Straipsnio autorė slapyvardžiu paminėtus asmenis gerai pažįsta. Tad pabandykime pasiaiškinti ir pasidomėti, ką veikia Valdovų rūmų eksponatų įsigijimo komisija, kuri šiuo metu savaitei visa in corpore yra išvykusi Vokietijon. Bent taip informavo Lietuvos dailės muziejaus darbuotojas Dalius Avižinis, kai panorėjau susisiekti su Valdovų rūmų interjerų ekspozicijos vedėju Vydu Dolinsku.
Sothby ir Cristie’s aukcionai per pigūs?
Turbūt sutiksite, kad tokia žinia iš Amsterdamo aukciono yra aukso vertės. Tuo labiau bebaimiškai prisiėmus vykdyti pilietinę misiją informuoti visuomenę apie bene aktualiausią istorinę statybą mūsų sostapilėje, jai didžią mitinę šlovę išpranašavusio staugiančio geležinio vilko kalno papėdėje. Valdovų rūmų statybos peripetijas jau esame „Atgimime“ nagrinėję. Kaip ir vieno pirmųjų 2005–aisiais rūmų ekspozicijai įsigyto ir garsiai išreklamuoto paveikslo ekspertizės „simuliakrą“ irgi jau atskleidėme.
Tada išaiškėjo, kad skelbtosios dvi lietuvių ekspertės 2005–aisiais brangiai nupirkto kažkuriame Romos antikvariate italų dailininko Jacopo Negretti (Palma il Giovane, 1544–1628) tapybos darbo akyse nebuvo mačiusios. Tad dabar neišvengiamai belieka pasidomėti, kokie eksponatai ir už kiek yra jau įsigyti per visus šiuos metus. Tuo labiau kad pagaliau pareikalavus visuomenei ir net šiam reikalavimui pritarus kultūros ministrui J.Jučui atskleisti, už kiek ir kas yra įsigyjama būsimai atstatomų Valdovų rūmų ekspozicijai, Lietuvos dailės muziejaus internetinėje svetainėje šį rudenį atsirado „Visas eksponatų sąrašas“, kuriame nurodyti įsigijimai 2003–2007 m. Sąrašas įdomus net keliais atžvilgiais.
Pirmiausia informuoju ne tik aukcionų žiurkes, bet visą šviesiąją visuomenės dalį, kad šiame 168 įsigytų eksponatų, kuriems jau išleista 2 mln. 668 tūkst. 385 eurai, t.y. apie 10 mln. litų (čia neįskaičiuota septynių itin brangių pirkinių slepiama kaina), sąraše minėto Lietuvos ir Lenkijos valdovo (nuo 1764 m.) Stanislovo Augusto II Poniatovskio paveikslo nėra. Gal per pigus? Juk tik 24 250 eurų! Tokią išvadą galima daryti palyginus jo kainą su įsigytų eksponatų Valdovų rūmams kainomis. Antraeilio italų dailininko Lionello Spada (1576–1622) tapytas paveikslas „Ludovisi koncertas“ 2005–aisiais buvo nupirktas tik... už 77 250 eurų. Peno apmąstymams tikrai yra. Įdomu, ar tarp mokesčių inspektorių yra meno ekspertų, nes čia jiems atsivertų platūs žvejybiniai tamsių vandenų plotai.
10 mln. litų eksponatams – tik pradžia
Beje, visą jau išleistą eksponatams įsigyti apie 10 mln. litų sumą (be slepiamos itin brangių pirkinių kainos) nepatingėjau suskaičiuoti pati pagal nurodytas įsigytų eksponatų kainas. Žinoma, pinigai leidžiami iš mūsų visų vargano bendro iždo, kaip nurodo LDM oficiali svetainė, „įsigyta valstybės biudžeto lėšomis“.
Galiu net patikslinti, kad 2005–aisiais eksponatų įsigijimui buvo išleista 703 975 eurai, 2006–aisiais – 765 710 eurų, o 2007–aisiais – jau net 1 mln. 198 700 eurų. Į litus galite paversti patys, nes – pasirodo – visi eksponatai yra įsigyjami už eurus. Bent jau taip galima spręsti iš nurodyto „viso eksponatų sąrašo“. Gal čia apsukrus psichologinis piliečių tausojimas – neskelbti kur kas didesnių kainų litais? Būtina pridurti, kad į 10 mln. litų sumą neįeina į tą patį 168 eksponatų sąrašą įtraukti vos keli dovanoti eksponatai bei kažkodėl už slepiamą kainą įsigyti meno kūriniai, kurie yra patys didžiausi ir galbūt vertingiausi tarp visų eksponatų.
