aA
Petras Dirgėla (1947-2015) buvo vienas mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų lietuvių rašytojų. Lietuva jo akimis buvo maža pamišusi civilizacija. Pokalbiai su šiuo rašytoju sugulė knygoje „Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Ramus ir dėmesingas pokalbis lygia greta atskleidžia ir rašytojo gyvenimo, ir jo kūrybos prasmes. Nacionalinės premijos laureato, didžiausio lietuvių tautos epo autoriaus pasakojime susiliečia žmogaus ir istorijos slėpiniai, Lietuvos priešistorė ir Sąjūdžio dienos, tauresnės ateities tautai ilgesys ir asmeniški gyvenimo saulėlydžio apmąstymai.

Atgimimo ir valstybės atkūrimo metus ne vien aprašėte Karalystėje, bet ir išgyvenote. Nedaug kas iš mano kartos gali nutuokti, iš kokios ir į kokią būklę Lietuva perėjo. Kaip nupieštumėte mano bendraamžiams tą nuotaiką?

Iki Brežnevo mirties buvo labai nyku: sustingęs laikas ir tas žiopčiojančių partinių žandikaulių žmogus. Tai visiška bala, bet ją dar galima suprasti. O paskui – apskritai sunkiai suvokiami įvykiai. Pirmiausia labai galingai atėjo Andropovas. Visi nuščiuvo. Kiekvienos profesijos žmonės buvo suiminėjami už kyšininkavimą, įvestas sausasis įstatymas, patikros darbe. Siekiant atgrasymo suimti žinomesni žurnalistai ir gydytojai. Po jo komiškai jį pakeitė pamėklė vardu Černenko. Vargu ar jis, ligotas ir senas, ką nors išvis suvokė. Galiausiai atėjo Gorbačiovas su savo perestroika.

Pirmiausia sujudo pati Maskva. Intelektualai Maskvoje buvo išsiilgę laisvesnės kalbos. Pamenu, 1984 m. buvo mano ir brolio parašyto romanėlio Šalavijų kalnas aptarimas Čechovo bibliotekoje Maskvoje. Susirinko besidomintieji lietuvių literatūros ir stebisi: kaip čia išeina – lietuviai gali taip rašyti, o Maskvoje negalima.

Petras Dirgėla
Petras Dirgėla
© Asmeninio archyvo nuotr.

Į Lietuvą visa tai atėjo vėliausiai. Kodėl? Lietuviai gal nori įsižiūrėti, kaip čia kas yra. Kažkada esu Lietuvą apibūdinęs kaip mažą pamišusią civilizaciją. Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama.

Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omeny teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti.

Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų.

Kažkada esu Lietuvą apibūdinęs kaip mažą pamišusią civilizaciją. Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama.<...> Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti.
Ištrauka iš knygos „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“

Sakote, kad lietuviai turi stiprų saugojimosi, išlikimo instinktą?

Taip, jo veikimas buvo toks: pulti nebuvo ko, o perestroika išleido pavergtumo, paslėptumo, izoliuotumo garą. Gorbačiovo „respublikų savarankiškumo“ politika padėjo subrandinti tai, kas joms vėliau suteikė bėdos. Susikūrė įvairūs frontai ir sąjūdžiai. Taip kyla jų kilmės klausimas. Ar jie kilo iš tautos troškimo, laisvės, savarankiškos valstybės noro, ar tai buvo nomenklatūros siekis iš tautos iškelti naują magnatų dinastiją?

Kalbant apie Sąjūdžio prigimtį, man regis, jo kilmė ir koordinacija nebuvo vien mūsų pačių dėka sukurta. Nesiimu vertinti, ar tai yra blogai, ar gerai. Tiesiog mums vis dar nepakanka informacijos, trūksta daugiau faktų, o informacija, kurią randame atsiminimuose, labai subjektyvi: vieni nori apsišviesti šlove, kiti galbūt nuoširdžiai manė esantys Sąjūdžio žmonės. Išties tai buvo visuotinis judėjimas, bet paremtas tautiniu emociniu pagrindu, o ne pilietiniu politiniu. Juk pradžioje siekta Lietuvos kaip nepriklausomos tautos, o ne valstybės.

Tad kokia ta pradžia?

