Lietuvos vardo tūkstantmetis buvo gera proga ištaisyti šias keistai įteisintas dideles klaidas ir gražiai išleisti visus XIII–XIV a. originalius šaltinius, kurie mini Lietuvos karalystę ir jos karalių vardus. Mugėje peržiūrėjau daugybę išleistų naujų knygų apie Lietuvos istoriją – nuo enciklopedijų ir mokyklinių vadovėlių iki autorinių veikalų ir... visuose atkakliai tęsiamos falsifikacijos tradicijos. Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (magnus dux) titulą. Tai pirmas liudijimas apie tokį įvardijimą.
Argumentai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, yra lengvai paneigiami tų pačių popiežių raštais, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadinami karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, nes karalystės pervadinimas didžiąja kunigaikštyste ištrina valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą. Apie šią problemą tarsi užsimenama, tačiau paliekama ją spręsti kitiems. Mat tada tektų pataisyti „keletą Lietuvos istorijos skyrių”, o kai kurie įvykiai „naujoje šviesoje atsistotų”, kaip pripažįsta Zenonas Ivinskis savo parašytos „Lietuvos istorijos“ įžangoje.
Išniekinta karalystė ir karaliai
Getingeno bei Rygos miestų archyvuose išsaugoti Gedimino laiškai popiežiui, germanų miestų piliečiams, Saksonijos magistrui ir dominikonų ordinui, Gedimino taikos sutartis su ordinu ir danų vietininku Revelio žemėje, taip pat laiškai Gediminui nuo popiežiaus, Rygos miesto tarybos ir pan., popiežiaus laiškai frankų karaliui, vyskupų laiškai tikintiesiems etc. Susirašinėjimas vyko lotynų ir germanų kalbomis. Visur Gediminas aiškiai tituluojamas lietuvių ir daugybės rusų karaliumi „Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex”. 1322–ųjų laiške popiežiui Gediminas mini karalių Mindaugą (rex Mindowe) bei Gedimino pirmtaką karalių Vitenį (Item praedecessor noster, rex Viten). Popiežius savo laiške frankų karaliui Gediminą tituluoja karaliumi: „Gedeminne, qui se regem Lethoviae et ruthenorum intitulat.” Karališkas titulas liudijamas ir 1324–ųjų laiške iš Avinjono : „Excellenti et magnifico viro Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenoum regi illustri...”
Daugelyje kitų laiškų šalia titulo „Lietuvos ir daugybės rusų karaliaus” Gediminas prideda ir Semigalijos (Žiemgalos) kunigaikščio titulą, pavyzdžiui, laiškuose 1323–iaisiais germanų piliečiams, Saksonijos magistrui, mažųjų brolių ordinui etc.: „Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigalliae.”
XIII–XIV a. Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose” (Vilnius: Mokslas, 1991) karaliais yra tituluojami ne tik Mindaugas ir Gediminas, bet ir Kęstutis su Algirdu. Vartbergė liudija, kad Didysis magistras brolis Vinrichas iš Kniprodės Visų šventųjų dienų 1372–aisiais vedė derybas su lietuvių karaliais, su Algirdu ir Kęstučiu. Aprašo ir 1377–aisiais Lietuvos karaliaus (rex Letwinorum) Algirdo (Algerdes) laidotuves, kurios buvo labai iškilmingos (magna pompa), karaliaus kūnas sudegintas su įvairiais daiktais ir 18 žirgų.
Kryžiuočių ordino vienuolis Petras iš Dusburgo 1326–aisiais įteikė parašytą „Prūsijos žemės kroniką” ordino magistrui (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985). Kronikoje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324–aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių” Gediminą, tačiau šis atsisakė. Nepaisant to, Gediminas vis vien kronikoje yra vadinamas karaliumi. XIII–XIV a. kronikos autorius vienuolis mini 1292–aisiais Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Mini ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum”, kuris sutelkė 30 tūkst. kariuomenę kovai.
Priešiškai nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti lietuvių valdovų. Todėl minėtus XIII–XIV a. dokumentus reikia vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais. Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji.