„Youtube“ radau beveik 14 minučių trukmės filmo anonsą. Tai padrikos ir labai blogai vaidinamos scenos, kuriose šių dienų vyras aiškina mergaitei apie islamo agresyvumą, o jo žodžiai iliustruojami komiškai atrodančiomis istorinėmis scenomis dykumos nuotraukos fone, kur kažkoks sudegusio teatro aktorius su turbanu mojuoja kruvinu kardu ir rėkia, kad nuo šiol Koranas bus jo įstatymas; jis sakosi esąs Mahometas ir skelbia asilą pirmuoju musulmonų gyvuliu, ir t.t., ir pan. Apgailėtini kvaili vaizdeliai, daugiau nieko.
Šis niekalas buvo įdėtas į „Youtube“ 2011 m. liepą, ir per metus aplankytas vos 20 000 kartų. Po metų, 2012 m. rugsėjo pradžioje pasirodė arabiškai dubliuota versija. Tada į video klipą dėmesį atkreipė vienos Egipto TV laidų vedėjas ir parodė jo ištraukas. Islamo pasaulio ekspertai nurodo, kad reikia maždaug dviejų savaičių blogai žiniai pasklisti. Atrodo, laikas suderintas su rugsėjo 11-osios metinėmis. 2001 m. teroristų atakos daugelyje musulmoniškų šalių buvo palydėtos džiaugsmo šokiais. Šiemet kažkam vėl norėjosi pakurstyti neapykantą po arabų pavasario vėjų.
Tas Nakoula, nors ir koptas, bet ne itin padorus: 2010m. jis buvo nuteistas 21 mėn. federalinio kalėjimo už sukčiavimą bankininkystėje, ir po metų paleistas lygtinai. Jam penkerius metus uždrausta jungtis prie interneto. Jei būtų įrodyta, jog jis yra tas pats Samas Bacile’as, kuris pakabino klipą „Youtube“, jo lauktų kalėjimas už pažeistas lygtinio paleidimo sąlygas. Liudininkai tvirtina, jog ir klipą jis organizavo sukčiaudamas. Aktoriai buvo kviečiami filmui „Dykumų karys“ apie įvykius Egipte prieš 2 000 metų. Jau ištirta, jog video klipe garso takelis buvo permontuotas ir „sumusulmonintas“, į aktorių lūpas įdedant kitus žodžius.
Skelbta, kad filmas vieną kartą buvo demonstruotas kažkokiame Los Andželo kino teatre. Laikraštis „Los Angeles Times“ nerado nė vieno jį mačiusio, net tarp to kino teatro darbuotojų. Musulmonų viešųjų ryšių atstovas, patariantis Holivude dėl musulmonų rodymo filmuose, bandė rasti filmo kopiją arba jo įrašą internete, bet jam nepavyko. Greičiausiai, tokio filmo net nėra. Yra tik nykus video klipas. Bet yra terpė, kuriai užtenka gando, kad ji pašėltų.
Rugsėjo 9 d. Egipto TV pokalbių laida su ištraukomis iš video klipo „Musulmonų nekaltybė“ buvo įdėta į „Youtube“. Po dviejų dienų Tunise protestuojanti prieš tą klipą minia nuplėšia valstybinę vėliavą nuo JAV ambasados, ją sudegina, o vietoj jos iškelia juodą islamo vėliavą. Tą pačią rugsėjo 11 d. Bengazyje, buvusiame sukilimo prieš Libijos diktatorių Kadafį centre, pasipiktinusi minia apsiaučia JAV konsulatą. Toje minioje ir karingi salafitai, ir futbolo fanatai. Neaišku, ar jie prieš filmą, ar prieš JAV, ar nori tiesiog nebaudžiami pasiautėti. Konsulate esantį JAV ambasadorių kažkas iš vietinės apsaugos perveda į esą saugesnį gretimą pastatą, o tada jis susprogdinamas.
Protestai siaučia per visą musulmonišką Afriką ir Aziją iki pat Indonezijos. Kaip rodo „Youtube“ registratorius, arabiškai dubliuotą klipą žiūrėjo 2,5 mln. žmonių. Keista žiūrovų reakcija: pažiūri tolimoje Kalifornijoje suvaidintą sceną ir eina daužyti vitrinų gatvėse ir deginti kaimynų automobilių. Taip esą reiškiamas įsižeidimas. Neaišku, koks ryšys yra tarp vietinio krautuvininko ir įžeidėjų.
