Sakoma, kad Lietuva – tai mūsų namai. Tvarkomės juose pagal savo supratimą jau virš dvidešimt metų. Ir vis tiek netvarka. Nebūkime tokie pasipūtę ir kvieskimės pagalbą iš šalies, jei patys ko nesugebame. Drąsieji atviri permainų vėjams, tik niekingi bailiai slapstosi už tautiškumo, kuris jau seniai nukeltas nuo podiumų ir galuojasi rūbinėse. Jis dar neišsiųstas į perdirbimo punktą vien todėl, kad kai kas iš šį tą nuveikusių keistuolių sako, jog jo dar gali prireikti.
Tačiau mes turime būti drąsūs ir veržlūs, turime rodyti pavyzdį apsnūdusiai Europai. Kas valdo pasaulį? Pasakykime aiškiai – ne kažkokios vertybės, o prekiniai – piniginiai santykiai. Lietuvos visuomenė jau pakankamai subrendusi tapti lydere ir, atmetusi visokius prietarus, parodyti visiems, kaip reikia pasitikti globalizacijos iššūkius.
Mūsų pasirengimą naujovėms akivaizdžiai demonstruoja daugumos pasipiktinimas, kad amerikietei čiuožėjai nesuteikta Lietuvos pilietybė. Tai dar kartą parodo, kokia praraja glūdi tarp paprastų Lietuvos žmonių ir valdžios. Pastaroji, vadovaudamasi vien tik jai rūpinčiais įstatymais, neleidžia merginai pačiuožti su Lietuvos pasu. O jei ji su Deividu Stagniūnu netyčia laimėtų medalį? Ar kas nors iš pasmaugusių šią porą susimąsto, kaip kitą dieną pakiltų darbo našumas Lietuvoje, kiek papildomų lėšų atsirastų valstybės biudžete ir gyventojų kišenėse? Galbūt toji suma net viršytų sąskaitas už gėrimus, suvartotus tokio džiaugsmo proga. O kur dar pajamos kavinėms ir barams pergalės šokio naktį? Kai kurie nebepajėgtų parvairuoti namo ir liktų viešbučiuose, paremdami šį verslą: juk visi ne kartą esame girdėję, kaip sunkiai jie verčiasi, nors kainas laiko ne prastesnes nei Paryžiuje.
Tačiau nenusiminkime. Prieš mus – globalus pasaulis, kuriame tik rinkis. Mes – drąsi tauta, tad nerkime į jį. Ir tikrai išgriebsime ne tik įžaidėją, bet ir kitokių vertingų kadrų. Tik nepaverskime paieškų į balaganą. Tam reikalinga toliaregiška valstybės politika. Apsibrėžkime sporto šakas, į kurias imsime piliečiais kitų šalių gyventojus. Dėl krepšinio jau aptarėme, čia ginčų būti negali.
Drįsiu rekomenduoti nepelnytai pamirštą badmintoną. Tai, galima sakyti, irgi nacionalinė sporto šaka. Kiek žmonių jį žaidžia paplūdimiuose, o kai kurie – net tam skirtose aikštelėse. Tik savimi besirūpinantys biurokratai neatkreipė dėmesio, kad užtektų labai nedaug investicijų, ir galėtume šlovinti Lietuvą su badmintono rakete. O jis nėra toks nežinomas, kaip gali kam nors atrodyti. Sykį net mačiau per televizorių, kaip Rusijos premjeras Vladimiras Putinas su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu badmintoną žaidė. Kinijoje šiuo sportu užsiima milijonai, o jų rinktinėje vietų skaičius ribotas. Mums tikrai brangiai nekainuotų porelė kita kinų iš atsarginių, kurie bent jau Europos medaliais mus nudžiugintų.
Turime būti realistai - pavyzdžiui, dziudoistus ar karatistus iš Japonijos reikia pamiršti, nes tai brangi šalis ir jų neįpirktume. Teks verstis su savais. O Mongolijos stepėse galima pasidairyti lankininkų. Istoriškai susietume juos su LDK totoriais. Kenijos plokštikalnėje yra tiek basakojų badaujančių maratonininkų, kad bent vieną tikrai galėtume išsirinkę įpilietinti. Kaip gražiai jis atrodytų garsiajame Niujorko maratone, apsigaubęs mūsų trispalve. Valdžia iššvaistė milijonus Lietuvos įvaizdžiui kurti, o čia vienas žmogus už saikingą atlygį taip mus pašlovintų, kad latviai su lenkais sprogtų iš pavydo.
