Tačiau pakeitus šį žodį į kitą – „tarėju“ gali tapti vietinės bendruomenės atstovas, jis taip pat – bendruomenės tarėjas, jis gali bendruomenės paprašytas dalyvauti vykdant teisingumą Lietuvos Respublikos vardu.
Ar teisingumo praeitis tik juodos spalvos?
Jaunajai kartai diskusija apie teismų veiklos skaidrinimą ir suartėjimą su tautiečių bendruomene yra labiau suprantama nei teisininkams, turintiems karčios sovietinio teisingumo vykdymo patirties. Jų jauno, kartais naivaus, požiūrio į dabarties įvykius neslegia prisiminimai apie minkštų sienų kameras ir įtartinai švelnų KGB tardytojo balsą. Todėl siūlyčiau nepainioti ir nemesti į vieną šiukšlyną praeities istorinės Lietuvos teisingumo patirties. Atskirkime teisingumo vykdymą sovietų politinėse bylose ir kriminalinėse bylose, nes vagys ir žudikai bet kurioje santvarkoje laikomi vagimis ir žudikais. Antraip mes paskęsime bevaisėse diskusijose apie tai: ar nėra dabar laisvoje Lietuvoje sovietinius laikus primenančių politinių bylų; ar „gyva“ teismų sistemoje „telefoninė teisė“; ar teismų nepriklausomumo principas viešpatauja visose teismų pakopose arba kai kur ir (ar) kartais prieš kurį nors asmenį.
Šiuolaikinėje Lietuvoje, kaip ir kitose vakarietiškos demokratijos valstybėse, kiekvienas žmogus turi teisę į atskirą nuomonę. Štai ir Konstitucinio Teismo teisėjai, pasinaudodami šia teise, išsako savo atskirąsias nuomones. Deja, nėra kam atsakyti į išsakytas teisėjų abejones. To nepadaro ir pats Konstitucinis Teismas. Taigi, sistema neišbaigta, o teisėjų nuomonė, kaip bangavimas po įmesto į vandenį akmenėlio, silpsta ir tampa konstitucinės jurisprudencijos siaurų mokslinių diskusijų dalimi.
Kokio teisingumo mums reikia?
Šiuolaikinėje Lietuvoje neatsitiktinai ne tik teisininkų, bet ir įvairaus masto forumuose, tautiečių bendruomenėse, diskusijose dėl teismų priimtų sprendimų greta teisėtumo kalbama apie teisingumą. Tačiau teisininkai dažniausiai teisingumo sąvokai suteikia procedūrinę prasmę, kuria persmelkta visą mūsų teisė: nuo Konstitucijos 109 straipsnio iki žemiausio lygmens norminio akto. Tuo tarpu tautiečiai bendruomenėse teisingumui priskiria tiesos ir, taip kritikuojamo, sveiko proto prasmę. Ir ne bendruomenės kaltė, kad neturėdama visuotinio teisinio išsilavinimo, ji negali diskutuoti su teisės mokslų daktarais apie tai, kas teisinga ar neteisinga, bet dažniausiai reaguoja emocingai savo veiksmais gatvėse.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mes statėme valstybės teisėsaugą ir kartu teisingumo vykdymą kaip atskirą ir atskirtą nuo bendruomenių sistemą. Ikiteisminis tyrimas sėkmingai atsikratė kviestinių asmenų atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus (įvykio vietos apžiūras, kratas ir poėmius ir kt.); teismai atsikratė tarėjų; prokurorai atsikratė garbės teikti valdžiai pastabas dėl įstatymų spragų, kurios lėmė nusikaltimų padarymą; žiniasklaidos pranešimai jau seniai nėra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą; tyrėjai jau nebeprivalo konstatuoti aplinkybių, dėl kurių buvo padarytas nusikaltimas, ir apie tai informuoti vykdomąją valdžią.
Dviveidis teisingumas leidžia advokatui tarnauti sau tikintis, kad kurioje nors byloje teisėjas bus palankesnis jo turtingam ginamajam, o ne vargšei močiutei. Prokuroras, tikėdamasis ateityje tapti advokatu ar teisėju, neapskųs teismo sprendimo ir taip pasitarnaus ir teisėjų, ir advokatų luomui. Teisėjas lieka vienas su „savo teisingumu“ ne tik teismo salės pakyloje, bet ir gyvenime. Nes po teisėjo sprendimo visada viena šalis lieka nepatenkinta. Emociškai paklausiu Jūsų: kiek Jūs, būdamas vienišas tarp žmonių, galėsite ištverti? Tikriausiai ir psichologai nepasakytų tikro termino. Todėl ilgainiui tautiečiai pastebi, kaip teisėjas integruojasi į „vietinį elitą“, o Specialiųjų tyrimų tarnyba netrukus konstatuoja apie dar vieną korupcinį atvejį.
Kas labiausiai yra pasirengęs tarėjų institutui?