Prasidėjo nuo 1987 m. mitingo prie Mickevičiaus paminklo, skirto paminėti Molotovo-Ribentropo paktą, neteisėtas Vokietijos ir Rusijos dalybas. Mitingą organizavo Lietuvos laisvės lyga, Katalikų bažnyčios kronikos leidėjai: Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Tai buvo radikalus judėjimas – jie išties norėjo valstybės. Tai buvo mitingas prieš okupaciją ir priminimas, kad mes turėjome ir turime valstybę. Mitingas tapo liudijimu, kad valstybė tęsiasi.

Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje

Pamatinis mitingo reikalavimas buvo laisvė. Tuomet apie Sąjūdį nebuvo kalbama. Mąstyta, kaip paminėti kitą svarbią datą – 1988 m. Vasario 16-ąją. Tuo metu rašiau tekstą apie aktus, kuriais buvo traktuojamas mūsų valstybingumas: apie 1918 m. gruodžio 16 d. manifestą ir 1918 m. vasario 16 d. aktą.

Kuomet prie Katedros stovėjo po du draugovininkus su raudonais raiščiais ir vienas milicininkas ir miestas atrodė, tarytum desantas būtų nusileidęs, buvo aišku, kad niekas neleis minėti Nepriklausomybės Akto paskelbimo. Tai buvo pažeminimas, visiškas ignoravimas.

Per tuos mėnesius rašiau šaltai, blaiviai, be emocinio patoso, kas galėtų būti vadinama radikaliu elgesiu. Nunešiau spausdinti Antanui Drilingai ir Leonidui Jacinevičiui, Literatūros ir meno redaktoriams. Jie neleido spausdinti. Nunešė į Centro komitetą (CK), CK neleido, ir tuomet liko klausimas: ką darome? Sutarėme, kad nešame į Rašytojų sąjungos atvirą susirinkimą. Jau tuomet po Terlecko ir jo kompanijos rizikingų kampanijų daug kas buvo pralūžę. Juk dar rugsėjo mėnesį išvaikytas kitas mitingas.

O Sąjūdis prasidėjo nuo kažkokių ąžuolų ir namų paveldo gynybos. Buvo Vytauto Statulevičiaus ir Vytauto Petkevičiaus iškelta idėja neleisti statyti naftos platformos prie Nidos. Paskui siekta, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Tos idėjos kildavo Rašytojų sąjungoje – ten dieną vakarą knibždėdavo žmonės, kalbėdavosi, diskutuodavo. Nors istorijoje visuomet būna pirmasis karžygys, negalėčiau įvardyti, kas juo buvo Sąjūdžio istorijoje – gal Jonas Avyžius, o gal Marcelijus Martinaitis arba Antanas Terleckas. Man rodos, nėra prasmės skaičiuoti, kurį mėnesį kas pirmas, – kiekvienas dirbo ir darė.

O Sąjūdis prasidėjo nuo kažkokių ąžuolų ir namų paveldo gynybos. Buvo Vytauto Statulevičiaus ir Vytauto Petkevičiaus iškelta idėja neleisti statyti naftos platformos prie Nidos. Paskui siekta, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Tos idėjos kildavo Rašytojų sąjungoje – ten dieną vakarą knibždėdavo žmonės, kalbėdavosi, diskutuodavo.
Ištrauka iš knygos „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“

Tarkim, Alvydas Juozaitis perskaitė pranešimą Dailininkų sąjungoje, kuris buvo gana paviršutiniškas, tačiau tapo manifestu. Čia ir prasideda įdomūs dalykai: Juozaitis su vienu straipsneliu staiga kviečiamas daug kur – į Amerikos balsą ir kitur. Buvo daug galingesnių asmenų, kurie išties mąstė, – pavyzdžiui, Martinaitis. Kaip užsienyje radijo stotys tai pasigavo? Šnabždesiais.

Marcelijus Martinaitis
Marcelijus Martinaitis
© DELFI / Audrius Solominas

Mes negebame priimti to laiko, vis dar esama nepasitikėjimo. Bet juk viskas vyko taip, kaip galėjo vykti. Susiklosto šimtai tūkstančių veikiančiųjų. Jei ir buvo koordinuojančių veiksnių, tuomet jų sąveika atrodytų taip: jei Sąjūdžio neišvengsi, tuomet reikia inkorporuoti žmones, kurie yra pažeidžiami – buvę ar esantys partiniai, dėstantys marksizmą universitetuose, inkorporuoti vadinamąją kultūrinę rezistenciją. Šį terminą nukaldino Vytautas Radžvilas.

