Tokias nelinksmas mintis pirmiausia sukelia visi pastarųjų dienų įvykiai, susiję su dešimtmetį „tąsoma” Juro Abromavičiaus byla. Vienas dienraštis paskelbia ikiteisminio tyrimo medžiagą, politikai pradeda kurti jau antrą komisiją šiam įvykiui ištirti, o prokurorai, prieš tai kalbėję, jog tyrimas baigtas žuvus pagrindiniam įtariamajam, staiga pradeda šnekėti visiškai priešingus dalykus:
„LR generalinė prokuratūra atsiriboja nuo žiniasklaidos ir kai kurių politikų vykdomo prokuratūros priimto sprendimo politizavimo. Tyrimas byloje nebaigtas, nusikaltimo motyvas visiškai neįrodytas, versijos dėl jo dar galutinai nepatikrintos ir nepatvirtintos. Nusikaltimo motyvas teismo nuosprendžiu nekonstatuotas”.
Tai citata iš Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos rašto keliems dešiniųjų politikams, panorusiems susipažinti su Juro Abromavičiaus bylos tyrimo medžiaga.
Tačiau dar prieš savaitę tas pats prokuroras viešai pareiškė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas. Taip pat paaiškėja, jog byla teismo nepasieks, o Seimas pats imsis tyrimo, jau antrą kartą. Negana to, buvęs generalinis prokuroras ir dabartinis Seimo politikas Artūras Paulauskas viešai apkaltina kitus savo kolegas politikus, jog šie prieš devynerius metus trukdę tirti bylą, nuolat kišosi į tyrimo eigą ir t.t. Galima suprasti, jog visuomenė dėl to iki šiol taip ir nesužinojo teisybės.
Viskas be galo painu ir visi, kaip visada, teisūs.
Dabartiniai prokurorai teisūs, kad visą dešimtmetį sąžiningai tyrė bylą, bet jiems sutrukdė nenumatytas įvykis – pagrindinio įtariamojo žūtis.
Buvęs generalinis prokuroras teisus, nes įvardijo tuos, kurie tik trukdė bylos tyrimui – t.y. politikus.
Politikai teisūs, nes reikalauja bylos medžiagos paviešinimo ir inicijuoja savo tyrimą. Kvailio vietoje lieka tik visuomenė. Ar pirmą kartą? Tikrai ne. Visuomenei nuo sovietmečio įkalta į galvas, kad negalima reikalauti iš pareigūnų tiesos apie jai rūpimus dalykus, negalima norėti neįmanomo.
Kai buvo po kauliuką narstomos Juro Abromavičiaus veiklos, gyvenimo ir žūties detalės, iš atminties išplaukė kita tragedija – žinomo „Lietuvos aido” žurnalisto Kęstučio Žičkaus žūtis. J.Abromavičius tada dar buvo gyvas, jis bus nužudytas tik kiek daugiau nei po pusmečio.
K.Žičkaus atveju prokurorai ir policininkai susitvarkė žaibiškai. Maždaug po mėnesio buvo viešai pareikšta, kad įvyko nelaimingas atsitikimas – eismo įvykis. Techninė ekspertizė konstatavo, kad K.Žičkaus automobilis 33–iame Vilnius–Kaunas plento kilometre vertėsi ir išlėkė į priešingą eismo juostą dėl to, jog padangą pradūrė nedidelis metalinis strypelis ir oras neva palengva išėjo, o transporto priemonė tapo nevaldoma. Ką bendra tai turi su J.Abromavičiaus žūtimi? Turi. Ir šiuo, ir tuo, ir dar daugeliu kitų atvejų visuomenė taip ir neišgirdo tiesos, todėl pati kūrė versijas ir netgi jomis įtikėjo. Šiandien jau nėra daug tokių, kuriems ta tiesa rūpėtų. Bet tai, jog K.Žičkaus atveju nebuvo nagrinėtos jokios kitos įvykio aplinkybės, tikrai nepagerino mūsų teisėtvarkos reputacijos.
Neteko sutikti nė vieno buvusio K.Žičkaus kolegos, kuris tikėtų nelaimingo atsitikimo – paprasto buitinio eismo įvykio, nusinešusio žurnalisto gyvybę, versija. Ir tai tikrai nepanašu į paranoją.
