Kai redakcija man pasiūlė parašyti apie būsimąjį kandidatą į ministrus pirmininkus, iš pradžių paskambinau jam ir gavau patikinimą, jog mielai pabendraus, kad galėčiau panaudoti ir tiesioginius įspūdžius. Po šios garantijos priėmiau žurnalo „Valstybė“ pasiūlymą nupiešti žodinį A. Butkevičiaus portretą ir, vykdydamas savo įsipareigojimą, tai darau. Bet ne taip, kaip norėjau. Nebus jokios asmeninio bendravimo patirties – tik žvilgsnis į kai kuriuos šio žmogaus veiksmus ir jų perteikiamus asmenybės bruožus.
Tačiau ir nebendravimas yra iškalbinga patirtis. Kaip musulmonas penkis kartus per dieną išsivynioja maldų kilimėlį, taip ir aš lyg maldos žodžius dvi savaites rinkdavau socdemų lyderio telefono numerį ryte ir vidurdienį, popietę ir vakarą. Retkarčiais išgirsdavau sakinį, suteikiantį rytojaus viltį, tačiau rytojaus dieną ir vėl telefono signalas belsdavosi be atsako ir mano širdį suvirpindavo tik tada, kai būdavo užimtas.
Paskutinis bandymas – Seime. Vienoje rankoje – diktofonas, kitoje – bloknotas. Stoviu ant frakcijos patalpų slenksčio. Pro šalį praslysta Rimantas Šadžius ir savo pasirodymu patvirtina gandus, kad tai kandidatas į finansų ministrus, nes atsarginių suolelis visai trumputis. Tai jau būsimos valdžios alsavimas. O kur pats svarbiausias? Kur lyderis?
Taigi, palaidojau viltį ir sėdau rašyti. Kilęs nuo Radviliškio, žmoną vedė nuo Vilkaviškio ir šis kraštas tapo jo politine tėvonija. Visi mano kalbinti asmenys jį minėjo geru žodžiu: koks rūpestingas, išklausantis, kaip stengiasi padėti rajonui. Taip pasakojo apie debesis žmonių per jo priėmimo dienas. Pirmuosiuose rinkimuose, kuriuose dalyvavo, jį parėmė didžiulį autoritetą tuo metu turėjusi Vilkaviškio iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, nors A. Butkevičius nebuvo jos narys. Tie senieji Sąjūdžio grupės nariai, kuriuos pavyko rasti, nesigaili dėl pasirinkimo ir giria jo gerus darbus.
Vilkaviškis problemų dydžiu, matyt, tiksliai atitinka A. Butkevičiaus asmenybės mastą, todėl šiame rajone jis turi neabejotiną ir labai didelį palaikymą. Ten vadovaudamas, jis ir Paežerių dvaro reikalus išspręstų, ir „Vildegos“ terminalu pasirūpintų, ir kelių asfaltavimą „pramuštų“. Pavyzdinį rajoną turėtume.
Tačiau, įstojęs į Socialdemokratų partiją, jis buvo paviliotas atstovauti Vilkaviškiui Seime. Nuo tada jo gyvenimas persikėlė į sostinę, nors savo tėvonija rūpintis nepamiršta iki šiol. Kas ketverius metus per rinkimus kaip atlygį už savo darbus rajone gauna neblėstantį rinkėjų pasitikėjimą. Stipri atrama vienmandatėje apygardoje, politikos nepainiojimas su verslu ir nekonfliktiškumas greitai iškėlė A. Butkevičių aukštyn. Jo nedidelė partija buvo sujungta su buvusia Lietuvos komunistų partija, kuri vėliau buvo pervadinta Lietuvos demokratine darbo partija, ir perleido jai savo vardą. Dėl šių vingių buvo pasiūlytos didelės parlamentinės partijos vicepirmininko pareigos.
A. Butkevičius sovietinės imperijos saulėlydyje spėjo įstoti į Sovietų Sąjungos komunistų partiją. Dirbdamas Vilkaviškio vykdomajame komitete, kiek pasisukiojo tarp rajoninės sovietinės nomenklatūros, tad galėjo rasti bendrą kalbą su naujaisiais partijos draugais. Negavau progos paklausti, kaip seniems nomenklatūrininkams jis aiškino savo išstojimą iš A. Brazausko vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos 1988 m. ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. Faktas, kad pats A. Brazauskas jį pasikvietė į finansų ministrus, rodo jo sugebėjimą įgyti pasitikėjimą.
