aA
Pritariu dr. K. Jovaišo straipsnio „Lenkai nesilaiko įstatymų. Kokia D.Grybauskaitės pozicija?“ teiginiui, kad Lietuvoje skandalą dėl lenkiškų gatvių lentelių kursto visiškas teisinis nihilizmas tautinių mažumų teisių srityje.
Lietuviškos - Lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės
Lietuviškos - Lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Lenkų tautinei mažumai atstovaujantys politikai, reikalaujantys, kad būtų teisiškai pripažinti dvikalbiai (lietuvių ir lenkų k.) gatvių lentelių (ir ne tik jų) užrašai, faktiškai reikalauja pripažinti autonominį geopolitinį valstybės teritorijos darinį, išskirtą etniniu bei kalbiniu pagrindu ir pažymėtą dvikalbe atributika kelio ženkluose, gatvių lentelėse, kelių savivaldybių institucijų ir jų įstaigų iškabose. Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, šis reikalavimas nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija − jokia išskirtinėmis teisėmis besinaudojanti tautinė mažuma ir joks išskirtines teises turintis Lietuvos teritorijos darinys joje neminimas.

Taigi manau, kad norint įteisinti oficialią regioninę dvikalbystę neišvengiamai tektų keisti Konstituciją. Diskusijose šia opia tema Lietuvos lenkų atstovai ir Lenkijos politikai dažnai nurodo Lenkijos pavyzdį − esą Lenkijos Konstitucijoje jokios tautinės mažumos neįvardytos, bet pagal 2005 m. įsigaliojusį Lenkijos tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymą tautinėms ir etninėms mažumoms, įskaitant ir lietuvius, jeigu jos to pageidauja, galima turėti dvikalbius vietų pavadinimus. Tačiau šitaip teigdami jie sako tik pusę tiesos.

Norint suprasti lenkų politikų eskaluojamo gatvių lentelių „karo“ esmę, būtina skirti vietovardžius, kurie tarnauja kaip valstybės ir jos teritorijos administravimo žymenys ir yra viešosios, arba valstybės, teisės objektą, ir tradicinius vietovardžius, kurie yra neatsiejama kiekvienos tautos kalbinio paveldo dalis.
Regina Dobelienė

Visą tiesą padeda atskleisti Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuria dabar tiesiogiai ir remiasi lenkiškų gatvių lentelių kabintojai ir jų įkvėpėjai. Remiasi neabejotinai dėl to, kad nuo 2010 m. sausio nebegalioja Tautinių mažumų įstatymas. Apie vietovardžius tame įstatyme nė nebuvo užsiminta, tačiau pavieniai lenkių lentelių kabinimo entuziastai galėjo bent jau savaip interpretuoti jame vartotą sąvoką informaciniai užrašai − priskirti prie jų ir gatvėvardžius.

Akivaizdu, kad tokia interpretacija iškreipė Konvencijos esmę, nes jos 11 str. 2 d. kalbama ne apie informacinius užrašus, bet apie kiekvieno asmens teisę savo mažumos kalba „naudoti ženklus, įrašus ir kitokią asmeninio pobūdžio viešai matomą informaciją“. Konvencijos paaiškinimų 69 p. sakoma, kad žodžiai asmeninio pobūdžio nusako „viską, kas nėra oficialu. Keista, bet Lietuvos politikams patarinėję teisininkai nė karto neatkreipė dėmesio į tai, kad tokios interpretacijos yra spekuliatyvinės ir klaidina pirmiausia pačią lenkų bendruomenę. Nors tai − praeities klaidos, dabartiniai lenkų politikų vieši pareiškimai ir formali valdžios atstovų reakcija į juos liudija, kad iš klaidų ne visada mokomės.

Taigi tautinių mažumų teises ribojusiam įstatymui praradus galią prasidėjo naujų lenkiškų gatvių lentelių kabinimo karštinė, mat Konvencijoje pasakyta, kad ji gali būti taikoma ir tiesiogiai. Kiekvienos naujos kadencijos Seimo mėginimai priimti naują tautinių mažumų įstatymą kaskart žlunga − spėju, greičiausiai dėl to, kad Lietuvoje vis dar negirdėti kompetentingo tautinių mažumų teisių specialistų balso. Galimas daiktas, kad tokių tiesiog kol kas nėra, nes iki tapdama ES nare Lietuva mėgavosi savo didesnės įtampos nekėlusiais tarpnacionaliniais santykiais, užjaučiamai žvalgydamasi į nuolatinės tų santykių įtampos purtomas Latviją ir Estiją. Buvo net panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kaupęs informaciją apie tautinių bendruomenių nuotaikas ir teikęs politikams naujausią informaciją apie tarptautinės tautinių mažumų teisės dinamiką. Todėl nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį neką pažengėme pilietinės visuomenės link ir šiandien apie tautinių mažumų teises nekažinkiek išmanome.