K.Žičkus žuvo 1996 m. liepos 5 d. Rudenį vyko rinkimai į Seimą. Pasak žuvusiojo kolegų, jis prieš važiuodamas į Kauną jiems prasitarė, jog rengiasi iš ten parsivežti „bombą” – t.y. kompiuterinį diskelį su valstybės tarnyboje dirbančiųjų bei į Seimą kandidatuojančių politikų, kažkada bendradarbiavusių su KGB, sąrašais (prisiminkime, anuomet bendradarbiavimas su KGB dar buvo laikomas didele blogybe). Diskelį jis tarsi turėjo iš kažin ko pirkti, kartu su savimi turėjo ir pinigų. Bet po eismo įvykio nei pinigų, nei diskelio nerasta.
Savarankiškai įvykį tyrę žurnalistai surado vieną buvusį KGB „techninį” pareigūną, kuris nupiešė gana įtikinamą schemą, kaip šaudoma tokiais pat strypeliais iš pneumatinio šautuvo. Tokius ginklus, jo žodžiais tariant, naudojo daugelio valstybių specialiosios tarnybos. Šie ginklai ir yra skirti įvairiems „nelaimingiems atsitikimams” organizuoti. Maždaug po mėnesio šis liudininkas, kaip teigiama, buvo rastas sudegęs nuosavame garaže. Taip pat konstatuotas nelaimingas atsitikimas.
Kai kurie Seimo dešinieji politikai bandė tuomet organizuoti parlamentinį šio įvykio tyrimą – jiems taip pat atrodė nelaimingo atsitikimo versija neįtikinama. Tačiau tyrimas žlugo net neprasidėjęs – buvo pasitenkinta oficialiąja versija. O netrukus jau Seimui teko kurti komisiją J.Abromavičiaus mirties aplinkybėms ištirti. Neatsakytų klausimų tik padaugėjo.
„Pamiršti” K.Žičkaus bylą buvo dėl ko – savanorių maištas, Bražuolės tilto sprogdinimas ir J.Abromavičiaus nužudymas uždavė daugybę klausimų, į kuriuos ir šiandien niekas iš oficialiųjų pareigūnų nesiima atsakyti. Prie viso to prisidėjo ir „patriotų skandalas”, kuriame figūruoja prekyba ginklais kaltinamas buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius kartu su dar dviem bendražygiais.
Šiame teismo procese ir vėl susiduriame su vis ta pačia paslapties uždanga, taip būdinga bemaž visoms garsiausioms byloms. Uždanga, iš po kurios ir toliau lenda politinės spekuliacijos bei visuomenės netenkinančios pusiau mėgėjiškos versijos, įtarimai bei apklabos.
A.Petrusevičiaus procese kažkodėl nutarta nepaviešinti teisiamųjų pokalbių, kurie yra bene svarbiausi visoje bylos medžiagoje ir kuriuos įrašė VSD pareigūnai. Kažkodėl to nepageidavo nei oficialusis kaltintojas, nei gynyba. O ir pats teismas neįžvelgė tokio paviešinimo būtinybės. Nejaugi reikės kurti dar vieną komisiją, kuriai bus leista tuos pokalbius išklausyti, o po to savais žodžiais atpasakoti visuomenei. Vadinasi, ir vėl spekuliuoti.
Maišto ir jo pasekmių kronika
1993 m. rugsėjo 14 d. Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo vadovas majoras V.Vilkelis pasirašė tuometinio rinktinės štabo viršininko J.Abromavičiaus parengtą įsakymą, pagal kurį visi savanorių laikomi ginklai turi būti suvežti į šešias saugyklas iš 23 rinktinės kuopų.
Rugsėjo 15 d. laikinai einantis krašto apsaugos ministro pareigas pulkininkas G.Pulokas išleidžia dar vieną įsakymą, pagal kurį ginklai iš visų kuopų nebūtinai turėjo būti nuvežti į batalionus, jei kuopose įrengtose saugyklose yra etatinių karių. Kaune daugelis kuopų tokias saugyklas turėjo, netrūko ir žmonių ginklams saugoti. Įsakymas vykdomas. Kariai ėmė vežti ginklus į batalionus.
Rugsėjo 16 d. J.Abromavičius pasirašo dar vieną įsakymą Nr. 367, kuriuo atšaukė prieš dvi dienas V.Vilkelio pasirašytą įsakymą: „...visose Kauno miesto ir rajono esančiose rinktinės kuopose, kuriose saugomi ginklai, organizuoti sustiprintą apsaugą”. Po šio įsakymo ginklai buvo grąžinami atgal į kuopas.