Kai finansų ministrė Dalia Grybauskaitė buvo paskirta į Briuselį, išeidama iš ministerijos ji parengė įsaką, kuriuo Ingrida Šimonytė buvo paskirta Finansų ministerijos sekretore, tai yra ministro pavaduotoja. Šis veiksmas buvo suderintas su to meto ministru pirmininku A. Brazausku, tad A. Butkevičiui teliko sprendimą patvirtinti parašu. Šiandien jis bando pasišildyti I. Šimonytės kompetencijos spinduliais ir pateikia save kaip jos „atradėją“. Girdime pasakas apie jo parengtą Konvergencijos programą, kurią ministerija rašė dar iki jam ateinant 2004 m., nes įstojus į Europos Sąjungą (ES) reikėjo pateikti finansinę trejų metų perspektyvą, kaip šalis judės ES standartų link (tai ir yra Konvergencijos programa).
2005 m. nutiko išskirtinis įvykis A. Butkevičiaus gyvenime – jis atsistatydino iš finansų ministro pareigų. Užkulisiuose sklido kalbos – ar tas kalbas kažkas skleidė, – kad jam buvo nepriimtinas ūkio ministro Viktoro Uspaskicho elgesys su ES paramos pinigais. Graži versija, rodanti socialdemokrato principingumą. Oficialus aiškinimas siejamas su ginču dėl mokesčių reformos. Tuo metu valdžiusios koalicijos (Darbo partija, socdemai ir socialliberalai) Politinė taryba pritarė laikinam vadinamajam solidarumo mokesčiui nuo verslo pajamų, o A. Brazauskas su A. Butkevičiumi rėmė idėją vietoj jo įvesti verslo mokestį nuo įmonių pelno. A. Butkevičius priešinosi, nes, jo manymu, mokestis prieštaravo ES teisei ir dėl to grėsė skundai, o vėliau – piniginės kompensacijos iš biudžeto. Finansų ministras tada sakė, jog pralaimėjus solidarumo mokesčių bylą verslininkams tektų išmokėti 1,5–2 mlrd. litų. Atsakomybė jam pasirodė per didelė ir jis paskelbė atsistatydinantis. Kaip vėliau paaiškėjo, jokių bėdų nekilo ir kompensacijų mokėti nereikėjo.
A. Butkevičiaus nėrimas į krūmus 2005 m. balandžio 19 d. sudrebino koaliciją. Prezidentas Valdas Adamkus jį asmeniškai įkalbinėjo nesitraukti, siūlė kompromisus ir aiškino apie politinio stabilumo svarbą šalyje. Tuo metu sirgęs ministras pirmininkas A. Brazauskas vos pasveikęs irgi šnekino likti ir viešai aiškino: jei kiekvienas vadovautųsi tik asmeninėmis nuomonėmis, vyriausybės neliktų. A. Butkevičius padarinių bijojo labiau. Keistai atrodo, kad pareiškimą jis parašė tik nuo gegužės 2 dienos. Gal buvo papildomų motyvų? Ministrui pirmininkui pavyko jį įkalbėti tarnybą pratęsti iki gegužės 14 dienos.
Tai ne šiaip kalendorinė diena. 2005 m. gegužės 14 d. prasidėjo XXVII Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimas. Nuo metų pradžios partijos viduje vyko diskusija dėl socialdemokratinių principų nesilaikymo, ją bandė glaistyti A. Brazausko aplinkos žmonės. Diskusiją užbaigė partinė konferencija balandžio 2 d., kur pranešėjai apibendrino partijos kolegų pastabas. A. Butkevičius nepraleido progos patylėti.
