aA
Po Seimo NSGK išvadų tapome valstybe, kuri parodė esanti pakankamai stipri ir europietiška, kad galėtų pripažinti sau nemalonius dalykus. Kokios temperatūros vandenį pasirinksime apsiplovimui – mūsų reikalas. Po CŽV kalėjimų pripažinimo niekas nebegali mums sukioti rankų ir kišti po lediniu paniekos dušu. Tik nereikia patiems mazochistiškai plikytis verdančiu vandeniu.

Nieko nesužavėsime pūslėta oda. Per didelė prabanga būtų viešai išsiversti vidurius ir dėl didesnio įspūdžio kapoti galvas. Paliesta labai delikati valstybės gyvenimo sritis, apimanti ir mūsų vertybes, ir santykius su mūsų sąjungininkais, todėl geriau aiškintis delikačiai ir be staigių mostų.

Trumpai išdėstyti tokio daugiabriaunio įvykio neįmanoma, tad pasikliaunu jūsų neskubia, ramia kalėdine nuotaika. Vieni gal piktinsis dalyvavimu žmogaus teises pažeidžiančioje programoje, kiti galbūt didžiuosis, kad Lietuvai buvo parodytas toks pasitikėjimas slaptoje operacijoje.

Šios istorijos ištakos siekia 2001 rugsėjo 11d. atakas prieš JAV. Nauja susidariusi padėtis šalies vadovų buvo įvertinta kaip karas, kuriam karinės pajėgos netiko, ir po savaitę trukusių svarstymų jį kariauti pavesta žvalgybos pajėgoms.

Jau rugsėjo 17 d. George‘as W.Bushas pasirašė slaptą nurodymą, praplečiantį CŽV slaptų operacijų galimybes. Tada ir buvo sukurta Didelės Vertės Sulaikytųjų (High Value Detainee – toliau HVD) programa, kuri veikė nuo 2001 rugsėjo iki 2006 rugsėjo. Šios programos atgarsiai yra CŽV kalėjimų skandalas Lietuvoje.

Trūko pusiausvyros tarp profesionalios žvalgybos ir politinės valdžios priežiūros, todėl tarpžinybinis bendradarbiavimas ėmė pažeidinėti tarptautinės teisės principus.
Ramūnas Bogdanas

Tik 2006 m. rugsėjo 6 d. JAV prezidentas pripažino to nurodymo egzistavimą, tačiau net aukštiems Kongreso ir Senato atitinkamų komitetų nariams nebuvo leista su juo susipažinti. Jo pasirašymą G. W. Bushas argumentavo tuo, kad pagrindinė JAV prezidento, kaip Vyriausiojo karinių pajėgų vado, pareiga yra apginti Amerikos piliečių saugumą. Taigi, nacionalinės teisės pagrindu CŽV buvo suteikti itin platūs įgaliojimai, o drauge sukurta maksimali apsauga nuo kišimosi iš šalies.

2001 spalio 2 d. NATO sąjungininkai vienbalsiai priėmė nutarimą, kad rugsėjo 11 d. aktas prieš JAV įvykdytas iš užsienio, ir todėl įsigalioja 5 straipsnis dėl kolektyvinės gynybos, dar vadinamas Aljanso šerdimi ( vienos narės užpuolimas reiškia visų NATO narių užpuolimą). Jame kalbama apie visų būtinų priemonių, įskaitant ir karinę jėgą, panaudojimą. Pagrindas slaptoms CŽV operacijoms buvo patvirtintas. Dar po dviejų dienų, 2001 spalio 4 d., JAV prašymu Šiaurės Atlanto Taryba patvirtino aštuonias priemones kovai su terorizmu sustiprinti. Jos buvo paskelbtos pranešime spaudai.

Tačiau visi tos dienos sprendimai yra įslaptinti. Juos atsisakyta pateikti ir Europos Parlamento, ir Europos Tarybos komisijoms, tyrusioms HVD programos vykdymą Europoje. Šiaurės Atlanto Tarybos patvirtintos priemonės suteikė CŽV mandatą veikti tarptautinėje arenoje su naujais G. W. Busho pasirašytais įgaliojimais. Lietuva tuo metu jau dalyvavo NATO veikloje drauge su kitomis valstybėmis kandidatėmis, todėl aukščiausio politinio NATO organo nutarimas įpareigojo ir Lietuvą.
Nuo pat pradžių HVD programa buvo slapta, nes buvo laikomasi konfidencialumo NATO rėmuose. Kertinis NATO principas dėl slaptos informacijos yra „būtina žinoti“ (need-to-know), o tai reiškia, kad informacija suteikiama darbo tikslais, o ne pagal asmens užimamas pareigas, kad ir labai aukštas. Šią savaitę Lietuvos Vyriausybė pagaliau patvirtino nuo 2003 m. lauktą tvarką, pagal kurią įslaptinta operatyvinė informacija valstybės institucijoms ir pareigūnams pateikiama griežtai laikantis principo „būtina žinoti“. Kaip matome, NATO narė Lietuva vadovaujasi tuo pačiu principu. Kol tvarka nebuvo patvirtinta, nebuvo aišku, kas gali gauti slaptą informaciją.