Saujelė nacionalistų bus nušluota progresyviai mąstančios daugumos. Juk kaip gera sėdėti prie televizoriaus ir matyti pergales raškančią rintinę. Kai kyla vėliava, apima toks šventas paklydimas, kad ir pats prie to esi prisidėjęs. Ir tada kažkaip vertesnis sau atrodai, pašoki iš fotelio ar nuo baro kėdės ir trumpam net patiki, kad gali pamatyti savo kelnių antuką be veidrodžio pagalbos – visai kaip tie sportininkai. Todėl pamirškite raukymusis dėl pilietybės, valdžiažmogiai. Leiskite laimei lietis nevaržomai. Mums nerūpi, kas tai padarys – duokite mums pergales. Konstitucija negali tapti kliūtimi progresui.
Dabar vis dejuojama, kad Lietuvoje mažėja gyventojų. O kas trukdo jų pasidauginti? Manote, niekam nesinorėtų apsigyventi Lietuvoje.? Klystate. Maskvą tiesiog užplūdę tadžikai, kurie dirba sunkius darbus už duonos kąsnį, o rusai jiems pilietybės neduoda. Ar nebūtų jiems geriau tapti Lietuvos piliečiais ir šluoti mūsų gatves? Nenumokite ranka nepagalvoję: tada galima į juos žiūrėti ir jaustis ponu.
Ne ką blogesnis jausmas, kaip žiūrėti plaukimą ir jaustis Rūta Meilutyte. Sukurtume tripakopę visuomenę. Vietiniai ponai į vietinius aborigenus žiūri kaip į tadžikus, tadžikai žiūri į aborigenus kaip į ponus, o gimtieji aūlai kalbasi skaipu su artimaisiais Lietuvoje ir baltai jiems pavydi.
Galėtume sukurti trūkstamų piliečių banką. Žvelkime plačiau. JAV juk yra imigracijos kvotos, vadinamosios žalios kortos. Būkime inovatyvūs. Kiek emigravo, tiek priimame naujų piliečių. Išsaugome stabilius tris milijonus. Lietuvoje sukuriamas bankas, kuriame kaupiami duomenys, iš kokios srities piliečių mums reikia. Neapsiribokime sportininkais. Pasižvalgykime po mokslo ar pramogų pasaulius.
Įsivaizduokite – sėdi Bahamuose ofšorinio banko prezidentas. Jį aplanko neįvardintos šalies prezidento atstovas paderinti šešėlinių pinigų srautus ir mato ant bahamiečio stalo lietuvišką trispalvę, ir sužino, jog šis yra gintaro šalies be gintaro pilietis. Tai sužinojęs, neįvardintos šalies prezidentas apsipila šiltais jausmais mūsų kraštui ir jo išmintingai valdžiai. Tai tik mažytis pavyzdėlis iš diplomatijos srities, kaip pilietybės bankas gali nešti stebuklingas permainas visai šaliai.
Jei tauta norės, kad mūsų būtų daugiau, bet toliau liks nenusiteikusi daugintis, galime pasitelkti mokslo pasiekimus. Vietoj to, kad biotechnologai Santariškėse užsiimtų pasaulinių medicininių preparatų kūrimu, tegul jie sugalvoja, kaip užauginti žmogaus embrionus laboratorijoje. Jei pavyktų vaikus išlaikyti kolbose iki mokyklinio amžiaus, vaikų darželių problema būtų išspręsta kartą ir visiems laikams, ir Vilniaus meras galėtų atsidėti biokuru varomo žalio tramvajaus projektui. Talentingi Lietuvos biotehnologai sulauks milžiniškos ES paramos, nes gimstamumo klausimas rūpi visai Europai. Kolbos nieko nekainuos, sąskaitas apmokės vokiečiai. Mes būsime pionieriai, todėl nusigriebsime grietinėlę.
Mūsų naujieji piliečiai sportininkai privalės dalyvauti apvaisinimo programose, savo sėklidėmis ir kiaušinėliais atsidėkodami už garbę rungtyniauti po šlovingąja mūsų trispalve. Jų kokybiška genetinė medžiaga įsilies į Lietuvos piliečių kraują ir kas žino, gal po kelių dešimtmečių iš talentus importuojančios šalies tapsime jų eksportuotoju. Tai ambicingas planas, bet nepamirškime, kad Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje. Tai buvo ne mažiau ambicinga.