Klaidžiojo kalbos, kad į pirmininkus suvažiavime gali kandidatuoti ir A. Butkevičius. Jei taip ir ketinta, A. Brazauskas jį „pririšo“ prie ministerijos iki paskutinės dienos, kad neturėtų laiko aplėkti partijos skyrių aplink Lietuvą su agitacinėmis kalbomis. Negalima išaugti iki rimto kandidato, nesutelkus rėmėjų skyriuose. Prieš suvažiavimą A. Butkevičius spaudą patikino: „Jei kas kels mano kandidatūrą, 100 proc. atsisakysiu. Galiu garantuoti. Nesu pribrendęs iki tokio lygio, kad galėčiau vadovauti tokiai didelei partijai“.
Brežnevine epocha dvelkęs suvažiavimas išrinko septynis A. Brazausko pavaduotojus. Tarp jų nebeliko neryžtingo maištininko A. Butkevičiaus, kuriam penkias minutes trukęs pirmininko perrinkimas esą parodė, jog „partija yra darni, stabili“. Kitaip tariant, dar ne laikas... Tačiau nustūmimas iš pavaduotojų be komentarų parodė A. Brazausko požiūrį į pareiškimą padėjusį finansų ministrą.
XXVIII suvažiavime 2007 m. gegužę pats A. Brazauskas pasiūlė Gediminą Kirkilą į savo postą, šis surinko 389 balsus iš 537. Jo oponentas Juozas Olekas gavo 87 balsus. Vienvaldystė baigėsi, A. Butkevičius grąžintas į vicepirmininko pareigas.
G. Kirkilo vyriausybėje 2006–2008 m. A. Butkevičius buvo susisiekimo ministras. Su juo ministerijoje dirbę žmonės prisimena, kad pirmaisiais mėnesiais A. Butkevičius energingai žadėjo nuveikti ką nors ypatinga, bet viskas liko tik kalbos. Autoriteto sau nesukūrė, ir sistema toliau veikė kaip veikusi su visomis ydomis, nes A. Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo sprendimų teisumu, stokojo aiškios nuomonės, be kurios vykdomoji valdžia neveiksni.
Kai ministras nejaučia turįs tvirto sprendimų pagrindo, permainų nelauk. Geras blaškymosi pavyzdys yra A. Butkevičiaus pasirašytas įsakymas, kad techninės automobilių apžiūros vyktų kasmet. Kai visuomenėje dėl to kilo šurmulys, įsakymą jau po savaitės atšaukė, ir vėl apžiūros vyksta kas antri metai.
Per dvejus darbo susisiekimo ministru metus A. Butkevičius nuolat viešai kritikavo Vilniaus oro uosto generalinį direktorių Mindaugą Ivanauską, tačiau taip ir pritrūko ryžto jį atleisti. Kai paaiškėjo 2008 m. rinkimų į Seimą rezultatai, užuodęs galą M. Ivanauskas savo noru atsistatydino, o pareiškimą priėmęs laikinasis susisiekimo ministras A. Butkevičius pakomentavo: „Yra kilę ginčų <...>, tačiau tuose ginčuose kildavo ir naudingų minčių.“ Tų minčių rezultatas buvo nulinis. 17 metų vadovavęs M. Ivanauskas paliko 750 darbuotojų kolektyvą, tarp kurių buvo ir jo giminaičių, ir būrys bičiulių iš choro, kuriame jis dainavo. Šiandien Vilniaus oro uoste dirba 250 žmonių, o keleivių srautai viršija 2008 m. lygį.
Dar vienai svarbiai Susisiekimo ministerijos įmonei Klaipėdos jūrų uostui septynerius metus iki 2008 m. rinkimų vadovavo Sigitas Dobilinskas. Gerasis žmogus ministras ir čia neturėjo priekaištų. Tačiau kai uosto vadovu tapo liberalas Eugenijus Gentvilas, jis susidūrė su didžiuliais valstybės lėšų švaistymais ir korupcine sistema, klestinčia tarp uosto direkcijos ir rangovų. Traukydamas tas korupcines gijas, jis sulaukė ir grasinimų susidoroti fiziškai. Kai „Klaipėdos hidrotechnikos“ vadovas Pranciškus Jurgutis naujam uosto vadovui pasiūlė šimtatūkstantinius kyšius, E. Gentvilas medžiagą perdavė teisėsaugai, ir P. Jurgutis teismo buvo pripažintas kaltu. Nepaisydamas daug laiko ir jėgų atimančios kovos su neskaidrumu ir pažeidimais, E. Gentvilas taip ėjo savo tiesiogines pareigas, kad krovos darbai uoste pasiekė rekordinį mastą.