Na, bet Konvencijos esmę galima suvokti ir nebūnant teisininku − reikia tik atidžiau ją panagrinėti. Šiame tarptautinės teisės dokumente nustatyta tam tikra tautinių mažumų atstovų teisių amplitudė siejama su konkrečios valstybės tipu, t. y. ji priklauso nuo to, kokia yra valstybės sąranga − unitarinė ar federacinė. Tiek Lietuva, tiek Lenkija yra unitarinės valstybės. Tai reiškia, kad jų teisės suverenas yra atitinkamai lietuvių ir lenkų tauta (angl. nation). Tradicine, siaurąja, prasme tauta yra etninis darinys. Tačiau moderniąja prasme tai − nacija, arba ne tautiniu, bet pilietiniu pagrindu identifikuojama bendruomenė. Tokia yra, sakykim, Prancūzija, iki šiol neratifikavusi Konvencijos ir įstatymu įtvirtinusi prancūzų kalbą kaip vienintelį daugiatautės pilietinės visuomenės integracijos elementą − žodis prancūzas, kitaip nei lietuvis ir lenkas, neturi etninio prasmės atspalvio.

Pietryčių Lietuvos vietovėse gatvių lentelėse rašoma: ul. Sosnowa, Parkowa, Lipowa, Sportowa. Negi tai – tradiciniai lenkų kalbos vietovardžiai, kuriuos norima apsaugoti nuo išnykimo? Ir nuo kada gatvių lentelės − privati nuosavybė?
Regina Dobelienė

Europoje gausu ir federacinio tipo valstybių (Vokietija, Ispanija, Šveicarija, Belgija ir kt.). Šios valstybės pagal savo konstitucijas yra tam tikrų jose įvardytų tautų, nuo seno gyvenančių autonominį politinį statusą turinčiose teritorijose, sąjungos. Svarbiausias tokio teisinio statuso elementas yra savita kalba, įvardyta minėtų teritorinių autonominių darinių konstitucijose. Taigi tokiuose autonominiuose dariniuose oficialųjį statusą turi dvi (kai kada ir daugiau) kalbos.

Norint suprasti lenkų politikų eskaluojamo gatvių lentelių „karo“ esmę, būtina skirti vietovardžius, kurie tarnauja kaip valstybės ir jos teritorijos administravimo žymenys ir yra viešosios, arba valstybės, teisės objektą, ir tradicinius vietovardžius, kurie yra neatsiejama kiekvienos tautos kalbinio paveldo dalis. Federacinių valstybių autonominiuose dariniuose atitinkamą mažumą toje šalyje sudarančių tautų vietovardžiai yra ne tik tradicinis tų tautų paveldas − jie vartojami ir kaip teritorijos administravimo žymenys, kitaip sakant, yra oficialūs. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnis nustato: „Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“. Ši nuostata visiškai sutinka su Konstitucijoje įtvirtinu lietuvių kalbos valstybiniu statusu.

Taigi tik pagal tam tikrą teisinę procedūrą nustatyti Lietuvos teritorijos geografinių objektų pavadinimai lietuvių kalba yra oficialūs ir tik tokia forma jie turi būti teikiami kaip įvairių geofizinių objektų − gyvenamųjų vietų, gatvių, aikščių, vandens telkinių ir pan. − žymenys, įskaitant kelio ženklus ir gatvių lenteles. Suprantama, kad oficialieji vietovardžiai yra ir esminiai kai kurių valstybės registrų (kadastrų), pašto adresų, apskritai, visos valstybės valdymo informacinės sistemos elementai.

Konvencijoje apie administracinę tautinių mažumų vietovardžių funkciją nekalbama − jie figūruoja tik tautinės mažumos kultūros paveldo apsaugos kontekste. Konvencijos oficialųjį statusą turinčių paaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (...) ir kitus topografinius ženklus nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“.

Būtent šia nuostata ir grindžiamas minėtas Lenkijos Tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymas − jo 12 str. 1 d. kalbama tik apie papildomus tradicinius pavadinimus. Šie pavadinimai nevartojami Lenkijos valstybės valdymo sistemoje, įskaitant ir adresus, jie negali būti vartojami ir patys vieni − tik greta lenkiškų. Negana to, jie negali būti susiję su 1933−1945 m. pavadinimais, suteiktais Vokietijos trečiojo reicho arba Sovietų socialistinių respublikų sąjungos. Tuos papildomus tradicinius pavadinimus įsiteisinusių tautinių ar etninių bendruomenių teikimu aprobuoja Vietų ir fiziografinių objektų pavadinimų komisija. Kokia sudėtinga ir varginanti tokių pavadinimų įteisinimo procedūra, liudija nedidelis patvirtintų tradicinių lietuviškų vietovardžių skaičius − vos per keturiasdešimt.

