aA
Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų didžioji okupaciniu laikotarpiu puoselėta tautinė svajonė sugrįžti į Europą – įgyvendinta. Jei vertinsime iš 1988 m. perspektyvos, Lietuvos kaip valstybės sėkmės mastelis yra neįtikėtinas, viršijantis bet kokius lūkesčius.
R.Bulota. Lietuvos dvidešimtmetis: vertybių perkainojimas?
© Reuters/Scanpix

Tačiau praėjus dvidešimtmečiui, „Baltijos tyrimų“ šių metų rugsėjo 25–spalio 4 d. atliktos apklausos duomenimis, 73 proc. apklaustųjų nepatenkinti demokratijos veikimu. Grėsminga emigracijos situacija yra dar viena nusivylimo iliustracija. Kyla klausimas, kas negerai mūsų valstybėje? Kyla poreikis aptarti visuomenines vertybes ir valstybės vystymosi kryptį.

Ar mums vis dar pakeliui su individualizmu pagrįsta kapitalistine Europa? Ir tolerancija, paremta liberalia demokratija? Galbūt pagal paprastą, Jeano Jacqueso Rousseau moderniesiems laikams suformuluotą demokratijos, kaip daugumos valdžios, logiką mums reikia sergėti tradicionalistinę, gal net etniškai gryną visuomenę, priešinantis tolerancijai, kovojant su individualizmu ir grįžtant atgal? Tokio pobūdžio retorika Lietuvoje stiprėja.

Nobelio premijos laureato Friedricho fon Hayeko knyga „Kelias į vergovę“, rašyta Antrojo pasaulinio karo metais, skamba tarsi būtų parašyta šiandien:

Sovietmečiu susiformavusių, arba sovietmečio užšaldytų visuomeninių nuostatų grįžimas į viešąją erdvę yra mūsų valstybės nesėkmės kurti socialiai solidarią liberalią visuomenę rezultatas. Algirdas Paleckis, Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka yra šios nesėkmės simptomai.
Rytis Bulota

„Individualizmas šiandien turi blogą vardą, ir šis terminas pradėtas sieti su egoizmu bei savanaudiškumu. Tačiau su pastaraisiais individualizmas, apie kurį mes kalbame kaip apie socializmo ir kitokių formų kolektyvizmo priešybę, neturi jokio būtino ryšio. <...> esmingiausi bruožai to individualizmo, kuris iš krikščionybės ir klasikinės antikos filosofijos pradų galiausiai išsirutuliojo tik Renesanso laikais ir kuris vėliau išaugo ir išsiskleidė į tai, ką dabar žinome kaip Vakarų civilizaciją, – tai pagarba individualiam žmogui kaip žmogui, t. y. pripažinimas jo paties pažiūrų ir skonių prioriteto <...>. „Laisvė“ ir „laisvės“ dabar tapo tokiais nuvalkiotais ir piktnaudžiaujamais žodžiais, kad būtina suabejoti jų tinkamumu išreikšti šiems idealams, kuriems jie atstovavo per šį laikotarpį. „Tolerancija“ galbūt yra vienintelis žodis, kuris vis dar visiškai išreiškia tą principą ... (Hayekas, Mintis, 1991, psl. 38–39)

Nusivylę piliečiai Lietuvoje vėl gręžiasi į raudonąją ir rudąją puses, dėl savo teisėtų lūkesčių neišsipildymo ir prasto demokratijos veikimo, į vieną gretą statydami neefektyvų Lietuvos elitą ir kartais nelabai efektyvią ES, kaltę suversdami individualistinėms ir tolerantiškoms europietiškoms vertybėms.

Vakaruose nepasitikėjimas valstybe stiprindavo revoliucijos pavojų, pas mus žmonės netiki, kad patys galėtų išspręsti savo problemas, todėl dideli socialiniai neramumai gal ir negresia. Tačiau šis ekonominis nusivylimas pereina į vertybinį nusivylimą ir netikėjimą, kad problemas galima išspręsti be išorinių jėgų įsikišimo.

Atgimimo retorika buvo pagrįsta „grįžimu į Europą“, pabrėžimu, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra europietiškos civilizacijos dalis, patekusios į sovietinę imperiją prievartiniu būdu ir jai „natūraliai“ nepriklausiusios. Likusi SSRS apie mus irgi taip galvojo:

„Jūs turbūt prisimenate, kad tais laikais kelionė į Vilnių arba į Taliną mums prilygo kelionei į užsienį. Gražūs seni europietiški miestai, akmenimis grįstos gatvės, siauručiai skersgatviai, gotikinio stiliaus namai ir daugybė kavinukių. Jei negalėdavai ištrūkti į tikrąją Europą, tai čia rasdavai kažką panašaus.“ (A. Marinina „Rekviem“, Jotema 2006, psl. 130)

