Kitas būdas išsisukti yra tikėjimas, kad tai įvyks kada nors ateityje, kai manęs jau nebebus. Paryžiaus belle epoque frantai ir koketės irgi galvojo, kad gyvenimas jiems visą laiką liesis šampanu, o sulaukė Pirmojo pasaulinio karo apkasų ir šiltinės.

Tai nereiškia, kad turime gyventi, nuolat dairydamiesi atsėlinančių nelaimių ir kurpdami juodąsias pranašystes. Su prarūgusiomis nuotaikomis ne gyvenimas, o nuolatinis galvos skausmas. Kita vertus, su neblėstančiu optimizmu įšokus nuogam į dilgėles - irgi ne mažiau liūdnos pasekmės.

Ledo ir ugnies sala Islandija mums tapo sava ir artima prieš dvidešimt metų, kada ji pirmoji parėmė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Gal vien todėl mums vertėtų ypatingai atidžiai įsiklausyti į jos skleidžiamas žinias pasauliui ir pasimokyti iš jų. Turiu omenyje ne vienadienius naujienų pranešimus, o kelis pastarųjų metų virsmus Islandijoje, kurie skamba kaip įspėjimai, jei į juos rimčiau pažiūrėsi.

Prieš porą metų pasaulį ištikusi finansų krizė nušlavė šimtmetį kurtą šalies gerovę. Ji nesudraskė žvejų tinklų, neišskerdė avių ir nesugriovė karšto geoterminio vandens vamzdynų. Užteko susiburti grupelei įtakingų goduolių, kad visa sala taptų finansinių machinacijų įkaite. Tarp jų sukosi ir Peterburgo atstovai, kurių šalyje melžti tėvynę yra pagrindinis gerovės šaltinis, o toną uždavė Amerikos bankai, iš nepaliaujamo turto alkio pavertę oru milijonų žmonių santaupas. 

Islandiškos aferos variklis tebuvo noras pralobti, o su juo toli nenuvažiuosi. Pačiame gobšume slypi kelio galas. Kuo daugiau gviešiamasi, tuo blogesnė pabaiga. Tai ištinka toje pačioje ar kitoje kartoje, kartais kerta per pinigus, kartais – per sveikatą, kartais – per santykius su artimaisiais.

Godumas yra netvarus pamatas bet kokiam statiniui. Nuo vieno žmogaus godulio nukenčia tik aplinkiniai, o kada gobšumas užlieja akis grupei įtakingų veikėjų ar ištisam valdančiam sluoksniui, nuo to springsta visa šalis. Lietuvoje šiandien yra daugiau negu reikia kandidatų sėsti į baltaburę sėkmės jachtą, suvarius visus likusius į ragą. Kartais net keista darosi, pastebėjus pilietį, kuris vadovaujasi kitais motyvais. Įžiūrėti toliau lito savo kišenėje virsta išimtimi.

Būreliui niekšelių islandų prasukus finansinį versliuką, skolas mokės kelios kartos jų tautiečių. Tik iš paviršiaus Islandijoje šiandien ramu. Jaunoji karta nėra linkusi pašvęsti savo gyvenimo skolų grąžinimui. Šviesiausi protai kels JAV gerovę. Emigracija padvigubėjo ir siekia visų laikų rekordus. Ar tai nieko neprimena? Koks skirtumas, ar vienu ypu tautą palieka ant ledo, ar pamažėl mažomis kiaulystėmis sugriaužia bet kokį pasitikėjimą savo valstybe? 

Ramūnas Bogdanas
Uždarius oro erdvę paaiškėjo, kad daugumai lietuvių pavyko parsikasti iš Europos traukiniais tik iki Lenkijos, o iš ten juos susirinko automobiliais atriedėję giminaičiai. Išsaugota rusiška vėžė patikimai gina mus nuo traukinių susisiekimo su Vakarais.
Valdovų rūmų statybai toli iki islandiškos finansų piramidės, tačiau pridėjus šalia kokį stadioną, viešbutį, mailiaus auginimą kiaulių fermoje ir t.t, ir t.t., jau bus visai neblogas įdirbis. Nepavyko nuskambėti su „Leo LT“ afera, kada buvo galima įkeisti Lietuvą už lėšas atominei elektrinei, net neįsipareigojus jos statyti. Beliko pasitenkinti kažkokiais 600 mln. litų, kuriuos mes nemurmėdami sumesime kaip padidintą elektros tarifą. Kam nepatinka – vizų į Vakarus nereikia. Valstybė ant tokio pamato slysta iš po kojų. Jei rūkote, atsidusę užsitraukite dūmą. Viena tikimybė iš dviejų, kad jūsų cigaretė yra kontrabandinė.