Jeigu mūsų politikai pasektų Lenkijos pavyzdžiu ir, kaip siūlo dr. K. Jovaišas, Lietuvoje būtų įteisinti kai kurie, konkrečiai, tradiciniai, priskirtini prie kultūros paveldo, lenkiški vietovardžiai, manau, ne tik nereikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos − radikaliai nusiteikę lenkų politikai prarastų pagrindinį savo politinių spekuliacijų įrankį, kuriuo jie nuolat kursto tautinę nesantaiką. Tarp kitko, siūloma teisės norma jau įrašyta naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo projekte, nuo 2006 m. dulkančiame Seimo komitetų stalčiuose. (Tiesa, dulkės kiekvienos jo kadencijos pradžioje nupučiamos, bet, „pritrūkus politinės valios“, projektas paliekamas dulkėti toliau.)

Tuo tarpu jo 12 str. 2 d. svarstomuoju aspektu išties novatoriška: „2. Neoficialūs vietovardžiai viešuosiuose užrašuose gali būti teikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“. Buvau šio įstatymo projekto darbo grupės narė, tad galiu paliudyti, kad pagal rengėjų idėją sąvoka neoficialūs vietovardžiai preziumuoja galimybę tam tikros etnografinės formos laikmenose viešai eksponuoti ne tik tautinių mažumų tradicinius vietovardžius, bet ir lietuvių tarmių vardyno paveldą − šito labai pageidautų pirmiausia žemaičiai.

Na, o kol kas kai kuriose Pietryčių Lietuvos vietovėse gatvių lentelėse rašoma: ul. Sosnowa, Parkowa, Lipowa, Sportowa. Negi tai – tradiciniai lenkų kalbos vietovardžiai, kuriuos norima apsaugoti nuo išnykimo? Ir nuo kada gatvių lentelės − privati nuosavybė?

Autorė ėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėjos pareigas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Baltarusijos analitikas: jei Lukašenka liks valdžioje, bent vienas Rusijos planas tikrai bus įgyvendintas (1)

Aliaksandras Lukašenka siekia, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos išliktų jo asmenine...

VMI kai kurias įmones išbraukia iš nukentėjusių sąrašo: yra keliančių rimtų klausimų (6)

Įmones, kurių finansinė būklė yra gera, Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) pati išbraukia...

Valdančiųjų sėkmė – slaptų gelbėtojų rankose (214)

Laisvės partijai keliant valdančiosios koalicijos partnerių konservatorių gretose...

Jei žinotumėte, koks naudingas arbūzas, jį valgytumėte gerokai dažniau: retas žino, ką iš tiesų jis gali (25)

Milijonai žmonių visame pasaulyje dievina arbūzą dėl jo sultingo, gaivaus saldumo karštą...

Vaidas Mikaitis | D+

Traukinyje sutiktas ukrainietis nuspėjo tragišką Krymo ateitį: bręsta negeri įvykiai

Po praėjusio pasakojimo apie nuotykius Armėnijos naktiniame traukinyje, sugrįžo kelionių po...

Veryga įvardijo pagrindinį karantino apribojimą, kurį reiktų palikti: didžiąją daugumą siūlo atlaisvinti (398)

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga laidoje „Pokalbis“ įvertino naujausius...

Šiai profesijai žada tikrą aukso amžių: atlyginimas nuo 2000 eurų tik prasideda (183)

Profesijos, kurių šiuo metu labiausiai trūksta. Kokios jos? Negi išties yra paprastas atsakymas į...

PVM lengvata koronaviruso testams jų kainos nesumažino, kitose šalyse kainuoja pigiau (129)

Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata testams dėl COVID–19 tyrimų žmonėms neatpigino,...

Kaunas norėjo mokinius tirti kaupiniais, bet tėvai pasipriešino priekaištų turi ir Vyriausybei (64)

Kauno savivaldybė, prastėjant epidemiologinei situacijai, galėtų pradėti tirti moksleivius...

Tyrimą apie COVID-19 kilmę paviešinęs vokiečių fizikas: yra labai daug keistų dalykų sulaukė audringos reakcijos (770)

„O vis dėlto koronavirusas kilo iš Uhano laboratorijos!“ – kai vasario viduryje Hamburgo...