- Kai kurie žurnalistai, visuomenės veikėjai, pasipriešinimo kovų dalyviai pasipiktino J.Ohmano dokumentiniu filmu „Smogikai“. Jūs esate įvardytas kaip šio filmo konsultantas, tad dalis kritikos nukreipta ir prieš Jus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kuriam atstovaujate. Ką galėtumėte atsakyti minėtiems kritikams?

- Taip, prie šio filmo esu nemažai prisidėjęs. Mintis, kad reikia filmuoti buvusius smogikus, man kilo dar 2005-aisiais. Ketindamas tai daryti daug kur kreipiausi, bet viskas atsiremdavo į pinigus. Sumanymą pavyko įgyvendinti tik 2007-aisiais ir tik Jono Öhmano dėka. Kartą prasitariau jam apie tokią idėją ir po kokio pusmečio jis užėjęs pasiūlė: „Darom filmą.“ Jis tam reikalui turėjo būtiniausią techniką. Aš – idėjų ir dar įsigijau šiokią tokią mašiną kelionėms.

Kritikos „Smogikams“ tikrai nemažai, daug emocijų, dėl kurių pabrėžiamos vienos detalės ir praleidžiamos kitos. Beje, yra ir nuosaikesnių vertinimų – sakyčiau, objektyvi, nevengianti konstruktyvios kritikos publikacija pasirodė sausį žurnale „Kinas“. O 2008-ųjų pabaigoje viena bernardinai.lt publikacija apie „Smogikus“ pavadinta „Skaudus ir elegantiškas filmas“.

Mano nuomone, kinematografine prasme „Smogikus“ yra dėl ko kritikuoti. Kai kurie filmo epizodai neišbaigti, kartais žiūrovui sunku susigaudyti per daug kaleidoskopiniame vaizdų virsme. Bet gal visuomenė būtų atlaidesnė, jei žinotų, kad tai yra pirmasis J.Öhmano režisūrinis darbas.

Mane šiek tiek stebina, kad reakcija į filmą kilo tik po publikacijos „Tremtinyje“ ir jos pasirodymo bernardinuose.lt balandžio pradžioje, nors filmas pirmą kartą pristatytas dar 2008 m. spalio 9 d. Kaune, o „Lietuvos ryto“ televizija jį parodė lapkričio 23-ąją. Spėju, kad reakciją išprovokavo tai, jog filmas buvo vėl rodomas Kovo 11-ąją. Proga tikrai netinkama, to neturėjo būti. Bet aš nesu prodiuseris.

- Kaip kurdami filmą bendravote su režisieriumi? Ar teko koreguoti scenarijų ir patį filmą?

- J.Öhmanas yra be galo darbštus ir veiklus žmogus. Ir mums puikiai sekėsi bendradarbiauti. Filmavome interviu, aptarinėjome įspūdžius, galvojome apie sprendimus. Nors nutiko ir tam tikrų, pavadinčiau, kūrybinių konfliktų. Manyčiau, kad jie buvo neišvengiami. Atėjo momentas, kai supratau, kad žurnalistai tiesiog medžiagą interpretuoja taip, kaip niekada nedarytų istorikai. Todėl, kai buvo montuojamas filmas, šiek tiek atsitraukiau.

Ir šiuo metu rengiame kitą projektą - televizijos laidų ciklą „Ne/įmanomi pabėgimai“. Tai pasakojimai apie geležinę uždangą, atskyrusią Lietuvą nuo laisvo pasaulio, ir žmones, ją įveikusius ar mėginusius tai padaryti. Jau buvo parodytos dvi laidos dalys.

- Daugelis filmo „Smogikai“ vertintojų atkreipia dėmesį, kad filmas yra gana vienpusiškas, visiškai neatspindintis partizanų nuomonės, pasigendama ir rimtesnių istorikų vertinimų. Be to, teko girdėti ne vieną nuomonę, esą tai yra pačių smogikų nešvarių baltinių skalbimas. Kiek, Jūsų manymu, tokie vertinimai objektyvūs?