Europietiška savivoka ir pasididžiavimas savo europietiškumu buvo itin svarbūs išlaikant tautinę tapatybę ir antisovietinį, provakarietišką požiūrį. Svarbi nepriklausomybinės retorikos dalis rėmėsi siekiu plėtotis kartu su Europa, gerbiančia asmens laisves ir teises ir sukūrusia gerovę savo piliečiams. Tačiau dabar nusivylę piliečiai žvelgia į Rusiją, pabrėždami, kad „su pūvančia Europa mums ne pakeliui“. Vis garsiau pradeda reikštis kraštutiniu kolektyvizmu besiremiantys radikalūs politikai, primenantys, kad skirtumai tarp radikalios kairės ir dešinės yra nežymūs. F. Hayekas rašė:

„... Vokietijoje iki 1933 metų ir Italijoje iki 1922 metų komunistai ir nacistai ar fašistai dažniau susikirsdavo tarpusavyje negu su kitomis partijomis. Jie rungėsi siekdami paremti to paties tipo mąstyseną ir skirdavo vieni kitiems eretiko neapykantą. Tačiau jų praktika rodė, kaip artimai jie susiję. Jiems abiem tikrasis priešas, žmogus, su kuriuo jie neturi nieko bendra ir kurio jie neturi vilties savaip įtikinti, – yra senojo tipo liberalas. Jeigu nacistui komunistas, komunistui – nacistas, o jiems abiem – socialistas yra potencialūs nauji partijos nariai, padaryti iš tinkamos medžiagos, nors ir prisiklausę netikrų pranašų, tai jie abu žino, kad negali būti susitaikymo tarp jų ir tų, kurie tikrai tiki individualia laisve.“ (Hayekas, 1991, psl. 57–58)

Sovietinis režimas paliko ne vieną uždelsto veikimo bombą. Sovietmečiu susiformavusių, arba sovietmečio užšaldytų visuomeninių nuostatų grįžimas į viešąją erdvę yra mūsų valstybės nesėkmės kurti socialiai solidarią liberalią visuomenę rezultatas. Algirdas Paleckis, Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka yra šios nesėkmės simptomai. Tiek vieni, tiek kiti remiasi sovietmečiu ištobulinta agresyvia retorika, nukreipta prieš asmens teises ir laisves ir prieš liberalias europietiškas vertybes apskritai.

Jei nenorime grįžti atgal, vertėtų prisiminti individualistinę (ne egoistinę!) Immanuelio Kanto etiką, nurodančią visuomet traktuoti kitą asmenį kaip tikslą, niekuomet kaip priemonę, ir nepasiduoti, deja, vis dar artimai kolektyvistinei retorikai.

Dr. Rytis Bulota yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Gydytojas infektologas įvertino vakcinų efektyvumą: vienu aspektu „Astra Zeneca“ tikrai išsiskiria (52)

Lietuvoje netyla diskusijos, ar nereikėtų ilginti intervalo tarp dviejų vakcinos nuo koronaviruso...

Aistė Žebrauskienė | D+

Neramina vis labiau vėluojantys įmonių tarpusavio atsiskaitymai: ekonomistai įspėja apie didesnes problemas

2021-ųjų pradžia Lietuvos ekonomikai buvo geresnė, nei tikėtasi, – šalies BVP augo 1 proc....

Lietingas pavasaris artėja prie pabaigos: šeštadienį sulauksime paskutinės nedidelio lietaus porcijos (2)

Šeštadienio rytą beveik visoje Lietuvoje bus sausa, drėgnesni debesys sukiosis ties vakariniais...

Buvęs imtynininkas gailisi dėl savo poelgio „Metelicoje“: jis mane „kabino“, manė, kad aš – gėjus (197)

Po incidento prie populiaraus Vilniaus naktinio klubo „ Metelica “ buvęs imtynininkas ne tik buvo...

Sukrečianti istorija apie motiną, kuri tapo žudike maniake ir kankino savo pačios šeimos narius (35)

Be to, kad smurtaudavo prieš savo podukras ir jas žemindavo, Shelly Knotek kviesdavosi į namus...

Žiniasklaida: po galimų mainų – antrasis Westermanno sugrįžimas į Kauną (61)

„Barcelona“ ir Kauno „Žalgiris“ veda derybas dėl galimo gynėjų apsikeitimo: ispanų „El...

Gabrielė Grinkaitė | D+

Apipjaustymas – populiarėjanti mada ar naudinga procedūra? Urologo nuomonė nustebins

JAV, Kanada, Pietų Afrikos Respublika, Naujoji Zelandija, Jungtinėje Karalystė, Pietų Korėja –...

Kol lietuviai stovi eilėse prie vakcinų, rusai savo „Sputniku“ skiepytis nenori net už pinigus (1001)

„Milijonas prizų“ – tokią programą nusprendė įgyvendinti Maskva, norėdama prisivilioti...

Lietuvių noras dirbti Anglijoje blėsta: nebetraukia sezoninis darbas, keičiasi kryptys (180)

Darbą užsienyje siūlančios Lietuvos kompanijos pastebi, kad nuo šių metų Europos rinkoje vyksta...