Tokių paslaptingai nupirktų yra net septyni ir kažkaip turbūt atsitiktinai visi įsigyti 2004–2005 m., kai dar Mokesčių inspekcija tik sapnavo apie šlovingai kylančius didžio valdovo rūmus. Taigi 2004–aisiais įsigyti du slepiantys savo kainą prancūzų dirbtuvėse pagaminti XVII–XVIII a. gobelenai „Peizažas su vešlia augmenija“ (sąrašo Nr.105/3) ir „Mitologinė scena“ (Nr.109/2). O 2005 m. labai paslaptingai (šiukštu, sužinos visuomenė, kokiais kiekiais naudojami jos pinigai!) nupirkti dar penki eksponatai: XVI a. II p. prancūzų meistrų kredensas (Nr.31/47) , „atitinkantis Henriko Valua epochą, todėl tinkantis ekspozicijai“ (beje, stipriai restauruotas dar XIX a.); Belgijoje XVI–XVII a. pagaminti trys gobelenai „Frankų karaliaus Chlodvigo krikštas“ (Nr.91/28), „Dramblių eisena“ (Nr.93/4) ir „Aleksandro Didžiojo vestuvių scena“ (Nr.103/6), pastarasis „atitinkantis Žygimanto Vazos laikus“; italų autoriaus Jacopo Negretti (Palma il Giovane, ~1544–1628) paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ (Nr.157/7).
Įeikite į visiems prieinamas šių aukcionų svetaines ir patys įsitikinsite. Sakykim, spalio 31 d. „Sothby“ aukcione, kuris vyks Amsterdame, už turtingai gražią XVI a. flamandų gotikos skaptuoto ąžuolo pakabinamą indaują pradinė kaina skelbiama tik 3–5 tūkst. Anglijos svarų (~14–24 tūkst. litų). Arba už XV–XVI a. italų meistrų iš Aostos gotikinį riešutmedžio stalą skelbiama pradinė kaina yra 5–8 tūkst. Anglijos svarų (~24–38 tūkst. litų). Beje, kiekvieną aukciono parduodamą dirbinį vertina žinomi ir oficialiai skelbiami ekspertai. To pasigedau mūsų LDM svetainėje, nes neradau nei vienos nurodytos ekspertų pavardės įsigytų eksponatų aprašymuose. Kažkodėl įtariu, kad tokios iš „Sothby“ aukciono minėtos indaujos kaina jau lietuviškame LDM įsigytų (nežinia kur) eksponatų sąraše turėtų siekti ne mažiau kaip 14–24 tūkst. eurų, bet jau ne litų.
Nes lietuviško sąrašo Nr.74/161 skelbia, kad XVII a. italų meistrų pagaminta spintelė buvo 2007 m. įsigyta už 24 tūkst. eurų... O XVI a. italų meistrų stalas (Nr.48/79) Valdovų rūmams 2006–aisiais kainavo tik... 40 tūkst. eurų (!). Kam čia smulkintis, juk perkame Valdovų rūmams. Vis dėlto keista, kad neradau nei vieno eksponato (mane pataisys, jeigu klystu) tarp įsigytų būsimai Valdovų rūmų ekspozicijai, nupirktų šiuose oficialiuose prestižiniuose aukcionuose. Matyt, per pigu ir per oficialu. Be to, kalbotyros mokslininkai neturi laiko sėdėti aukcionuose, kur reikia dar ir iš anksto oficialiai užsiregistruoti.
Kiek pabrangs Stanislovas Augustas II Poniatovskis?
Matyt, dėl lietuviškų ekspertų „simuliakro“ ir nuplaukė kur nors pro šalį mūsų su lenkais bendro valdovo paveikslas, kažkieno įsigytas „Cristie’s“ aukcione tik už 24 250 eurų. Na, o jeigu ir kada atplauks, tai turbūt labai paslaptingai, neskelbiant nei kainos, nei kur įsigytas. O jei neapdairiai jo kaina būtų paskelbta, tai tikrai turėtų būti ne mažesnė už jau įsigytą 2005–aisiais Valdovų rūmams mažai žinomo italų dailininko Lionello Spada (1576–1622) paveikslą „Ludovisi koncertas“ tik... už 77 250 eurų (!?).
Atsižvelgiant į didingus Valdovų rūmų įsigijimo komisijos mostus, Stanislovo Augusto II Poniatovskio portretas turėtų kažkurioje paslaptingoje atkarpoje pabrangti maždaug 3–4 kartus prieš patekdamas į Vilnių. Ką čia smulkintis. Jei veikti, tai greitai. Pinigai juk iš bendro iždo. Be to, prie kiekvieno įsigyto ir kartais gan juokingai atsainiai aprašyto Valdovų rūmų ekspozicijos eksponato yra sakralios frazės: „Įsigyta valstybės biudžeto lėšomis. Taikant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 56 str. 1 dalies 3 punkto nuostatą apie neskelbiamas derybas, galutinė nuderėta kaina – ...“ Kokie paradoksai – viešieji pirkimai su neskelbiamomis derybomis.
Beje, iš visiems įsigytiems eksponatams taikomos paskutinės frazės galime spręsti, kad perkama tik už nuderėtą kainą (tai Lietuvos skurstančius piliečius turėtų itin raminti). Įdomu, kokios kainos buvo pradinės? Ir kas jas sugalvojo?