Įspėjimą dėl savanaudiško godumo pasekmių iš Islandijos gavome kaip iš valstybės. Kitas įspėjimas atėjo kaip iš vulkaninės salos tik ką pasibaigusių metų pavasarį, bet jį pamiršome kaip trumpą ir nežymų trikdį. Jei pirmasis labiau tinkamas korupcijos apraizgytoms šalims, tai antroji žinia skirta visam šiuolaikiniam gyvenimo būdui, kuris staiga pasirodė taip lengvai pažeidžiamas.

2010m.balandžio14 d. išsiveržęs Eyjafjallajokull ugnikalnis pietinėje Islandijoje maždaug savaitei sutrikdė didelės dalies Europos oro vežėjų darbą. (Eyja – salų, Fjalla – kalnų, jokull – ledynas.) Magma prasiskverbė per 200 m storio ledyną, dengiantį ugnikalnio kraterį, ir išsviedė į dešimties km aukštį debesis garų, prisotintų pelenais. Magma, susilietusi su ledu, staigiai ataušta, pritrūkdama laiko tapti akmeniu. Ji virsta kietomis mikroninėmis adatėlėmis ir pakyla su garais į atmosferą. 

Vyraujantys vakarų vėjai debesis nunešė link Europos. Bandomiesiems skrydžiams belgai pakėlė naikintuvus F-16, suomiai – naikintuvus bombonešius F-18. Jų varikliai smarkiai nukentėjo. Tačiau liko neaišku, kokia buvo kietųjų dalelių koncentracija jų kelyje. Siekiant išvengti nelaimių, oro erdvė buvo uždaryta. Tai buvo skaudus smūgis po finansinės krizės dar neatsigavusioms oro kompanijoms. Gelbėdamas jas nuo didžiulių nuostolių, IATA šefas Giovannis Bisignanis teigė, jog vadovaujamasi teoriniais modeliais, o ne faktais. Tačiau Europos vyriausybės faktų nenorėjo, nes tai reikštų sudužusius lėktuvus ir žmonių aukas.

Ramūnas Bogdanas
Šie abu įspėjimai iš Islandijos atrodo labai skirtingi, tačiau jų giluminė pamoka yra ta pati. Išlikti ir išgyventi pasikeitus sąlygoms gali tik tas, kuris turi vidinę atramą. Susitelkusi tauta atlaiko ir ugnikalnius, ir Sausio 13 dienos išbandymus, nes jos stuburas tiesus.
1982 m. birželio 24 d. „British Airways“ milžinas „Boeing 747“, skrendantis iš Melburno į Londoną, buvo patekęs į vulkaninių pelenų debesį iš ugnikalnio, išsiveržusio Indonezijoje. Visi jo varikliai išsijungė, tačiau pilotai sugebėjo žemėdami išsklęsti iš debesies ir jiems pavyko vėl įjungti variklius. Vulkaninės adatėlės, patekę į lėktuvų turbinas, milžiniškame karštyje ima lydytis. Jose esantis silicis virsta stiklo mase ir aklinai užklijuoja turbiną. Niekas nebuvo ištyręs, kokio tankio koncentracija tampa pavojinga varikliams, tačiau ir nedideli pažeidimai gali tapti lemtingais.

Kiekviena prastovos diena nešė apie 200 mln. USD nuostolių. Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio buvo atšaukta 63 000 reisų. Visame pasaulyje oro uostai buvo perpildyti laukiančių keleivių, ir niekas nežinojo, kiek tai gali tęstis. Olandų KLM ir vokiečių „Lufthansa“ atliko bandomuosius skrydžius 3-4 km aukštyje. Ten oro pasipriešinimas dukart didesnis, negu įprastame 9-10 km aukštyje. Kuro sąnaudos išauga 3-4 kartus. Be to, niekas negali garantuoti, kad dalelių koncentracija visame debesyje tolygi, o patys debesys susidarė kelių km storio ir keliolikos kilometrų ilgio. Rusiškose turbinose temperatūra žemesnė, todėl tie lėktuvai skraidė drąsiau.