Politikai ir JAV, ir Europoje, smerkia išpuolius, tačiau greta kaip atsvarą pamini autorių atsakomybę. „Pussy riot“ saviraiškos teisę gynusios žvaigždės tyli. Reiškia, jei gresia nevaldomas įniršis, geriau patylėti. Cerkvėje straksėti galima, o apie Mahometą – nė šnipšt. Kitaip, kaip teroru įvedama savicenzūra, to nepavadinsi.
JAV administracija kreipėsi į „Google“ su klausimu, ar tas klipas „Youtube“ neprieštarauja kompanijos politikai. Apsvarstę šie nutarė, jog neprieštarauja. Teisė į laisvą žodį yra mūsų civilizacijos pamatas. Tik laisvo keitimosi idėjomis ir požiūriais aplinkoje gimsta geriausi sprendimai. Žmogaus teisės yra saugomos tarptautinių konvencijų. Tačiau nėra konvencijų, kurios saugotų religijas - ginami patys tikintieji nuo kitaminčių agresijos ir persekiojimų. Žmogaus teisės ir religija – du skirtingi dalykai.
Pasipiktinę musulmonai reikalauja visuotinės pagarbos savo tikėjimui. Tačiau patys nesivaržo viešai niekinti amerikiečius, degindami jų vėliavą, kuri yra šalies tapatybės simbolis. Londone protestuotojai kažkodėl kartu sudegino ir Izraelio vėliavą. Tie patys apie pagarbą tikėjimui rašantys musulmonų laikraščiai leidžia sau nuolat demonizuoti žydus, vaizduodami juos vampyrais ar tarakonais.
Neapykantos demonstravimas atsikrausto į Europos miestus drauge su imigrantais. Tiek atvykę į šėtono gūžtą, tiek būdami namie, jie jaučiasi nuskriausti ir negali pakęsti baisios neteisybės, kad netikėliai, vadinami kafirais, turi geresnį gyvenimą. Realybė prasilenkia su mokymu: jie, dvasingi ir teisingai besimeldžiantys, gyvena skurde, o Dievo nepažinusieji gauna viską. Vargu ar jie pagalvoja, kad kafirai patys susikūrė tokį pasaulį, kuriame gyvena. Patogiau žiūrėti į geriau sutvarkytą pasaulio dalį kaip į laikiną šėtono pergalę ir tikėti, jog musulmonai savo teisingu pamaldumu užsitarnauja teisę perimti tos gerovės vaisius.
Mes, kafirai, viską matome kitaip: musulmoniškus getuose gyvenantys emigrantai vengia integruotis ir kuria paralelines visuomenes kaimynystėje, atvykėliai reikalauja leisti jiems elgtis ne pagal vietos papročius ir įstatymus, teigia šarijato teisės viršenybę. Reikalavimas drausti pašaipas iš Pranašo suprantamas kaip kišimasis į vakarietišką vertybių sistemą ir visuomenės sąrangą, kaip išskirtinių nepriimtinų sąlygų reikalavimas.
Sąlyčio taškų nebus, kol musulmonai gyvens diktatoriškose valstybėse, kur tikėjimas yra suklijuotas su visuomenės sankloda. Jiems nesuvokiama, kaip JAV gali pasirodyti filmas be valdžios palaiminimo. Mat jie įpratę, kad visos pramogos yra sankcionuotos, o žmonės skirstomi į dvi rūšis: musulmonus ir kafirus. Tik su visuomenės demokratėjimu jų pasaulyje atsiras daugiau spalvų.
Praėjusią savaitę, penktadienį, Bengazyje įvyko dar vienas minios išpuolis. Šįkart prieš kelių islamistinių ginkluotų grupuočių štabus. Viena jų įtariama susijusi su JAV konsulato užpuolimu. Atrodo, kad narsiai prieš Kadafį kovęsi bengaziečiai nenori, kad jais būtų manipuliuojama.
Greta žodžio laisvės visada yra pasirinkimo laisvė. Žodžio laisvei pakęsti reikia ne storesnės odos, o gebėjimo priimti savarankišką, ne minios primestą sprendimą. Pasirinkimas gali būti nuo kreipimosi į teismą iki nepriimtinų žodžių ar veiksmų ignoravimo. Vienintelė sąlyga, kurią kelčiau ne tik kontraversiškų, bet ir įprastų dalykų skleidimui – adresatams turi būti išsaugota pasirinkimo laisvė. Vieniems bloga nuo radijo „Klasika“, kitiems – nuo „Power Hit Radio“. Bet visi turi galimybę išjungti tą stotį. Jei kam nepatinka modernios instaliacijos, tas lai neina jų žiūrėti, bet tegul nekeikia žiūrinčių. Jei „Youtube“ kabo man šlykštus įrašas, aš jo paprasčiausiai nežiūriu, nes tam turiu pasirinkimo laisvę.