- Pirmiausia reikia pasakyti, kad šis filmas - žurnalisto esė. Todėl nėra nuoseklių pasakojimų apie konkrečias specgrupių operacijas, išsamiau neatskleidžiami žmonių likimai (taip pat ir nukentėjusiųjų nuo sovietų saugumo klastos partizanų), neminimos konkrečios vietovės, datos ir t.t. Visa tai turėtų būti, jei būtų siektą padaryti istorinę dokumentiką.

Svarbu suprasti, kad pasakojama ne apie pasipriešinimą okupantams, bet apie tam tikrus jų naudotus metodus ir apie tuos žmones, kurie likimo vedami pateko į sovietų talkininkų gretas. Kitaip kalbant, tai yra filmas apie partizanų priešus.

Ar buvo prasminga apie tai prabilti? Manau, kad taip. Bet mano ir J. Öhmano principinis nusistatymas buvo toks: mes nieko nesmerkiame ir nieko neteisiame.

- Ar filme pateikiami pasakojimai, kuriuose manipuliuojama ir smogikų bei partizanų nužudytų asmenų skaičiais, atitinka tikrovę?

- Nesuprantu, kur galima įžvelgti manipuliacijas. Skaičiai (suimtųjų, nužudytųjų, buvusių smogikais ir pan.) minimi tik filmo pabaigoje, titruose, o ne pasakojimuose. Kiek žinau, remtasi A. Pociaus publikacijomis žurnale „Genocidas ir rezistencija“. Manau, kad tie skaičiai yra apytiksliai. Kai kurie – hipotetiniai (pvz., kiek pasipriešinimo dalyvių buvo iškvosta panaudojant operatyvines kombinacijas). Aš labai kruopščiai renku duomenis apie smogikų aukas, bet kol kas negalėčiau pasakyti tikslesnių duomenų.

Filme neminimi jokie nuo partizanų nukentėjusiųjų skaičiai.

- Kokie yra pagrindinių filmo herojų – smogikų likimai? Ar jie susilaukė kokios nors bausmės ir teisinio persekiojimo?

- Visi parodyti buvę smogikai (juos vadinčiau antiherojais) buvo patekę į teisėsaugos akiratį. Jie buvo teisiami, jiems paskelbti nuosprendžiai. Keliems yra pateikti kaltinimai, bet jų sveikatos būklė yra, sakyčiau, kritinė. 

Visi buvę smogikai, išformavus specialiąsias grupes, likdavo sovietinio saugumo „slaptoje rikiuotėje“. Beje, apie tai užsimena „Juozas“. Jis sako: „Tapau išdaviku, buvau špionu, ilgai buvau...“ Panašius žodžius išspaudžia ir “Šiaurys“. Kiti pateko į uniformuotųjų eiles – vidaus reikalų arba saugumo. „Aras“ tapo KGB praporščiku, „Aštrus“ ir „Jūra“ pateko į VRM žinybinį divizioną, saugojusį partijos ir respublikos vadovus... Beje, labai vingiuotai susiklostė „Jūros“ likimas. Filme jis pasakoja, kaip po daugelio metų tiriant Vacio Dveilio nužudymą jis informavo, kad jį nukankino du smogikai. Tačiau filme nepavyko atskleisti tolesnę įvykių eigą – pasak „Jūros“, buvęs smogikas, o tuomet jau KGB karininkas Šimkus, jam papriekaištavo, kad jis išduoda savu, ir pagrasino atkeršyti. Ir tikrai – netrukus „Jūra“, sufabrikavus baudžiamąją bylą, buvo įkalintas.

Beje, ieškojau duomenų apie V.Dveilio žudikių tardymus - sovietų laikais jie irgi buvo nuteisti. Deja, jų baudžiamosios bylos nepavyksta rasti.

- Ar LGGRT centrui yra žinomi tikrieji pokario metais nužudytų asmenų, taip pat ir civilių gyventojų, skaičiai? Ar tikrai žinoma, kas būtent tai padarė? Galbūt vykdomi specialūs tyrimai, kurių rezultatai visuomenei dar nežinomi?

- Per partizaninį karą partizanų taikiniais tampa ne vien priešo kareiviai, bet ir priešo talkininkai ar kolaboruoti linkę asmenys. Kartais – per daug plepūs ar ne ten, kur reikia, atsidūrę. Tokia partizaninio karo specifika – kovotojai turi vykdyti savo misiją, veikti slaptai ir užtikrinti savo saugumą.