Rugsėjo 17 d. V.Vilkelis atšaukė J.Abromavičiaus įsakymą ir paskelbė kitą, pagal kurį kuopų ginklus turėjo saugoti etatinis karininkas ir keturi neetatiniai savanoriai. Eiliniams savanoriams ginklus saugoti buvo draudžiama. Kaip manoma, būtent dėl šių įsakymų J.Maskvyčio ir A.Pangonio savanorių kuopos išėjo į pakaunės Lekėčių miškus ir pradėjo vadinamąjį savanorių maištą. Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius tuo metu buvo išvykęs į užsienį.
1993 m. rugpjūčio 5 d. 222 kuopos kuopininkas A.Matulevičiaus su ginklais, vėliava, radijo stotimi ir penkiais savanoriais (R.Zaranka, G.Liubinu, V.Rasimavičiumi, V.Paulausku, V.Baranauskaite, A.Urbonavičiumi) išvyko į Kazlų Rūdos miškus. Rugsėjo 16 d. 251 kuopos vadas A.Pangonis, 231 kuopos kuopininkas R.Liutkevičius, 213 kuopos savanoris M.Rudys, 224 kuopos būrio vadas K.Rudauskas, vadovaujami buvusio SKAT darbuotojo J.Maskvyčio (atleistas iš pareigų 1993 m. liepos 15 d.), paėmė minėtų kuopų ginkluotę, transporto bei kitas priemones ir išvažiavo į mišką ties Altoniškių kaimu. Nuo 1993 m. rugsėjo 16–osios iki 22 d. minėtoje dislokacijos vietoje nuolat buvo nuo 20 iki 60 žmonių, iš viso akcijoje dalyvavo iki 140 žmonių.
Pasitraukusiems į mišką asmenims vadovavo J.Maskvytis, SKAT Kauno rinktinės 251 kuopos vadas j.ltn. A.Pangonis, buvęs SKAT darbuotojas R.Kazėnas. Visą šį laiką buvo priimami įvairūs sprendimai, skelbiami pareiškimai bei kreipimaisi, duodama interviu. Įvykį tyrė ir aiškinosi jo priežastis įvairaus lygio komisijos, KAM ir SKAT vadovai bei kiti pareigūnai.
1994 m. lapkričio 6 d. susprogdinama dalis geležinkelio tilto per Bražuolės upelį Trakų rajone. Traukinys Klaipėda – Vilnius turėjo važiuoti pažeistais geležinkelio bėgiais. Likus maždaug 2 kilometrams iki tilto, iš priekio kitais bėgiais atvažiuojančio traukinio Sankt Peterburgas – Kaliningradas mašinistas per raciją savo kolegai pranešė matęs ant bėgių nelygumų. Traukinį pavyko sustabdyti.
Pasibaigus savanorių maištui tuojau pat suimamas jo dalyvis R.Kuršas. Jis pabėga iš areštinės ir netrukus randamas iškritęs iš trečio aukšto. Oficiali versija – savižudybė. 1994 m. geležinkelio apsaugos būdelėje nusišauna dar vienas buvęs „maišto” dalyvis I.Ruplys.
1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas E.Simanavičius.
1997 m. sausio 31 d. susprogdinamas daug žinojęs buvęs SKAT Kauno rinktinės štabo vadas, buvęs VSD darbuotojas J.Abromavičius. Tų pačių metų vasarą maudydamasis nuskęsta Rumšiškių kuopos vadas K.Rudauskas, atlikęs ne paskutinį vaidmenį miško įvykiuose.
Tais pačiais metais staiga nuo kraujo vėžio miršta vienas Kauno rinktinės vadovaujančių karininkų G.Pulokas, 1993 m. rudenį liepęs vykdyti įsakymą dėl ginklų koncentracijos ir sukėlęs minėtą savanorių reakciją.
Pasak prokurorų, sprogstamąjį įtaisą galėjo pagaminti ir po J.Abromavičiaus automobiliu pritvirtinti buvęs bendrovės „Stumbras” apsaugininkas Vladas Grybauskas. Tačiau jo atžvilgiu byla nutraukta, nes 1997–ųjų gruodžio 10–ąją jis susisprogdina savadarbiu užtaisu ir nusišauna.
1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis R.Kazokaitis.
Apie visus šiuos įvykius mūsų pareigūnai linkę tylėti, o visuomenei belieka spėlioti ar tenkintis atsitiktiniais politikuojančių asmenų komentarais.