Dabar po rinkimų Susisiekimo ministerija grįžta socdemams ir gerai dirbantis vadovas įtraukiamas į pirmąjį penketuką sąraše tų, kuriuos reikia atleisti iš darbo. Įdomu, ar tai signalas, kad grįš būrys draugų, kurie iš valstybinio uosto buvo pasidarę lovį ir kurių darbu nesiskundė ministras A. Butkevičius?
A. Butkevičiui būdingas taikumas ir prisitaikymas yra geros savybės šeimoje ir draugų ratelyje, tačiau vykdomojoje valdžioje tai gali virsti rimtomis ydomis. Šios savybės galbūt nulėmė, kad jis tapo abiem pusėms priimtinu formaliu vadu partijoje, kurioje egzistuoja ir socialdemokratinis sparnas, ir nomenklatūrinis šleifas. Tačiau žmogus, šiuo laikotarpiu galintis sujungti per nesusiuvamą siūlę socdemus, negali šių savybių panaudoti Vyriausybėje, kur reikia dirbti konkrečius ir apčiuopiamus darbus, kur laukia didesni iššūkiai nei Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pastato renovavimas. Ne visada tas, kuris moka nutylėti ir praslysta paviršiumi, yra tas pats, kuris išsiaiškina padėtį ir drįsta garsiai ištarti „taip“ arba „ne“. Antra vertus, jei tikslas – kuo ilgiau tempti su koalicija, darant nuolaidas partneriams ir jų rėmėjams, toks žaidimas minkštumu gali mums brangiai kainuoti.
Dvilypę elgseną A. Butkevičius demonstruoja jau kaip koalicijos lyderis: ryte jam „kukū“, popiet – „ne kukū“. Sugebėjimu neraustant neigti tai, ką neseniai viešai teigė, jis prilygsta koalicijos partneriui V. Uspaskichui, kuris, žinoma, turi kitokius tikslus ir kitokį supratimą apie valdžios paskirtį nei A. Butkevičius.
Kad ir kaip keistai atrodo, būtent A. Butkevičiaus paviršutiniškumas yra sudėtingiausia kliūtis V. Uspaskichui, nes jis niekada negali žinoti, ar jau susitarė, ar jau pažadėta, ar tikrai taip bus. A. Butkevičiaus minkštakalbė, kurios žmogus su stuburu gėdytųsi kaip žodžio nesilaikymo, yra nesugaunamas taikinys tiems, kurie nori iš visų susirinkti garantijas ir pagal jas šokdinti kitus, tačiau patys nei pažadų, nei taisyklių nesilaiko. Atrodo, dabar tiek Valdemaras Tomaševskis, tiek Viktoras Uspaskichas susidūrė su politiku, galinčiu juos suvynioti jų pačių stiliumi.
Laviruojančiam žodžio vertės kaina A. Butkevičiui anksčiau ar vėliau tai atsigręš aplinkinių įtarumu ir nepasitikėjimu. Tokia perspektyva turėtų būti labai nemaloni, nes žmonių nuomonė jam svarbi, jam norisi būti išoriškai reikšmingam.
Aukštojoje politikoje drungname vandenyje nepaplaukiosi. Ten reikia ir karštą geležį rankoje išlaikyti, ir ledinės neapykantos taurę išgerti. Kai prieš akis stovi strateginiai darbai dėl Lietuvos energetikos ateities, kuri nusako būsimą šalies kryptį, vykdomajai valdžiai vadovauti turi žmogus, kuriam ministro pirmininko batai ne per dideli. Juk jis turi vesti europine vėže ryžtingai, neklupčiodamas. Tabaluojantys batai bus ne asmeninė nelaimė, o visuotinis rūpestis. Stebėkime jo žingsnius. Žmonės turi savybę ne tik menkėti, bet ir užaugti.
P. S. Jeigu pamiršote vaikystės pasakas, priminsiu, kad Paviršėlio krikštynomis lapė vadino savo smaguriavimą viršutiniu sviesto sluoksniu, kurio puodynę pirko su lokiu ir kurį pasislėpusi patį pirmą sušveitė.