Bet koks karas dehumanizuoja visuomenę. Vykdyta sovietizacijos politika veikė kaip žibalas, pilamas į degantį laužą. Juk visi radę prieglaudą miške, buvo netekę artimųjų, namų, turto, ateities... Mes galime tik spėlioti, kiek sunki būdavo partizanų psichologinė būklė, bet, manau, ji neretai nulemdavo tam tikrus nepamatuotus veiksmus.

Centras tiria tokius faktus. Mūsų skyriuje yra kaupiami duomenys apie partizaninio karo žmonių nuostolius iš abiejų pusių. Šiuo metu duomenų banke – per 33 000 įrašų. Yra tam tikra paklaida, nes kai kurios pavardės dubliuojasi. Tačiau sistemingai tiriant archyvinę medžiagą nustatomos dar nefiksuotos pavardės. Iki šiol beveik visiškai peržiūrėta Alytaus apskrities archyvinė medžiaga. Nustatyta net iki 10 proc. duomenų banke nebuvusių pavardžių.

Kiekvieną atvejį siekiama kuo kruopščiau ištirti. Sukurta kompiuterinė programa, kuri ateityje leis duomenis išanalizuoti, tiksliai pasakyti, kiek ir kokių kategorijų žmonės pateko į partizaninio karo ugnį, kodėl taip nutiko.

Deja, darbas vyksta gana lėtai ir pirmiausia – dėl darbuotojų stokos.
Kam viso to reikia? Karas seniai baigėsi. Laikas rinkti akmenis.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Europos Parlamento rinkimai. Todėl, kad reikia...

Apie EP rin­ki­mų kam­pa­ni­ją ir po­li­ti­kų ne­pa­gar­bą rin­kė­jui svars­to An­drius Ras­ka­zo­vas.

Į kovą už auditoriją stoja ir tinklaraščiai

Ko­va už au­di­to­ri­jos dė­me­sį jau se­niai vyks­ta ne tik tarp Lie­tu­vos lei­di­nių, te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo ka­na­lų bei in­ter­ne­to nau­jie­nų por­ta­lų.

Vis di­des­nį ger­bė­jų bū­rį kas­dien su­trau­kia ir lie­tu­viš­kų­jų tin­kla­raš­čių („blo­gų“) au­to­riai. Kodėl įpra­sto­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nėse dir­­ban­tys žur­na­lis­tai vis daž­niau ra­šo asme­ni­nius tin­kla­raš­čius domėjosi Vy­tau­tė Šmai­žy­tė.

Suprogramuota sėkmė

Verslą ir valstybes valdo žmonės, naudojantys manipuliavimo ir net hipnozės metodus. Fantastika? Ne, realybė, leidžia suprasti vienintelė Baltijos šalyse licencijuota neurolingvistinio programavimo trenerė Kristina Kovaitė. Stanislovo Kairio pokalbis.

Kultūros ministras siūlo vogti

Pa­si­pik­ti­ni­mas, maiš­to nuo­tai­kos, dre­ban­tys iš su­si­jau­di­ni­mo bal­sai, pa­gal­bos krei­pi­ma­sis į vi­suo­me­nę, liūd­na nuo­sta­ba dėl kul­tū­ros mi­nist­ro po­zi­ci­jos... Ge­gu­žės 26–ąją vi­sos Lie­tu­vos bib­lio­te­kų aso­cia­ci­jos pa­reiš­kė pro­tes­tą kul­tū­ros mi­nist­rui dėl pa­slapčia su­ma­žin­tų net 80 proc. lė­šų nau­joms kny­goms įsi­gy­ti, ra­šo Ra­sa Ge­čai­tė.

Kur nu­ves per­mai­nin­gos Azer­bai­dža­no nuo­tai­kos?

Al­ter­na­ty­vų gau­sa, re­a­lių per­spek­ty­vų trū­ku­mas ir vis stip­rė­jan­ti įtam­pa Pie­tų Kau­ka­ze ver­čia Azer­bai­dža­ną po­li­ti­zuo­ti tra­di­ciš­kai neut­ra­lią ener­ge­ti­kos sri­tį. Kokios "Pilietinio koridoriaus" projekto perspektyvos, aiškinasi Lau­ra Kir­ve­ly­tė.