Eyjafjallajokull nėra didelis ugnikalnis, o šis išsiveržimas nebuvo labai galingas, tačiau ir jo užteko, kad maždaug 7 mln. žmonių buvo nutrauktos kelionės. Tai buvo didžiausias oro transporto sutrikimas nuo Pasaulinio karo laikų. Japonijai pradėjo trūkti žuvies gaminti suši, nes mūsų laikais lašišos šiam nacionaliniam patiekalui, pasirodo, skraidinamos iš Norvegijos. Po „Grand Prix“ lenktynių strigo Formulės-1 bolidai, nes be lėktuvų kitos alternatyvos jiems pervežti į kitą taurės etapą nėra.

Pradėjo stoti milijardinės vertės verslai, naudojantys oro transportą. BMW nebegalėjo toliau surinkinėti X5 ir X6 savo gamykloje JAV, kurios yra didžiausia šių modelių rinka. ES transporto ministrų susitikimas buvo pakeistas vaizdo konferencija, pranašaujančia ateitį, kurioje virtualūs santykiai pakeis tiesioginį žmogišką bendravimą. Smarkiai sumažėjus skrydžių, tomis dienomis lėktuvai mažiau teršė atmosferą, tačiau ugnikalnis išspjovė per daug, kad atmosfera būtų bent kiek apsivaliusi.

Šis pasaulį supurtęs išsiveržimas buvo tik nusičiaudėjimas palyginus su tuo, kas gali nutikti. 1783 birželio 8 d. pietų Islandijoje pabudo Laki ugnikalnis. Lava iš jo tryško 8 mėnesius. Į dangų jis spjaudė sieros dioksido debesis, kuriuos pagavę tie patys vakarų vėjai nešė link Europos. Per birželį iš Laki išsiveržė triskart daugiau sieros dioksido, negu dabar per metus į atmosferą išmeta visos Europos pramonė. Anglų gamtininko Gilberto White‘o aprašymas rodosi lyg iš Apokalipsės: „Vidurdienį saulė atrodė kaip mėnulis už debesų ir metė rūdžių spalvos šviesą ant žemės ir ant grindų; tekėdama ir leisdamasi ji žoravo krauju. Karštis buvo toks, kad skerdiena antrą dieną jau buvo nebevalgoma; musės spietėsi kur tik įmanoma, iki pamišimo kamuodamos arklius“.

Ramūnas Bogdanas
Paryžiaus
belle epoque
frantai ir koketės irgi galvojo, kad gyvenimas jiems visą laiką liesis šampanu, o sulaukė Pirmojo pasaulinio karo apkasų ir šiltinės.
Nuo nuodingų sieros garų iš vulkaninio debesies Didžiojoje Britanijoje mirė virš 20 000 gyventojų. Islandus nuo bado mirties gelbėjo tik žuvis, nes avys krito, apsinuodijusios užteršta žole. Išmirė ketvirtadalis salos gyventojų. Visoje Europoje 1783 m. liepą tvyrojo neregėtas per 300 metų stebėjimų karštis. Saulė tvieskė iš balto peleninio dangaus. Garuojantis vanduo jungėsi su debesyse esančiu sieros dioksidu ir krito ant visos Europos pražūtingu rūku. Nesisklaidančios ūkanos stabdė laivybą. Vulkaniniai debesys sukėlė šiltnamio efektą, išdegė derlius ir krito gyvuliai.

Po pragariškos vasaros atėjo ypatingai šalta žiema, nes stratosferoje susikaupė sieros dioksidas, sugeriantis šilumą. Laki ugnikalnio poveikis siekė net Afriką ir Šiaurės Ameriką. 1783-1784 m. buvo itin maži Nilo potvyniai, lemiantys derlių, ir kitais metais iš bado mirė 15 proc. Egipto gyventojų. Tą žiemą užšalo Misisipė prie Naujojo Orleano. 1783-1793m. Pietų Amerikoje labai stipriai reiškėsi El Ninjo. Badas Prancūzijoje virto socialiniu sprogimu, atnešusiu Prancūzų revoliuciją.

