Jau pusantro mėnesio barbariška, bedievė ir kraujo trokštanti rusų armija niokoja Ukrainos miestus ir kaimus, ardo kelius ir uostus. Putleriui padeda jo dešinėje sėdinti ir savo sielą velniui pardavusi dama, vardu propaganda. Ji, lyg pilkojo kardinolo Rišeljė pusseserė, mums iš karto nepasirodo. Atsitraukus ir įdėmiai stebint visą kraštovaizdį pamažu mūsų kantrybė yra apdovanojama sėkme. Reginio centre atsiveria įspūdinga batalinė propagandos scena. Pradeda ryškėti pirminis tikslas – suardyti už Rusijos ribų esančio pasaulio tvarką. Vėliau dienos šviesoje apsinuogina ir antrasis tikslas – kurti progresuojantį ir Europą silpninantį chaosą, kuriame net Dievui įkelti koją taptų beveik nebeįmanoma misija…
Ne tik žinia, kad karas bus labai ilgas, bet ir kiekvieną minutę mūsų ausis pasiekiančios fronto naujienos vis dažniau vargina. Susidaro įspūdis, kad nepatogi realybė epizodiškai prisijaukinama ir prisimatuojama prie savojo kūno. Bet ar tikrai galima prisijaukinti karą? Gyventi su juo viename kieme, dalintis savo namų prieangiu, valgyti iš vieno dubens?
Ar ši prisijaukinimo lopšinė, kuri vis labiau ir labiau užniūniuoja nemažai Vakarų pasaulio valstybių, gali būti pateisinama? Kokia gi tos lopšinės melodija? Ar ji tik nėra apie kylančias kainas, augančius mokesčius ir panašiai? Mano sąmonėje visi šie dalykai nedera tarpusavyje ir pjaunasi lyg pavasarį šėlstančios katės… Tik pasvarstykime, kažkam tiesiog pakyla kaina už namo šildymui sunaudotas dujas, o kažkas jau nebeturi savo namų ir bet kurią minutę gali būti pabučiuotas mirtinos kulkos…
Ar galima pateisinti niekingą Putlerio melą apie iš anksto neplanuojamą karą? Ar galima pateisinti Vakarų Europos valstybių naivią iliuziją, kad diskusijos metu su diktatoriumi galime rasti išeitį? Net Austrijos kancleris nesugebėjo nuslėpti nusivylimo po to, kai Maskvoje susitiko su Putleriu (balandžio 12 d.). Ar Rusija yra garbinga valstybė? O kokie pasiteisinimai gali būti priimti iš Maskvos patriarcho Kirilo lūpų, kai jis, pirmiausiai, laimina Kremliaus suformuotus chuliganų būrius? Ar ne tokiu būdu šventikas pritaria brutaliam elgesiui su civiliais, žmonių žudymui ir jų kūnų išniekinimui?
Geriau jau Kirilas palaimintų skausmu sutvarstytus tiek ukrainiečių, tiek blaiviai mąstančios Rusijos žmonių mažumos gyvenimus. Visų jų rytdiena yra tarytum pervažiuota tanku. Gyvenimai prisigeria aštriomis neapykantos dulkėmis… Tad ko iš tikrųjų vertas šis Kremliaus prišerto šventiko palaiminimo gestas? Ar jame yra likę kas nors bendra su Dievu ir krikščioniškuoju mokymu?…
Visi šie klausimai labai svarbūs būtent dabar, kai su kiekviena diena artėjame prie Šv. Velykų prisikėlimo stebuklo. Balandžio 17 d. vietoj Kristaus prisikėlimo džiaugsmo, vietoj bundančios pavasarinės gamtos mums visiems yra dovanojama karo nuotaika. Tarsi čiuptuvais esame apkabinti masinių medijų gaminamomis ir platinamomis naujienomis.