Labai dažnai girdime, kad „Lietuvos piliečiai“ (pavartojau kaip citatą) nėra pasirengę teikti Konstitucinio skundo, nėra pasirengę ginti savo valstybės, nėra pasirengę tarėjų ar prisiekusiųjų teismui. Kyla klausimas, kodėl iki nepriklausomybės mes buvome pasirengę ir dalyvavome (kad ir turime ką kritikuoti) kaip tarėjai, vykdantys teisingumą, o dabar po dvidešimties nepriklausomybės metų teisininkų ir Konstitucijos vadinamoje nepriklausomoje demokratinėje respublikoje – nepasirengę. Turėti pasyviąją rinkimų teisę ir naudotis aktyviąją rinkimų teisę pasirengę, o turėti teisę dalyvauti vykdant teisingumą – ne.
Kas išmintingiausias?
Kita vertus, išties reikia dalykiškai paklausti tarėją, ar jis sugebės atlikti tokio pat lygmens protinį darbą, kurį atlieka teisėjas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį:
- nurodyti nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes;
- pasakyti, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus;
- nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas;
- pasisakyti dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų.
Ar sugebės tarėjas priimant išteisinamąjį nuosprendį pasisakyti dėl:
- kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmės;
- teismo nustatytų bylos aplinkybių;
- įrodymų įvertinimo motyvų;
- teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.
Ar sugebės tarėjas užduoti klausimus liudytojui ar kaltinamajam, ar sugebės suprasti teismo medicinos ir kriminalistinių ekspertizių aktų išvadas, neturėdamas kriminalistinių ir medicinos žinių (kita vertus, šiuolaikiniam teisėjui kriminalistikos žinios neprivalomos, kadangi mokslo biurokratai nusprendė, kad tai nėra teisės mokslas. Džiugu, bent šioje srityje teisėjas su tarėju kalbės vienodai protingai!). Ar sugebės tarėjas, remdamasis savo vidiniais įsitikinimais ir vadovaudamasis įstatymu, įvertinti informaciją (įrodymus) apie nusikaltimą. Tikriausiai sunkiai surasime klausimą, į kurį tarėjas visiškai negalės atsakyti.
Vienintelė abejonė, dėl kurios aš nesurandu tinkamo atsakymo: ar yra dar likę bendruomenėse sveikų ląstelių, norinčių įsitraukti į kilmingą ir atsakingą teisingumo (ir, matyt, kai kuriuose miesteliuose – pavojingą) vykdymo funkciją.
Labai tikiuosi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičius žodžiai – „Mes esame už tai ir link to einame, kad būtų pakeista Konstitucija ir būtų įvestas tarėjų institutas tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti su sprendžiamu tarėjų vaidmeniu. Manau, tai pridės pasitikėjimo teismais“ – nuoširdūs. Tačiau žinodami tris dalykus: teisinę ekvilibristiką, politinę valią ir Konstitucijos keitimo procedūrą, vis dėlto mes gausime tai, ką paprastai gauname, po „vaisingų“ diskusijų, darbo grupių ir įvairių kolektyvinio sprendimo organų posėdžių, jiems atšventus laimėjimus prie švediškų stalų banketuose. Tad mums, teisininkams, ir politinę valią formuojantiems bei atstovaujantiems tautiečiams reikės pasistengti, kad kartu su veiklos rezultatu tauta neišvalytų ir tautos gyvasties teršėjo.
Taigi, tarėjų institutas – tai galimybė teisėjui nesusitapatinti su teismu, kurio vardu jis priima sprendimą, neprisiimti nepatenkintos šalies viso neigiamo emocinio krūvio. Tai galimybė bendruomenei sužinoti iš vidaus, kaip vykdomas teisingumas. Tai galimybė įkomponuoti žmogiškąjį (nors ir buitinį, kasdienį) pradą į sausą, kartais cinišką ir nužmogintą teisinių procedūrų teisingumą.
Neabejoju, jeigu greta teisėjo, nagrinėjančio korupcines baudžiamąsias bylas, būtų vietinės bendruomenės tautiečio alkūnė, teismo nuosprendis būtų daug griežtesnis. Suveiktų tada ir bausmės neišvengiamumo principas ir Baudžiamojo kodekso straipsniai taptų atgrasantys. Tarėjas galėtų papildyti teisėjo „vidinį įsitikinimą“, kuriuo remdamasis pastarasis vertina įrodymus (liudytojo ar kaltinamojo parodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktus kitus proceso veiksmus), savo individualiu situacijos, aplinkybių ir faktinių duomenų matymu ir vertinimu.
Baigdamas noriu padėkoti prof. Romualdui Grigui, kuris taip dažnai mums primena apie tai, kad mes vengiame Lietuvos gyventojus vadinti tautiečiais. Manau, tai ypač svarbu mums, teisininkams, kurie taip plačiai vartoja nuasmenintą, nukultūrintą, europietiškai korektišką žodį piliečiai (tai nėra priekaištas Lietuvos Konstitucijai, tai priekaištas mums, teisininkams, ir kartu paaiškinimas, kodėl vengiau šio žodžio savo rašinyje).