HVD programoje CŽV skaidė operatyvinę informaciją į mažas dalis, skirtas konkrečių darbų atlikėjams, kad nė vienas užsienio pareigūnas nematytų viso veiksmo paveikslo. Tuo pačiu įtrauktieji pareigūnai taip buvo apsaugoti ateičiai nuo melagingų liudijimų, kad jiems nekiltų dilemos, ar slėpti tiesą per galimą apklausą, ar išduoti įsipareigojimus partneriams. Jie išties nieko nežinojo daugiau nei reikia. Suteikdamas patalpas, nebūtinai turi žinoti, kam jos bus naudojamos.

„Būtina žinoti“ principą valdo informacijos kūrėjo (originator) principas, kuris įgalino CŽV nuspręsti, ne tik kam galima suteikti informaciją, bet ir nustatyti, kaip ji bus perteikiama, koks bus jos slaptumo laipsnis ar kada ji bus išslaptinta. Taigi, informacijos gavėjas neturėjo jokios teisės disponuoti turima informacija savo nuožiūra. Tai leido CŽV išbraukti iš žinančiųjų sąrašo jų akimis nereikalingus asmenis, ypač politikus.

Reikia turėti omenyje, kad tokios slaptumo sąlygos yra ne laikraštiniai pasamprotavimai, o realios taisyklės, kuriomis vadovaujasi galingiausia pasaulyje karinė jėga NATO. Šiuo atveju jos buvo taikomos ne teoriniuose svarstymuose, o veiksmuose, kur dalyvavo realūs žmonės, kur buvo šaudoma ir sprogdinama, kur buvo sužeistų ir žuvusių. Tai ne žaidimai smėlio dėžėje.

Žinant šiuos veikimo principus tiesiog juokingai skamba Rolando Pakso pareiškimai, kad jis bandęs užkirsti kelią šiai CŽV programai Lietuvoje. Prisiminkime, kaip tuometinio prezidento komanda stengėsi suorganizuoti R.Pakso susitikimą su G. W. Bushu. Toks susitikimas, ko gero, būtų išgelbėję R.Paksą nuo apkaltos. Tačiau susitikimas neįvyko, nes R. Paksas buvo nepatikimas ir nereikalingas. Sukurta teisinė bazė leido HVD programą vykdyti ir be jo.

Kokiomis aplinkybėmis Lietuva pradėjo dalyvauti HVD programoje? Visų pirma, buvo Šiaurės Atlanto Tarybos nutarimas. Kai CŽV kreipėsi su prašymu į pasirinktus Lietuvos pareigūnus, šiems teliko realiais veiksmais patvirtinti įsipareigojimus padėti partneriams. Argi tai nebuvo valstybės pareiga? Tartis galbūt neleido informacijos slaptumo barjeras. O gal nesitarti leido teisinės spragos?

Kol kas tik vienos šalies vadovas yra pasakęs, kad Lietuvos priešai bus ir jo šalies priešais. Šiuos žodžius išgirdome iš G. W. Busho 2002 lapkritį Vilniuje. Galima tik spėlioti, kaip mes būtume ginami agresijos atveju, tačiau numoję į partnerių prašymą galėjome likti be NATO skėčio.

Pažvelgus į neseną pokario istoriją, irgi galima spėlioti, ar JAV būtų pradėjusi karą su SSRS, jei ši būtų užpuolusi Norvegiją, tačiau 5 straipsnis atvėsino godžias Kremliaus galvas ir net su priemonėmis nesiskaičiusiam Stalinui atėmė norą toliau eksportuoti proletariato revoliuciją.

