aA
Nusikaltimo slėpimas taip pat yra nusikaltimas. Tačiau šio įstatymo mūsų teisėsauga dar niekada netaikė buvusiems represinių struktūrų pareigūnams.
Ričardas Čekutis
© "Atgimimas"
Neseniai Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto, gynybos pajėgų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų nužudytų laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų išaiškinimo ir paskelbimo".

Rezoliucijoje teigiama, „jog Lietuvos generalinė prokuratūra žinių apie kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę palaidojimo vietas slėpimą privalo traktuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą kaip nusikaltimo slėpimą“.

Nekyla abejonių dėl rezoliucijos autorių gerų norų bei jos prasmės – Lietuvos miškuose, pelkėse, užverstuose šuliniuose dar glūdi tūkstančiai už jos laisvę kovojusių piliečių ar net paprastų sovietų nukankintų civilių palaikų.

Tačiau ta pačia proga kyla dar vienas klausimas: kodėl iki šiol mūsų prokurorai nevykdė Lietuvos Respublikos įstatymų, skelbiančių, jog nusikaltimo slėpimas taip pat yra nusikaltimas? Pagrindas šį įstatymą vykdyti buvo visada – šių žiauriausių nusikaltimų lietuvių tautai vykdytojai ir tuos nusikaltimus slėpę asmenys iki šiol gyvena tarp mūsų, gaudami mums priešiškos valstybės pensijas, ir netgi leidžia save liaupsinančius memuarus.

Tuskulėnai

Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB–MGB vidaus kalėjime (dabar – Aukų g. 2A) Vilniuje pagal SSSR karinių tribunolų ir ypatingojo pasitarimo nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė nesulaukę mirties nuosprendžio įvykdymo). Dauguma jų (613 žmonių) buvo kaltinami ir nuteisti pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį – „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdė iš NKGB–MGB darbuotojų sudaryta spec. grupė, kuri po egzekucijų aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvarelio teritorijoje. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, o kai kurios naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus egzekucijos aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus. Masinė Tuskulėnų kapavietė buvo naudojama iki 1947-ųjų pavasario, kai SSSR Aukščiausiosios Tarybos 1947 m. gegužės 26 d. įsaku mirties bausmė pakeista 25 metais kalėjimo ir jos vykdymas sustabdytas iki 1950 m.

Tarp Tuskulėnų aukų buvo 206 rezistencijos dalyviai, 43 1941-ųjų Birželio sukilimo dalyviai, 32 Lenkijos Armijos krajovos kovotojai ir kt. 1944 m. nužudyti 45 asmenys, 1945 m. – 479, 1946 m. – 185, 1947 m. – 58 asmenys. Per vieną dieną daugiausiai egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d. – 42 asmenims ir tų pačių metų kovo 21 d. – 45 asmenims. Tarp nužudytųjų buvo įvairių tautybių žmonių: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai bei po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą. Sušaudyta 762 vyrai ir 5 moterys.

1994–1996 ir 2003 m. Tuskulėnų parko teritorijoje vyko archeologiniai tyrimai, kurių metu rasti 724 palaikai. Ekspertams pavyko identifikuoti 45 aukų palaikus, tarp jų – vyskupo Vincento Borisevičiaus, ginkluoto pasipriešinimo vadų Jono Semaškos ir Leono Taunio palaikus.

Septynių žmonių palaikai perduoti palaidoti artimiesiems, Telšių vyskupijai, o likusių 717 egzekucijų aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. buvo palaidoti čia įsteigtame Kolumbariume.

Tačiau nieko nežinoma apie po 1950-ųjų MGB vidaus kalėjime sušaudytų žmonių palaidojimo vietas, nors manoma, jog pasmerktųjų gali būti gerokai daugiau, nei rasta Tuskulėnuose. Vis dėlto iš įvairių KGB dokumentų nesunku suvokti, kurie asmenys žino bei sąmoningai slepia šias vietas.