Akių nebegalime atitraukti nuo ekranais mus pasiekiančių fronto vaizdų. Stebime Ukrainos tikrovę ir net nepastebime, kai iš jos į mūsų sąmonę atrieda grėsmingi Putlerio tankai. Kai kurie iš mūsų net miegodami sapnuojame bombas, besislapstančius ir žūstančius artimuosius. Ir vis dėlto galime dėkoti Dievui, kad Lietuvos realybė dar džiugina. Šių metų Šv. Velykos dar yra pažymėtos laime ir taika mūsų teritorijoje…
Žiniasklaidos kanalai vienu metu ramina ir skelbia, kad karo tikimybės Lietuvoje nėra, o kitu metu praneša, kad Ukrainos žmonių laukia dar didesni susirėmimai. Taip medijos mums pažada daugiau šiurpą keliančių naujienų. Viena vertus, technologijos mums dovanoja galimybę prisiartinti prie karo, antra vertus, jos leidžia mums daugiau regėti mirties, bet ne prisikėlimo liudijimą… Tad ar tikrai regėdami tiek daug fronto dokumentikos mes dar galime išlaikyti saugų savąjį Aš? Karas nutiko ne tik Ukrainoje, jis įsiveržė ir į mūsų kasdienybę. Dauguma mūsų pajuto ne tik širdgėlą, bet ir tai, kad esame gyvi ir gyvenantys žmonės…
Ar tikrai jaučiame Kristaus auką, kuri sklinda iš televizoriaus ekrano tuo metu, kai į mus žvelgia ašarose skęstantis senyvos moters veidas? Ar Kristaus auka yra ta, kai vaiko žvilgsnis lydi tėvą į frontą? Kur yra krikščioniškasis gailestingumas, kai aprimus frontui vyrai iš namo išneša badu numarintą devyniasdešimties metų senolę. Ji taip ir nesulaukė savo vaikų ir anūkų, sušaudytų pakeliui į jos namus?… Šiurpas ir bejėgiškumas tampa vakaro diskusijų svečiais ypač tada, kai televizija rodo tą pačią senolę, laidojamą savo kieme, po kažkada jos amžinatilsį vyro rankomis pasodinta obelimi…
Ar vaikui, kuris vienišas kirto Ukrainos ir Slovakijos sieną nušluostysime ašaras savo delnu, aprengsime savo namų šiluma, o gimtadienio proga padovanosime švelnumą? Televizijos ir radijo eteris, socialiniai tinklai ir žiniasklaidos portalai ne tik dalina mums šiurpą, bemieges naktis ir baimę, bet ir klausia kiekvieno iš mūsų apie tai, kur dabar yra mūsų visų Dievas?…
Kur yra Kirstus ir jo prisikėlimas? Ar jis su vyrais, kurie tvirtai stovi Tėvynės sargyboje? Ar jis kartu su moterimi, kurią ne vieną valandą prievartavo Putlerio nusamdyti mėsininkai? Ar Kristus yra nušautas kartu su tėvais jų vaikų akivaizdoje? O gal jis pasilieka kartu su šešiamečiu mažyliu, kuriam Putlerio orkai grasina: palikome tave gyvą, kad amžinai mus gerbtum ir bijotum? Ar tikrai gerbs ir bijos? Grasinimo efektas gali būti priešingas. Ar trauma nepavers vaiko keršytoju? Su kuo tada bus Kristus?
Ar pas mus gyvenantys rusai ir toliau sugebės pateisinti savo tautiečius, kurie atvirai pritaria fašizmui ir kiekvieną sekmadienį meldžiasi už skerdikų gaujas? Ar išgirs mano draugai rusai nevilties kreipinį, kai aš jiems sakau: man labai apmaudu, kad tavo artimiesiems Rusijoje kruvina, pūvanti ir pūliuojanti tikrovė yra užmaskuota propagandos šydu… Ar tie, kurie neteko namų ir savo artimųjų atleis?… Nežinau, tikriausiai negreitai. Tikriausiai nereikia tikėtis to kilnaus gesto iš dabartinės kartos…. Rusų tautos laukia ilgas atgailos kelias. Galbūt prisikelti įmanoma tik tuomet, kai yra įvykdytas atleidimo gestas tam, kuris atgailauja…
Balandžio 24 – 25 dienomis stačiatikiai švęs Velykas. Galime numanyti, apie ką tuomet porins Putleris savo žmonėms. Tęsdamas Didžiojo Tėvynės karo naratyvą, tikriausiai dovanos neblunkančias ukrainiečių kraujo dėmes, Rusijos atskirtį ir skurdą bei puikiai dygstantį rusofobijos derlių… o juo teks maitintis galbūt ne vieną dešimtmetį, bet ir ištisą šimtmetį.
Ar Šv. Velykų mišiose patriarchas Kirilas ir toliau laimins Putlerio armijos galvažudžius? O gal pasidžiaugs puikiai įgyvendinama „Русский Mир“ koncepcija, po kurios lieka skausmo ir kančios dykuma? O gal Šv. Velykos yra tiesiog puikus metas užsiimti sau vietą pragare?
Rašau šį tekstą ne tik Šv. Velykų proga, ne tik nuoširdžiai tikėdamas Ukrainos ir mūsų visų laisve, bet ir remdamas „Blue/Yelow“ organizaciją, kuri rūpinasi Ukrainos ginkluote ir gynyba.
Šv. Velykų proga skiriu pinigus tam, kad būtų nužudytas dar vienas Putlerio nusamdytas mėsininkas… Šiuo atveju man ne tik sunku draugauti su savo morale, bet dar sunkiau nuolatos girdėti apie mirtį, o ne apie prisikėlimą… Tikiuosi, Ukraina prisikels, o su ja kartu ir mes visi…