2004 m. tapti NATO ir ES nare buvo pagrindinis mūsų valstybės tikslas. Vyko karas prieš terorizmą. Kovo mėn. Madride surengtas didžiausias teroristinis išpuolis Europoje, per kurį žuvo 191 žmogus ir beveik 2000 buvo sužeista. Kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Balandžio 6 d. R.Paksas nušalintas nuo prezidento pareigų. Jis aiškiai buvo trukdis Lietuvos pasirinktai krypčiai į Vakarus: integracijai į NATO ir ES. Šitų dviejų privilegijuotų klubų virtuvėje nepatikimo asmens neturėjo būti. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo ES nare. Beje, Europos Sąjungos Taryba 2006 m. atsisakė pateikti Europos parlamento komisijai duomenis apie valstybių narių dalyvavimą HVD programoje.

Buvimas NATO yra ne tik gavimas, bet ir kiekvienos narės indėlis pagal savo galimybes. Lietuva yra transatlantinės jungties dalis. Rugsėjo mėn. patalpos Antaviliuose buvo įrengtos.

Pagrindinė šios istorijos pamoka yra išsaugoti VSD slaptumą, kuris yra jo sėkmingos veiklos pagrindas, drauge įgyvendinant VSD atsiskaitomumą, kad užsimiršę profesionalai nepriskaldytų malkų vardan aukšto tikslo.
Ramūnas Bogdanas

Informacija nutekėjo maždaug po metų, ir amerikiečių TV kanalas ABC savo tinklapyje 2005 pabaigoje paminėjo CŽV kalėjimus Lenkijoje ir Rumunijoje, tačiau labai greitai šalių pavadinimai iš straipsnio buvo pašalinti. Apie kalėjimus rašydamas „Washington Post“ apibendrintai paminėjo „Rytų Europos valstybes“. Straipsnio autorė po dvejų metų papasakojo apibendrinimo priežastį. JAV administracija tada jai paaiškino, jog su tomis šalimis yra bendradarbiaujama ir kitais, ne tokiais kontraversiškais klausimais. Laisvoji JAV žiniasklaida paaiškinimus suprato ir dalį turimos informacijos nutylėjo. CŽV atstovas spaudai po ABC naujienų dėl CŽV kalėjimo Antaviliuose pasakė: „Tokie pranešimai potencialiai gali sukelti grėsmę milijonams žmonių. Tai yra neatsakinga.“

Tų pačių 2005 lapkritį patalpos Antaviliuose nustojo veikti. Tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice 2005 m. gruodį viešai pareiškė, kad „ taip surinkta žvalgybinė informacija sustabdė teroristų atakas ir išgelbėjo nekaltas gyvybes – ir Europoje, ir JAV, ir kitose šalyse. Jungtinės Valstijos gerbė suverenumą šalių, kurios bendradarbiavo šiais klausimais.“ 2006 m. rugsėjo 6 d. pripažinęs HVD programos egzistavimą G.W.Bushas ją apibūdino kaip vieną esminių įrankių kare prieš teroristus.

Šito įrankio CŽV naudoti JAV teritorijoje neleido galiojantys JAV įstatymai, todėl sulaikytiems įkalinti buvo panaudotos patikimos partnerės. Guantanamo tardytojai buvo ir kariškiai, ir FTB. Toje bazėje trūko CŽV reikalingo slaptumo ir izoliacijos. Todėl atsirado „juodosios vietos“ (black sites) įvairiose pasaulio dalyse kaip mažų sulaikymo centrų tinklas, kuriuos prižiūrėjo vien tik CŽV. Europos Tarybos komisija, tirdama slaptų sulaikymo centrų veiklą Lenkijoje ir Rumunijoje, nustatė, kad jie buvo tiesiogiai ir išimtinai valdomi CŽV. Vietiniai partneriai turėjo tik užtikrinti išorinio perimetro saugumą.

Slaptieji skrydžiai vyko remiantis leidimu nevaržomai skraidyti virš NATO narių teritorijų ir naudotis oro uostais „kariniams skrydžiams, susijusiems su operacijomis prieš terorizmą“. Pagal tarptautinės aviacijos teisę, „karinis skrydis“ žymi ne lėktuvo tipą, o funkciją. NATO juos nusako kaip vykdomus „valstybės tikslams“, ir karinius skrydžius vykdantys lėktuvai patenka į „valstybės lėktuvų“ kategoriją, kuriuos draudžiama inspektuoti užsieniečiams, įskaitant priimančios šalies pareigūnus. Todėl niekas Lietuvoje negalėjo ir neturėjo teisės tikrinti Seimo NSGK minimų keleivinių „Boeing 737“. JAV valstybės departamentas 2002 spalį patvirtino, kad visos 18 tuometinių NATO narių ir 9 šalys kandidatės suteikė neribotą skrydžių laisvę ir teisę naudotis oro uostais. Iš viso JAV gavo leidimus iš maždaug 40 šalių.