Raportas apie „kontingentą“

Mūsų prokurorai bei specialiųjų tarnybų atstovai berods turi arba nesunkiai gali gauti visų vadinamųjų specgrupių dalyvių sąrašus, sovietmetyje dalyvavusių Lietuvos gyventojų egzekucijose bei slaptuose palaidojimuose. Taip pat nesunkiai galėtų „pakratyti“ ir dar gyvus, bet nieko „neprisimenančius“ jų vadovus.
Ričardas Čekutis:

Iškart krenta į akis 1952 m. gegužės 16 d. MGB majoro U.Samsonovo pasirašytas raportas Valstybės saugumo ministro pavaduotojui pulkininkui Gavrilovui ir pastarojo rezoliucija vykdyti. Čekistų majoras viršininkams skundžiasi, jog „pastovios vietos, kad būtų galima užkasinėti-slėpti šį kontingentą (iš raporto teksto aišku, kad čia kalbama apie MGB vidaus kalėjime sušaudytus žmones – aut. past.), mes neturime“. Raporte prašoma tokią vietą skirti ne toliau nei 20-30 km nuo Vilniaus ir skundžiamasi galimais konspiracijos pažeidimais netgi pačiame MGB vidaus kalėjime: „Spec. grupės konspiracijai vidaus kalėjime trukdo patalpų nepatogumai, taip pat pati spec.grupės darbo vieta bei sargybos pamainų dalyvavimas, nepaisant viso mūsų atliekamo darbo šiuo klausimu, kadangi numatytas kontingentas, vykstantis į nuosprendžio vykdymo vietą, turi eiti pro visus sargybinių, nepriklausančių spec.grupei, postus.“

Toliau raporte MGB majoras U.Samsonovas išvardija šešis punktus, kurie, jo manymu, pagerintų mirties bausmių vykdymo konspiraciją bei patį sušaudymo procesą. Mums gi šiuo atveju įdomiausias pirmasis punktas: „Imtis būtinų priemonių rasti pastovią vietą kontingentui išmesti“.

Taigi, praėjus dvejiems metams po mirties bausmės Sovietų Sąjungoje „atnaujinimo“, prasidėjo „kontingento“ užkasimo vietos paieškos.

Bandymai paslėpti kapavietes

Šiame kontekste verta pacituoti dar vieną įdomų dokumentą, pasirašytą 1952 m. vasario 19 d. MGB „A“ skyriaus viršininko papulkininkio P.Grišino. Įdomu ir tai, kad tas pats P.Grišinas vos po dviejų savaičių nuo šio rašto pasirašymo sunaikino keletą bylų be pavadinimo, kuriose buvo įdėti dokumentai apie jo vadovaujamos spec.grupės veiklą per pirmąjį pokario penkmetį.

Šis dokumentas adresuotas visos Sovietų Sąjungos tokių spec.grupių vadui MGB generolui-majorui Gercovskiui. Jį verta pacituoti visą, be ištraukų.

„1944 metais, t.y. iki mano atvykimo darbui į Lietuvą, vieta nuteistiesiems mirties bausme užkasti buvo parinkta Vilniaus miesto ribose dėl to, kad nakties metu neįmanoma buvo išvažiuoti už miesto dėl itin įtemptos padėties, kuri tuo metu buvo visoje Lietuvos TSR.

Šia vieta mes buvome priversti naudotis iki 1947 m. pradžios, t.y. iki mirties bausmės panaikinimo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku, ir daugiau šia vieta nesinaudojome.

Dabar iškilo būtinybė likviduoti šią palaidojimų vietą, tačiau to mes padaryti evakuojant lavonus į kitą vietą negalime dėl stiprių šalčių, kurie čia kartojasi kiekvieną žiemą.

Dėl to prašau Jūsų išaiškinti galimybes anuliuoti šią vietą cheminėmis priemonėmis, būtent tokiomis, kad neatkreiptų pašalinių dėmesio ir kokiu būdu tai būtų galima praktiškai įgyvendinti...“

Nusikaltėlių aktas

Kalbant apie pokario čekistų nusikaltimų slėpimą neabejotinai vertingiausias dokumentas yra 1953 m. gegužės 17 d. „LSSR MVD I specialaus skyriaus bylų apie mirties nuosprendžių vykdymą perdavimo aktas“, patvirtintas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo plk. Martavičiaus. Štai kas jame rašoma: „Mes, žemiau pasirašę, buvęs e.p. Lietuvos SSR MVD I specialaus skyriaus viršininkas pplk. Jefimovas M.N. ir naujai paskirtas Lietuvos SSR MVD I specialaus skyriaus viršininko pareigoms ltn. Vaigauskas, sudarėme šį aktą, kad aš, Jefimovas, perduodu, o Vaigauskas iš manęs perima mano tiesiogiai vykdytą tiek dabartinę, tiek archyvinę specialiosios grupės raštvedybą, t.y. raštvedybą, susijusią su teismo nuosprendžiu sušaudyti vykdymu, kuri susideda ir šių žurnalų, ir bylų...“

Toliau akte vardijami Vaigauskui perduodami dokumentai, o akto pabaigoje įrašytas itin svarbus sakinys: „Be to, drg. Vaigauskui buvo parodytos visos sušaudytųjų palaidojimo vietos, kad jos būtų toliau stebimos...“

Kaip ir pridera, apačioje Jefimovo ir tuomet dar tik leitenanto Ričardo Vaigausko parašai. Verta paminėti, kad paties R.Vaigausko jau šiais laikais buvo ne kartą tiesiog prašyte prašoma parodyti tas jam gerai žinomas MGB-KGB sušaudytų žmonių kapavietes. Čekistas į visus prašymus atsakydavo – nieko neprisimenu, nors pagal jo paties memuarus prisimena jis dar labai daug.