Tad nekantriai laukime to didaus įvykio, kai bus atverta visuomenei Valdovų rūmų ekspozicija. Tik siūlyčiau, kol visų įsigytų eksponatų sąrašas neišnyko iš LDM svetainės, šį sąrašėlį išsispausdinti ir pasižymėti prie kiekvieno eksponato jo įsigijimo kainą. Kai kurie apsukresni gal staiga net suvoks, kaip galėjo akimirksniu praturtėti. Pavyzdžiui, pirkdami pigiai iš oficialių prestižinių aukcionų meno dirbinius ir jau įsteigę kokį tamsesnį antikvariatą tą patį kūrinį perparduoti už trigubą–penkiagubą kainą Valdovų rūmų dosniai „komisijai“. Spėju, kad už eksponatų įsigijimo komisijos itin mėgstamas kasapankas (t.y. pailga medžio skrynia, raižyta ir kartais kaustyta) galėtumėte akimirksniu gauti už kiekvieną po 25 tūkst. eurų pelno...
Kad būtų dar aiškesnė perpardavinėtojams spekuliavimo strategija, galiu nurodyti, kad tarp 168–ių jau įsigytų eksponatų už bene 3 mln. eurų yra 90 ne itin vertingų baldų (daugiausia kėdžių, krėslų, įvairių dėžių–skrynių, tik pora spintų ir stalų, vienas veidrodis su „greičiausiai vėlesniu stiklu“ tik už 12 tūkst. eurų), iš viso už 1 mln. 509 300 eurų (t.y. apie 6 mln. litų), 15 gobelenų (iš kurių trys nupirkti po 170 tūkst. eurų, o 5–ių kaina visai neskelbiama), 7 beveik identiškos alebardos už 15 060 eurų, 2 ikonos (iš jų viena už 26 tūkst. eurų), 41 nedidelis indas (visi vario, tik keli majolikos), 1 knyga už 3500 eurų, 2 paveikslai (vienas už 77 250 eurų, kito kaina neskelbiama), 2 vario raižiniai, 1 plaketė ir viena lėkštutė (dovanoti), 1 skulptūra už 2500 eurų, 1 vaza už 7250 eurų ir 5 žvakidės už 37 tūkst. eurų.
Profaniškumo apoteozė
Tikrai tikiu, kad Lietuvos sostapilės centre išdygę XXI a. Valdovų rūmai bus išties garsūs. Tik ne dėl autentikos ir desperatiškai supirktų meno kūrinių originalų (?), o dėl pasaulinio lygio profaniškumo. Kad tik nepasikartotų Mykolo Žilinsko galerijos likimas. Kai buvo atsivežti garsūs ir brangūs „originalai“, vėliau rubensai ir kiti šedevrai staiga tyliai dingo. Vien ko verti kai kurių įsigytų Valdovų rūmams eksponatų aprašymai.
Pavyzdžiui, 2006–aisiais už XVI a. italų meistrų iš Lombardijos pagamintą pailgą riešutmedžio skrynią – kasapanką (Nr.21/108) sumokėjus 43 tūkst. eurų, jos kaina argumentuota itin spalvingai, prasilenkiant net su elementaria tiesa. „Kasapanka sukurta Bonos Sforcos jaunystės laikais Milano, kuriame būsimoji Lietuvos ir Lenkijos valdovė buvo auklėjama, meistrų. Tad būtent tokie baldai supo Milano Sforcų pilyje Boną Sforcą jaunystės metais, tokiose skryniose ji savo turtus atsivežė į Lietuvą ir Lenkiją ištekėjusi.“ Drįstu paneigti kažin kokių „ekspertų“ šią gražią pasaką. Mat Bona Sforza (1494–1557; ištekėjo 1518 m.) Milane gyveno vos kelerius metus nuo savo gimimo. Kai Lodovico il Moro Sforza (Liudvikas Juodasis Sforca) nužudė Bonos tėvą Giovanni Galeazo Sforzą (Džiovanį Galeacą Sforcą), jo žmonai Izabelei Aragonietei su mažyte dukrele teko bėgti į savo tėvoniją, ispaniškajai karūnai tuomet artimesnius Neapolį ir Barį.
Kaip tik iš Aragonijos –tuo metu „ispaniškojo krašto“, bet ne iš Lombardijos ir Milano – atsivežė Bona savo kraitį ir tikrai ne tokioje kasapankoje, kuri už greitomis sukurptą gražią profanišką pasaką buvo įkainota net 40 tūkst. eurų. Matyt, „ekspertų“ komisijai dabar reikės siųsti užsakymą į Bario antikvariatus ar į kokias privačias baldžių dirbtuves, kad surastų bent ką nors į Bonos Sforzos „kolekciją“...
Dar juokingiau, kad prie kiekvieno įsigyto eksponato yra kartojama ta pati frazė: „...atitinka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkuriamų interjerų autentiškų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijus: bendrąsias nuostatas, tipologinį, chronologinį, meninį, stilistinį bei geografinį.“ Drįstu teigti, kad didesnės nesąmonės nesugalvosi.
Tiek to, kodėl gi nepagarsėti kaip liūdniausiai kreivų veidrodžių provincijai iš visų galimų.
Tai irgi šlovė...