Lenkijoje veikia Vidaus saugumo agentūra ir Užsienio žvalgybos agentūra, kurios yra atsiskaito civilinei valdžiai – ir Vyriausybei, ir Seimo Specialiųjų Tyrimų komisijai. Todėl CŽV sau partnere pasirinko Karinę informacijos tarnybą (WSI), kuri yra Ginkluotųjų pajėgų dalis ir vadovaujasi gynybos sutartimis NATO rėmuose. 

Europos Tarybos tyrimą atlikęs buvęs Šveicarijos prokuroras Diskas Marty nurodė, jog WSI veikė daugiau kaip „kartelis“, tarnaujantis konkrečių elitinių grupių interesams. Priimant sulaikytuosius, WSI naudojo savo slaptus agentus kitose valstybės tarnybose: sienos apsaugoje, muitinėje ar oro uostuose.

Rumunijoje po Securitate siautėjimo Nikolo Čiaušesku laikais naujai įsteigtos Rumunijos žvalgybos tarnyba ir Užsienio žvalgybos tarnyba yra nuolat prižiūrimos Aukščiausios nacionalinės gynybos tarybos, kuri formuoja joms užduotis. CŽV pasirinko Gynybos žvalgybos generalinį direktoratą, esantį Gynybos ministerijos priežiūroje, kur galiojo NATO slaptumo principas „būtina žinoti“. D. Marty tyrimas nustatė, jog rumunams už „juodas vietas“ JAV pažadėjo visapusišką paramą dėl tikros narystės NATO. Rumunijos pareigūnai, į kuriuos buvo kreiptasi, sutikimą padėti vertino kaip atitinkantį nacionalinius šalies interesus.

Nei lenkai, nei rumunai įeiti į zonas ir matyti, kas ten vyksta, negalėjo. Kaip jie patys teigia, to ir nesiekė, nes JAV yra sąjungininkai. NATO saugumo politika teigia, jog pasitikėjimu ir lojalumu pagrįsti santykiai yra esminiai išsaugant slaptumą. Žvalgybine prasme veiksmų viešinimas sugriauna pasitikėjimą.

Lietuvoje partneriu buvo pasirinkta ne karinė žvalgyba, o VSD, tačiau veiklos schemos, matyt, nesiskyrė nuo taikytų kitose dviejose šalyse. Tokį bendradarbiavimą įgalino reglamentuojančių įstatymų spragos ir žinybų nekontroliavimas. Trūko pusiausvyros tarp profesionalios žvalgybos ir politinės valdžios priežiūros, todėl tarpžinybinis bendradarbiavimas ėmė pažeidinėti tarptautinės teisės principus.

JAV teritorijoje nelegalūs veiksmai buvo eksportuoti į kitas šalis; tai, ko negalima taikyti savo piliečiams, buvo taikoma nepiliečiams. D. Marty savo memorandume tokį JAV elgesį pavadino „teisiniu aparteidu“. Galiojantys JAV įstatymai draudė neteisėtai įkalinti sulaikytus įtariamuosius, todėl tam pasirinktos kitos šalys. Kadangi buvo sukurtos visos prielaidos, kad niekas tose šalyse nežinotų, kas vyksta „juodose vietose“, ir nedalyvautų nelegaliuose veiksmuose, tų šalių pareigūnai tarytum irgi nenusižengė savo šalies įstatymams.

Tačiau pažvelkime į panašius analogus istorijoje: į masinių žudynių vietas vežę nacių pakalikai ne mažiau atsakingi už tiesioginius budelius. O kaip šiuo atveju? Vien Jungtinės Karalystės teritorijoje užfiksuota daugybė atvejų, kai kilo ir leidosi šie netikrinami lėktuvai, o D. Marty raporte nurodoma, jog ir Vokietija, ir dar keliolika ET valstybių leido skraidinti sulaikytuosius per savo teritoriją. Taigi, klausimas dėl atsakomybės yra labai komplikuotas.