Memuaristas

2005-aisiais buvęs KGB pulkininkas R.Vaigauskas išleido savo memuarus „Slaptame protų kare (tarybinio žvalgo prisiminimai)“. Kad skaitytojui būtų aiškiau, norėtųsi pacituoti „Atgimimui“ apie šią knygą rašiusią istorikę Dalią Kuodytę, itin tiksliai apibūdinusią šios knygos esmę: „Šis memuarų žanro kūrinys parašytas pagal geriausias sovietines tradicijas. Naudodamas to meto tokiam žanrui būdingus elementus – lyrinį herojų, t.y. autorių, tarybinį žvalgą (?) Ričardas Vaigauskas prieš skaitytojus stoja kaip karštas tėvynės (tiesa, nelabai aišku – kokios) patriotas, krištolinio tyrumo, priešams negailestingas bei draugams (taip pat – ir savo agentūrai) atsidavęs čekistas. Skaitytojui, niekada nesusidūrusiam su KGB (beje, autorius šią organizaciją labai pataria vadinti VSK – lyg tai galėtų kaip nors pridengti jos nusikalstamą pobūdį), nedirbusiam su dokumentais, skaitant gali susidaryti įspūdis, kad tai kokia nors kultūros vadybos ar socialinės rūpybos programas vykdanti organizacija.“

„Tad apie ką gi ši knyga? - toliau rašo istorikė. - Paantraštė išdidžiai praneša, kad tai tarybinio žvalgo prisiminimai. Ir išties - Niujorkas, Londonas, Bangladešas…Tiktai tie, kurie čia tikėsis rasti sovietinių spec.tarnybų darbo specifikos, gaus nusivilti, nes čia to – nė kvapo. Dešimtyse puslapių skaitome apie aplankytų šalių politiką, geografiją, gamtą, klimatą, papročius (o ko verta Bangladešo turgaus papročių analizė), na, dar kaip ten jautėsi žmona ir vaikai…Jei tarybinio žvalgo darbo specifika buvo intelektualūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis (taip pat – “reakcingosios lietuviškosios emigracijos” atstovais), tuomet visas buvusios KGB archyvas – tiesiog šiukšlynas, žmonių prisiminimai apie sistemą, kurioje buvo šantažuojama, laužomi likimai, naudojami spec.preparatai, net vykdomos politinės žmogžudystės – nieko neverti murmėjimai…Tačiau tą paneigia dešimtys Vakaruose išleistų knygų, kuriose išties atskleidžiamas KGB veiklos mechanizmas. Tad tiems, kurie tuo domisi, geriau skaityti, pvz. “Mitrochino archyvus” – nebus tuščiai iššvaistytas laikas.“

„Įdomu tai, kad visi minėti aprašymai – labai smulkmeniški, detalizuoti (pvz., smulkiai aprašoma operacija, kai reikėjo kam nors pakišti sudaužyti seną “Forduką” ir gauti už tai draudimą – štai tau ir tarybinio žvalgo moralė). Taigi autorius atmintimi tikrai nesiskundžia. Kaip tuomet paaiškinti “užmaršumą” apie sušaudytų žmonių kapavietes?.. Apie kokią moralę ir Tėvynę gali kalbėti žmogus, kuris dalyvavo nusikaltime, vis tebėra jo bendrininkas (nes, kaip žinoma šie nusikaltimai neturi senaties pagal tarptautinę ir pagal Lietuvos teisę) ir to berods net nesuvokia?

