Tas saldus žodis – feminizmas... Moteriškasis masių sukilimas, kai moterys įsiveržė į istorijos areną, užtvindė fabrikus ir biurus, ofisus ir komitetus... Visur jų pilna. Pačios sau tapę problema, su nesuprantamu ir pačių nesuprastu moteriškumu... Kaip sakė Salomėją Nėrį vaidinanti aktorė kažkokiame spektaklyje – „nubudo manyje moteris... ir kur man ją dėti?“.
XX amžiaus pirmoje pusėje, Simone Beauvoir , gyvendama viešbučiuose, priešpiečiaudama restoranuose, rašė savo klasika tapusius tekstus – apie antrąją lytį, namų šeimininkės egzistenciją ir Sizifo darbą primenantį namų ruošos beprasmiškumą. Tačiau, ironizuoja kritikai, Simone Beauvoir pati nepastebėjo, kad jai, gyvenančiai viešbučiuose, tenka taikstytis ir net naudotis kitų moterų darbu – viešbučiuose, kavinėse, restoranuose ir skalbyklose.
Christopheris Laschas teigia, jog feminizmas tapo, o gal ir visuomet buvo, elitistiniu projektu. Ironiška, niekur tiek daug nekalbama apie diskriminaciją, kaip privilegijuotų intelektualių sluoksniuose, metropolių bibliotekose, oro uostuose ir aukštesnio nei vidutinio lygio restoranuose. Kuo mažiau diskriminacijos, tuo daugiau laisvo laiko ją analizuot. Įsiaudrinusi vaizduotė, švelni mergaitiška vaizduotė, ištroškusi nuotykių ir audringų patyrimų, – mažai mergaitei, vaidenasi dideli šešėliai, vaidenasi tamsūs šešėliai, regisi patriarchatas ir diskriminacija. Jos, šitos naiviosios Don Kichotės, kaunasi su šešėliais kambaryje, bet įsivaizduoja esą Dovydas, nugalėjęs Galijotą.
Jos mėgsta kalbėti apie tai, kaip jos kentėjo, ir kad yra labai savarankiškos. Paskui skambina mamai ir prašo paimti vaiką iš mokyklos. Tuo tarpu pačios restorane geria kavą laukdamos, kol vyras atvažiuos jų pasiimti. Jos nori karjeros, pripažinimo ir sėkmės, bet taip pat – nori nesusidarkyt šukuosenos bei nesusigadinti manikiūro. Jos piktinasi dėl to, kad paroje tik 24 valandos, savaime suprantama - kuo daugiau iš jų skiriama šeimai, tuo mažiau – karjerai. Taip pat dažnai piktinamasi dėl kitų natūralių fizikos dėsnių ar gamtos reiškinių.
Kai kurioms užtenka proto suvokti, jos egzistuoja privilegijuotoje pozicijoje a la Simone Beauvoir. Tos, protingosios, supranta, kad yra privilegijuotos - labiau nei dauguma moterų, ir net labiau nei dauguma vyrų. Jos tiesiog dėkoja – tėvams, sutuoktiniams, ar likimui. Kitos, deja, indoktrinuojasi savo pačių ideologija. Jos mėgsta sakyti – man niekas niekuo nepadėjo. Aš manau, kad žmogus, gavęs dovanų ar paveldėjęs nekilnojamojo turto, neturėtų sakyti, kad jam niekas nieko nepadėjo. Nes kitiems tas „niekas“ kainuoja nei daug, nei mažai – pvz., keletą nykių metų Niu Džersio statybų aikštelėse ar Ispanijos apelsinų plantacijose – ten, kur petys į petį dirba vyrai ir moterys, - tie laisvi ir laimingi žmonės, nepažįstantys diskriminacijos... Amžinasis feminizmo variklis: esu diskriminuojama – vadinasi, egzistuoju. Skaudžiausia diskriminacija, ir sunkiausiai įveikiama kančia yra ta, kuri yra išgalvota.
Kokia buvo feminizmo esmė? Išvaduot moteris iš patriarchalinės globos, iš to jaukaus rožinio kalėjimo, leisti joms pačioms tvarkytis savo gyvenimą, paimt jį į savo rankas ir pačiom kovoti su gyvenimo negandomis. Sugriauti tariamo jų bejėgiškumo mitą – esą, moterys geba tik manipuliuot aukos vaidmeniu, ir šantažuot visą likusį pasaulį savo silpnumu ir bejėgiškumu. Leisti pačioms prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, stoti akistaton su nežinomybe, kai reikia – kentėti, kai reikia – mokėti pralaimėt, nieko nekaltinti ir niekam nesiskųst. Tai - pakankamai sudėtingas dalykas, gąsdinantis dalykas. Tai pavyksta ne kiekvienam vyrui, taip pat - ne kiekvienai moteriai.
Senovės graikai sakydavo, laimė esą skirta tik silpniesiems – seneliams, moterims, ir vaikams. Ir dar, atrodo, vergams. Būti laisvu – būti pačiam atsakingu už savo likimą, drąsiai pasitikti jį, su visais pavojais ir negandomis.
Feminizmas juk ir yra kova už laisvę. O gal - už laimę...?