasiųsti į kartuves visus pedofilus, Europos vardu jam atšaunama – negalės, kadangi tai neatitinka tarptautinių konvencijų, o jei aš Astrave nestatyčiau atominės, klastingai klausia Lukašenka...
Dabar atominės elektrinės statybos pavyzdžiu reikia sukurti trylika UAB, lietuviškų, pabrėžiame, iškovotoms gėrybėms teisingai padalinti! Teisingos gėrybių dalybos, tą demagogai geriausiai sugeba! Visos opiausios valstybės problemos bus išspręstos, tačiau Rusija liks kalta. Deja. Vienas dalykas vis dėlto liko neišspręstas: trečią valandą nakties, Vingio pušies uokse suuokus apuokui, mūsų derybininkai su profesorium priešaky principingai iškėlė klausimą dėl asmeninių milijardų doleriais ir kad visai neblogai būtų nukreipus iš Šveicarijos bankų šias lėšas mūsų Finansų ministerijai, tačiau, svečiui papurčius galvą, teko – taktiniais sumetimais – atsitraukti. Žinoma, laikinai. Tegul parklupdytas Putinas šiek tiek atsitokėja.
Jokiu teisės aktu nereglamentuoto Tėvynės maldavimo, skaudžiosios Jos aimanos neišgirs nė vienas demagogas, ir visus juos aš suprantu. Visi mes - Tėvynės vaikai, tai kodėl jos vaikai demagogai turi leisti į laisvę amžiams laisvą mūsų Tėvynę? Juk ji ir taip laisva. Jų - demokratų ir politikų - dėka. Klausimas antikonstitucinis.
Aš jau Seime! – skeryčiojasi žmogelis, o gal zyzia aptingusi rudeninė musė, o gal visi demagogai regi Rūmus – ne pastatą, o slaptą ložę, kuri tarsi masonai vienytų visų pakraipų, partijų, judėjimų, oro virpinimų demagogus į vienus Rūmus su savo ritualais, įšventinimais, statutu, be togų tenai neapsieisi, ir štai vienas brolis demagogas kreipiasi į kitą žodžiais: ar būsi geras demagogas, ar tiki į demokratiją... Ir staiga galingas vėjo gūsis lyg kortų namelį sugriovė rūmus, reginiai, nieko bendra neturintys su gražia politine mūsų tikrove, politologų džiaugsmui, išsisklaidė, ir visi nudrožė sunkia valdžios našta pasidalinti ir gerai atšvęsti. Ką jau ką – savo pergales atšvęsti jie moka! Lindau ir aš prie aukštuomenės stalo, bet man užtrenkė duris. Ir teisingai padarė, todėl, negavęs duonos plutos su ikrais, kranksiu kaip juodvarnis, lieju štai tulžį ir mojuoju kumščiais, vaidindamas mūšį, prasimanęs demagogus, kurių Lietuvoje, demokratijos lyderėje, niekados nebuvo.
Visus nuopelnus už demagogų triūsą visų labui Respublikos Prezidentė priskyrė sau, žavingai leido Putinui spaudos konferencijoje pralementi nei daugiau, nei mažiau tris sakinius apie mūsų tautų, valstybių saitus, kaimynystę, paskui Europos Sąjungos vardu griežtai Vladimirą nutraukė, - ir šelmiškai mirktelėjo mums marmurinė deivės Atėnės statula, ir Putinas, išsigandęs dėl to, kur jam teks prašytis politinio prieglobsčio, che che, išskubėjo į Maskvą vaikyti priešiškų jam demonstracijų ir įveikti apkaltos šalininkus. Tada sutartys buvo iškilmingai parodytos miniai ir žiniasklaidai iš Prezidentūros balkono, prezidentė vėl šypsojosi, mojavo rankele, buvo surengtas karinis paradas, įteikti valstybiniai apdovanojimai, ir tribūnams neliko nieko kito, tik ginti Respubliką ir neaišku nuo ko. Juk ar ginsi ją nuo demagogų, kurių nepažįsti ir kurie yra vieno piliečio pramanas.
Tiesa, istoriniai susitarimai su Putinu neišgelbėjo mūsų nuo šių metų sąskaitų, tačiau kai prezidentė iškvietė ant kilimo Kainų komisiją, kai tas kilimas sušlapo, sakysime – nuo ašarų, tai mes pamiršome visas sąskaitas, kailių lupimo metodikas - ir galėjome tik politikuoti sau į sveikatą su kiekvienam miela savo partija ir vargo nematyti. Beje, kada Prezidentūroje išsirikiavo partijų lyderiai, suformavę Vyriausybę – kilimas išdžiūvo. Tuo metu kaimyninių kraštų – laisvų demokratinių ir pavergtų – pedofilai su pavydu žvelgė į savo kolegas, kurie buvo iškarti pagal teisę, neprieštaraujančią Europos Sąjungos teisei, ir Strasbūro teismas tai ypatingai akcentavo.
Išleiskite mane į laisvę! – sako mūsų Tėvynė. Laisva Tėvynė laisviems savo vaikams sako. Todėl ir šios demagogų pergalės demagogijos baruose yra laikinos. Turėk sąžinės šitaip begėdiškai meluoti, atšauna man teisiausieji ir teisingausieji Tėvynės sūnūs, ir jau aišku, kad ilgalaikėje neterminuotoje komandiruotėje prie Paukščių tako žvaigždynų, dausose, ak, neteks, ak, nelemta man kūrenti su demagogais laužų ir šnekučiuotis pilstant iš tuščio į kiaura su jais apie didingą mūsų istoriją, darbus vardan Lietuvos žmonių laimės, o tų vėlių, su kuriais kūrensiu tuos laužus, su kuriais tylėsiu ir Dievą mylėsiu, amžinai gyvos sielos – nebus demagogų sielos. Visi juk mes buvome šioje ašarų pakalnėje tik laimingi rinkėjai. Ir kiekvienam teko po demagogą. Kol nenumirėme „pagal politinės kovos dėsnius“ užsėję visą Antarktidą lietuviškais linais.