Minėto klipo atveju ne tik nežiūrima, bet dar ir reikalaujama, kad visi pasaulyje elgtųsi pagal vieną supratimą. Tai labai giliai žmonėse įsišaknijęs reikalavimas, atsiradęs dar žmonių bendruomenės apyaušryje, kada įvairiais visiems privalomais draudimais buvo saugojamasi nuo pavojų. Nesaugiose visuomenėse, apsuptose nepažinaus pasaulio, tų tabuistinių draudimų daugiau, ir istorijos bėgyje jų mažėja, lygia greta augant individo laisvei.
JAV respublikonų partijos kandidatas į prezidentus yra mormonų tikėjimą išpažįstantis Mittas Romney. Pernai Brodvėjuje pasirodė miuziklas „Mormonų knyga“, religinė satyra apie šį tikėjimą. Jį žiūrėjusi H.Clinton plojo sužavėta, ir jai nė galvoj buvo apkaltinti kūrėjus neatsakingumu. Mormonų galvos komentavo, kad tas miuziklas gali pralinksminti vakarui, o tikroji Mormonų knyga išgelbės visam gyvenimui.
Komunistai statė prie sienos už šventų komunizmo idealų paniekinimą. Tuo tarpu kairuoliškomis idėjomis tikintys vakarų demokratai susipančioja ne šventumo gynimu, o atgaila už kolonijinius ir rasistinius laikus, ir prabyla apie atsakomybę. Dėl mormonų pajuokimo jie autorių atsakomybės nereikalauja. Kas kita, kai pajuokiamas islamas. Tokia selektyvi atgaila pridengia pirmą ir tikrą jausmą, kurį kelia musulmonų reakcija – keršto baimės jausmą.
2010 m. animaciniame seriale „Pietų parkas“ buvo paminėtas pranašas Mahometas. Kūrėjai gavo žinutę, kurioje buvo teigiama, kad jų užsiėmimas yra kvailas ir gali baigtis taip, kaip Theo Van Goghui. Šis olandų režisierius 2004 m. buvo nušautas Amsterdame už filmą apie musulmonių teises. Žinutę iliustravo kūrėjų namų nuotraukos. Tą seriją nusprendė cenzūruoti ir pašalino viską apie Mahometą. Po to sukurtoje „Simpsonų“ serijoje Bartas visą klasės lentą išrašė pasikartojančiu vienu sakiniu: „Pietų parke – mes jus palaikytume, jei nebūtume taip išgąsdinti.“
Musulmonų pasaulyje kilęs pasipiktinimas priminė Salmano Rushdie likimą, kuris gyvena konspiracijoje ir saugomas nuo 1989 m., kada už romaną „Šėtono eilės“ Irano ajatola Al Chomeini jam paskelbė fatvą - mirties nuosprendį. „Viena iš problemų ginant žodžio laisvę yra ta, kad dažnai tenka ginti žmones, kuriuos pats laikai siaubingais, nemaloniais ir šlykščiais“, sako S.Rašdis apie vaizdo klipo autorių. Kitas Irano ajatola šiomis dienomis pareiškė, jog tokių filmų neatsirastų, jei S. Rašdis būtų nužudytas, ir pakėlė atlygį už jo galvą dar 500 000 JAV dolerių iki 3,3 mln. Karinės šiitų organizacijos „Hezbola“ vadas pavadino filmą didesniu įžeidimu nei „Šėtono eilės“ ir kvietė tęsti protesto akcijas.
JAV labai aiškiai kaip begalėdamos atsiribojo nuo to idiotiško klipo apie filmą, kurio nėra, tačiau kai kam mirtinai reikia papilti alyvos, kad po arabų pavasario išsaugotų antiamerikietiškas nuotaikas. Kaip puolamos JAV ambasados yra pačių JAV simbolis, taip JAV minios sąmonėje yra visos vakarų civilizacijos simbolis. Fanatizmas yra lyg aparatas, besidairantis degalų, kad toliau suktųsi išorėje kaltų ieškanti minia. Tada jai nebus laiko galvoti apie savo skurdo priežastis.