Žmonija yra labiau priklausoma nuo vėjo krypties, negu norėtų, ir vienas ugnikalnis yra daug reikšmingesnis, negu esame linkę įsivaizduoti. Pastarieji dešimtmečiai buvo seismiškai ramus tarpsnis, ir ta ramybe turbininė aviacija mėgavosi pirmuosius 50 savo metų. Globalizacija supina mus į vientisą gamybos sistemą, kuri kaip voratinklis aplipo planetą, ir oro transportas yra viena iš ją užtikrinančių grandžių. Atrodytų, be galo gudriai sukonstruotas mechanizmas vartojimo alkiui malšinti yra nepažeidžiamas ir netrikdomas gali griaužti planetą. Tačiau užtenka keletą dienų pagrūmoti Eyjafjallajokull, ir jis užsikerta. Vakarų sukurta civilizacija tokia trapi, kad ją gali supurtyti vos vienas ugnikalnis.

Padidėjus seisminiam žemės aktyvumui – o tai tikrai anksčiau ar vėliau įvyks – mažės aviakompanijų, lėktuvų gamintojų, kelionių agentūrų. Skrydžiai taps prabanga, savaitės atostogų Egipte nebus. Teks tenkintis tuo, kas auga pas mus, apseinant be egzotiškų vaisių viduržiemį. Tropikų kraštams užsirauks ne tik turistų srautai. Niekas nebeskraidins gėlių, avokadų nei omarų. Keniją žlugdys ne tik nutrūkęs daržovių eksportas į Europą, bet ir sunykęs turistų srautas.
O Lietuva taps visai neprieinama. A. Brazausko bičiuliai, vadovavę Lietuvos geležinkeliams 20 metų, tuo pasirūpino. Patriotai galės jiems dėkoti, kad desantas iš nuliberalėjusių Vakarų mums negrės. Uždarius oro erdvę paaiškėjo, kad daugumai lietuvių pavyko parsikasti iš Europos traukiniais tik iki Lenkijos, o iš ten juos susirinko automobiliais atriedėję giminaičiai. Išsaugota rusiška vėžė patikimai gina mus nuo traukinių susisiekimo su Vakarais. Tupėsime savo rūtų darželyje, beveik kaip po „Fly LAL“ skerstuvių, kurias mums įtaisė krikščionybės puoselėtojas Žiemelis&son.

Sekso turizmu į Tailandą galės užsiimti ne kiekvienas bent kiek prakutęs baltasis drigantas, o tik pasišventėlis, turintis ryžto leistis į kelių savaičių kelią traukiniais ar laivais, lyg senovės piligrimas per pavojingus kraštus. Vartojimui darantis kuklesniam, keisis gyvenimo būdas ir sektinos vertybės. Ko neįkala raštai, įkals gamta.

Vos 20 km nuo Eyjafjallajokull dunkso ugnikalnis Katla. Vulkanologų manymu, jiedu yra sujungti požeminiais magmos kanalais. Nuo 10 a. žinomi keturi Eyjafjallajokull išsiveržimai, o po trijų iš jų neilgai trukus išsiveržė Katla. Tai yra vienas pavojingiausių Islandijos ugnikalnių, pastarąjį tūkstantmetį pabundantis maždaug kas 80 metų. Paskutinį kartą jis išsiveržė 1918m., taigi, jau šiek tiek vėluoja. Eyjafjallajokull aktyvumas dar labiau padidino greito Katlos išsiveržimo tikimybę. Islandų vulkanologai labai atidžiai stebi jo aktyvumą. Palyginus su Katla, Eyjafjallajokull yra apšilimui.

Ramūnas Bogdanas
Godumas yra netvarus pamatas bet kokiam statiniui. Nuo vieno žmogaus godulio nukenčia tik aplinkiniai, o kada gobšumas užlieja akis grupei įtakingų veikėjų ar ištisam valdančiam sluoksniui, nuo to springsta visa šalis.
Katlos krateris yra trigubai didesnis, jo skersmuo siekia 10 km. Eyjafjallajokull ledo kepurė, kuri tirpdama virto vulkaniniais debesimis, buvo 250 m storio, o pats ledynas yra 50 kv.km ploto. Katlą dengia 600-700m storio ledas, ji pati užima 110 kv.m plotą (jos ledynas – net 600 kv.km). Galima įsivaizduoti, kokia jėga ji gali prabilti. Per 1755 m. išsiveržimą Katlos ištirpdytų ledynų srovė buvo tokio pat galingumo, kaip Amazonės, Nilo ir Misisipės nuotėkis kartu sudėjus. 934 m. Katlos išsiveržimas buvo vienas didžiausių per paskutinius 10 000 metų. Poveikis klimatui buvo toks, kad 934-935m. žiemą Bagdade smarkiai snigo, o Konstantinopolyje įšalas laikė sukaustęs žemę ilgiau nei 120 dienų.