“…Tėvynei buvau lojalus ir toks lieku. Dėl mano Tėvynės dabartinės santvarkos – jau kitas klausimas. Aš labai norėčiau, kad ji būtų žymiai daugiau socialiai orientuota, todėl čia mano lojalumas yra iš dalies ribotas..." Išties keistas teiginys - lojalumas negali būti ribotas – jis arba yra, arba ne. Tačiau čia ir išryškėja esminis dalykas – autorius, būdamas sovietinės Lietuvos patriotas, bando įrodinėti, kad tarp pastarosios ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos – jokio skirtumo. Tai būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, o ir pavojinga. Nes toks ribų trynimas reiškia vertybių niveliaciją. Suprask, na ir kas, kad šimtus tūkstančių ištrėmė, įkalino, nužudė, na ir kas, kad pilni pagrioviai partizanų kūnų… Patys kalti, nepraktiški buvo, naivūs, nesuprato laikmečio dvasios… Kita vertus, ar galima buvo ko nors kito tikėtis iš KGB pulkininko, kuris dar basakojis berniūkštis būdamas dalyvavo trėmimų procese (reikėtų žinoti, kad turto surašinėjimas – to paties proceso dalis), tarnavusio „Smerš’e“ (“smert špionam”), KGB, partiniuose ir tarybiniuose organuose… Sovietinio patriotizmo bei ištikimybės kompartijai ir KGB neužmušė nei pasižmonėjimas kapitalistinėse šalyse, nei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – ir tai turbūt neturėtų stebinti. Tačiau keista, kad penkioliktaisiais nepriklausomos Lietuvos metais KGB pulkininkas gali vėl ironijos bei sarkazmo purvais drabstyti politinius kalinius, rezistentus, išeivius – juk jo paties darbai pavertė juos tokiais… Keista, kad mes visi tapome tokie “pakantūs”, kai mums spjaudo į veidą, vėl bandydami klastoti mūsų istoriją…“

Visi likusieji

Mūsų prokurorai bei specialiųjų tarnybų atstovai berods turi arba nesunkiai gali gauti visų vadinamųjų specgrupių dalyvių sąrašus, sovietmetyje dalyvavusių Lietuvos gyventojų egzekucijose bei slaptuose palaidojimuose. Taip pat nesunkiai galėtų „pakratyti“ ir dar gyvus, bet nieko „neprisimenančius“ jų vadovus, tokius kaip R.Vaigauskas.

Ypatingajame archyve yra dokumentų ir apie Seimo rezoliucijoje minimo ilgai čekistų kankinto Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymą 1957 m. bei pakasimą, matyt, kažkur Vilniaus miesto ribose. Aiškūs ir „teisėjai“, ir vykdytojai, ir duobkasiai. Kol kas visi jie gali ramiai puotauti ant nužudytųjų kaulų.

Jeigu šių nusikaltimų slėpimą padės išaiškinti minėta Seimo rezoliucija – gerai, tik keista, kad mūsų teisėsauga įstatymus pradeda vykdyti dažnai tik tada, kai kas nors pabaksnoja į juos pirštu iš šalies.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Triuškinantis JK rinkimų rezultatas ir keisčiausios jo detalės: ekspertas išskyrė tris svarbias žinias Lietuvai (78)

Jungtinės Karalystės (JK) rinkimuose niekas nesitikėjo tokio torių pergalės masto. Premjero...

Gyvai / DELFI Diena: kodėl didėjant pensijoms senjorai ruošiasi išeiti į gatves? kita tema: kokias nepatikusias dovanas galima grąžinti pardavėjams? (49)

87-erių mokslininkė griauna sveikuolių mitus: kava yra vaistas (50)

Laidos „Alfas live“ vedėjas, skonių ieškotojas Alfas Ivanauskas buvo pakviestas į...

Socialdarbiečiai džiaugiasi nauju partijos simboliu – bebru (67)

„Ūsuotais bebrais“ praminti Lietuvos socialdemokratų darbo partijos ( LSDDP ) atstovai...

Gydytojams rezidentams bus išmokėtos nemenkos vienkartinės išmokos (7)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasirašė įsakymą, pagal kurį per metus Sveikatos...

Atsirado pirkėjas: už Vilniaus centrinį paštą pasiūlyta daugiau nei 11 mln. eurų (70)

Penktadienį pasibaigus Vilniaus Gedimino prospekte esančio centrinio pašto pardavimo aukcionui, jį...

Apsvaigęs vyras Kelmėje bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus kebabinę: keliskart rėžėsi į ją automobiliu (7)

Policija informavo, kad Kelmėje agresyvus vyras apgriovė kebabinę . Pirminiais duomenimis,...

Skambina pavojaus varpais – paslapties šydu Seimas gali grįžti į Viduramžius (45)

Ketvirtadienį Seimas nepriėmė galutinio sprendimo dėl parlamentaro Povilo Urbšio pasiūlymo...

Prieš ypatingą bokso dvikovą – Maslobojevo patarimai Kavaliauskui (9)

Šį savaitgalį įvyks viena svarbiausių bokso kovų Lietuvos istorijoje. Naktį iš šeštadienio...