O tai, kas buvo daroma, iš esmės prieštaravo tiek Ženevos konvencijoms dėl barbariškumo kare, tiek kitiems žmogaus teisių aktams. Juk pagal JT Žmogaus Teisių komisarę Louise Arbour įkalinimas be juridinės kontrolės nežinomoje vietoje jau yra kankinimo forma. Nekalbant apie būdingą praktiką keturis mėnesius laikyti suimtąjį visiškoje izoliacijoje, kada vienutėje kalinamas žmogus nematydavo nieko išskyrus kaukėtus ir nebylius sargybinius.

HVD programai ėmus kilti į viešumą, JAV respublikonų senatorius, būsimasis Baracko Obamos varžovas prezidento rinkimuose Johnas McCainas, pats kalėjęs vietnamiečių nelaisvėje, pateikė pataisą Suimtųjų laikymo aktui, kurią Senatas priėmė 2005 m. spalį. Pataisa uždraudė laikyti bent vieną belaisvį sąlygose, kurios nepriimtinos JAV visuomenei. J. McCaino pataisa tiesiogiai susiejo vertybių išpažinimą su įkalintųjų laikymu.

Kaip skelbia 2007 m. sausio 30 d. Europos parlamento rezoliucija, „su terorizmu turi būti kovojama remiantis mūsų bendromis vertybėmis – demokratija, teisine valstybe, žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ir siekiant jas apsaugoti.“ Antraip pradėsime virsti tuo, prieš ką kovojame.
Demokratija yra valdžios galių atidavimas į išrinktų atstovų rankas. Galių susitelkimas žinybose yra priešingas veiksmas. Rumunijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje pasirinkti CŽV partneriai turėjo vieną bendrą bruožą – nebuvo apibrėžta jų civilinė kontrolė.

Todėl pagrindinė šios istorijos pamoka yra išsaugoti VSD slaptumą, kuris yra jo sėkmingos veiklos pagrindas, drauge įgyvendinant VSD atsiskaitomumą, kad užsimiršę profesionalai nepriskaldytų malkų vardan aukšto tikslo. Juk mūsų civilizacijos pamatinė norma yra pagarba žmogaus teisėms, o ne tikslo, idėjos ar valstybės viršenybė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Plyšus aortai, retas kuris išgyvena: norint sumažinti riziką, veiksmų imtis galima nedelsiant (28)

Rugsėjo 19-ąją visame pasaulyje minima aortos diena. Santaros klinikų kraujagyslių chirurgas...

Norint rasti auklę, teks paplušėti: papasakojo, kokius reikalavimus kelia tėvai, o kokių užgaidų turi auklės (42)

Prasidėjus rudeniui, daugelis mamų grįžta į darbus, o vaikai keliauja į darželius. Jei vietą...

Kupiškyje iš tėvų atimti vaikai išgyveno kančias: globėja 5-erių berniuką laikė rūsyje (216)

Kupiškio rajone, kaip įtariama, prieš penkiametį smurtavo laikinoji globėja. Ji vaiką uždarė...

Šalnos, vėjas ir lietus: likusios savaitės dienos neprimins bobų vasaros (3)

Ketvirtadienio naktį trumpi lietūs nebus labai įkyrūs, tačiau jie pasirodys daugelyje šalies...

Di Maria pasiuntė „Real“ į nokautą Paryžiuje, „Atletico“ atsitiesė mūšyje su „Juventus“ Vokietijoje – puikus ruso įvartis po vartininko „kliurkos“ (6)

UEFA Čempionų lygoje trečiadienio vakarą sužaistos paskutinės šešerios pirmojo grupių etapo...

ES baiminasi: viena iš jos pačios bloko narių gali Johnsoną ištraukti iš bėdos (54)

Europos Sąjunga baiminasi, kad Borisas Johnsonas stengsis įtikinti Vengriją vetuoti „ Brexit...

Rusijos komandos marškinėlius užsivilkęs Kalnietis dalijo rezultatyvius perdavimus (26)

Mantas Kalnietis po kiek ilgesnio nei savaitės poilsio po pasaulio čempionato vėl išbėgo ant...

Nausėda ir Skvernelis sukirto rankomis dėl „gyvūlių ūkio“ naikinimo: kiek realu tai pasiekti (86)

Trečiadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad su prezidentu Gitanu Nausėda rado...

Užkalnis. Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kaip juos perauklėti (254)

Šlapia dešra ir forminė duona vaikų ligoninėse, fotografuota iš įvairių kampų ir įkelta į...

Kurtinaičio „Chimki“ paskendo klaidose, CSKA parodė raumenis (3)

Naujam sezonui besirengianti Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ komanda...