Pačių islandų žodžiais tariant, jie jau 1 000 metų žino, kad gyvena pavojingoje žemėje. Žinojimas gyventi netrukdo, tik padeda prisitaikyti. Pavieniui jie nebūtų išlikę, o palaikydami vieni kitus, visada atsitiesia po lavos šėlsmo. Todėl didesnis smūgis nei ugnikalnio išsiveržimas nedidelei tautai buvo žinia, jog grupelė iš jų taip užsikrėtė savanaudiškumo virusu, kad užstatė visos šalies gerovę tikėdamiesi riebaus kąsnio sau. Tai, kas kiaurai persmelkė žemynus abipus Atlanto, neaplenkė ir salos vidury vandenyno.

Lietuva šitai ligai atidavė be kovos, nespėjusi sutvirtėti kaip valstybė. Dabar patys stebimės, kodėl mūsų valstybė nei šiokia, nei tokia. Ogi jos stuburas kreivas, nes ją augančią visi valdantys tempė į savo pusę, versdami ją augti pagal save ir visai nesirūpindami, kad ji tvirtėtų kaip valstybė. Nepriklausomybė buvo reikalinga tik kaip priemonė išrinktųjų asmeninei gerovei kurti. Net partijos, kurios yra demokratijos pagrindas, yra ne piliečių sambūriai aplink vienokias ar kitokias idėjas, o valstybės melžimo aparatai. Jų variklis yra savanaudiškumas: per jas einama į valdžią pasitvarkyti savo reikalų. 

Tai yra tiek akivaizdu, kad visi dabar džiaugiasi, jei grupelei pasipelnijus dar kažkas lieka visuomenei. Tada sako: ne tik sau ima, bet ir padaro. Kol visuomenė taip klejos, visokiems zuokams Lietuva bus rojaus lesyklėlė. Islandijos pavyzdys labai drastiškai parodė, kaip greitai ir kaip skausmingai baigiasi toks kelias. Kyšius prievartaujantys tarnautojai ir įstatymus pagal save taikantys politikai vis dar nesuvokia išvarantys iš šalies savo maitintojus.

Šie abu įspėjimai iš Islandijos atrodo labai skirtingi, tačiau jų giluminė pamoka yra ta pati. Išlikti ir išgyventi pasikeitus sąlygoms gali tik tas, kuris turi vidinę atramą. Susitelkusi tauta atlaiko ir ugnikalnius, ir Sausio 13 dienos išbandymus, nes jos stuburas tiesus. Ne ant godumo altoriaus, o ant vertybinių pamatų tegali egzistuoti valstybė. Tada išlieka ryšys su paprastais ir amžinais dalykais, kurių net ugnikalniai negali sutrikdyti.

Jei taip užsižaidžiama, kaip dabar sočiuose Vakaruose, kad pačių susikurti žaislai nulemia visą gyvenimo būdą ir ima valdyti, tada užtenka vėjo pūstelėjimo, ir visas hi-tech pasaulis ima griūti. Skraidant padebesiais, nereikia pamiršti, kad esame gimę vaikščioti žeme, o sukūrę tiek daug sau gyvenimą palengvinančių daiktų, neturėtume atsiduoti vien jų veikimo malonei.

Aš nekviečiu sulįsti atgal į žemines. Tiesiog žmonija turi būti lanksti, kad derintųsi prie kintančios planetos, vietoj to, kad beatodairiškai ją vartotų, kol nebeliks vietos gyventi; o visuomenė turi nuolat valytis nuo amžinos ligos, kurios vardas savanaudis godumas. Praeityje rasime ne vieną valstybę, kurią iš vidaus suėdė šis vėžys, - netapkime dar viena jo auka. Mokykimės iš kitų, kad ir iš Islandijos.