Tuo metu mes priešinomės, bet priešinomės viskam, išskyrus save. Kalbu ne apie masinį, bet apie asmeninį pasipriešinimą: kad žmonės nepultų kito ir krislą rastų savyje. Reikia pripažinti, kad buvęs okupuotas žmogus jaučiasi gana gerai, kai, būdamas kaltas, bando kaltę paneigti.

Esmė yra tokia: mes dar neturime valstybės istorijos, nesame parašę tos istorijos dalies. Žinoma, trūksta žmonių ir kartų kaitos. Mes priešinomės bet kam, kol galiausiai suvokėme, kad mūsų istorija yra parašyta tų, kuriems priešinomės.

Esmė yra tokia: mes dar neturime valstybės istorijos, nesame parašę tos istorijos dalies. Žinoma, trūksta žmonių ir kartų kaitos. Mes priešinomės bet kam, kol galiausiai suvokėme, kad mūsų istorija yra parašyta tų, kuriems priešinomės.
Ištrauka iš knygos „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“

Pats daug veikėte Rašytojų sąjungoje, ten turėjo būti nemažai intelektualinės energijos – kokio ji turėjo poveikio laisvės raidai?

Mes buvome suartėję su Mokslų akademija, kartu rinkdavomės. Laiptai apsėsti, apgulti. Kai po CK draudimo atnešiau savo tezes dėl Vasario 16-osios ir perskaičiau, kodėl ji, o ne Lenino Gruodžio 16-oji, yra Lietuvos valstybingumo pagrindas, ir paklausiau, ar tokias tezes sutinka spausdinti mūsų laikraštyje, pasigirdo gausmas. Negalėjai ignoruoti.

Jei idėjos ar kalba Rašytojų sąjungai buvo priimtinos, ypač jei tai istorijos ar tremtinių reikalai, tuomet negalėjai priešintis, visai kaip Maidane. Tad jie priėmė tezes, nubalsavo ir išspausdino. Gediminas Kirkilas, partijos Centro komiteto Kultūros skyriaus instruktorius, lakstė tarp susirinkimo ir CK pas Justą Paleckį. Paleckis, Kultūros skyriaus vedėjas, atėjo, niekas jo nesiklausė, pastovėjo ir išėjo. Tik pasakė Gudaičiui, partinės organizacijos vadovui, kad čia negerai. Ten rinkdavosi kultūrinė rezistencija.

Kas yra kultūrinė rezistencija?

Pirma, tai nepartiniai inteligentai, gimę septintuoju dešimtmečiu ir vėliau, o antra, tie, kurie savo darbais stengdavosi vis prakišti slaptą potekstę, suprastą skaitytojų, muzikos klausytojų, parodų lankytojų. Radžvilas skiria politinę ir kultūrinę rezistenciją. Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas.

Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų, tauta, kurie jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš.

Justinas Marcinkevičius pakliuvo į tokias pinkles. Įdomu, ką jis paliko savo užrašuose. Jis ėjo nuosekliai, kiek galima, tiek ėjo, žinoma, stengdamasis laikytis savo tautinės savimonės. Jis neturėjo pilietinės sąmonės. Buvo santūrus, išlaikytas žmogus, labai jaudinosi, labai išgyveno.

Dainos jo nedings, bet poezijai bus krachas. Jis buvo išsigelbėjimas nomenklatūrai – galimybė gyventi vienybėje ir taikoje. Reikėjo Dvidešimt pavasarių – Marcinkevičius, reikėjo Kraujo ir pelenų – Marcinkevičius, reikėjo Pušies, kuri juokėsi – Marcinkevičius. Lieka jo dainos. Panašiai kaip ir su Maironiu – jo poeziją šiaip skaityti... Nebent tarpukario kartos žmonėms.

Pavyzdžiui, poetas Vytautas Skripka mane stulbindavo. Veltui primirštas, sakyčiau, vienas stipriausių šito laikotarpio lietuvių poetų. „Nekalti gyvuliai apgraužė lelijų lapus / Ir tiesa iš tamsos bepaliudijo tylą.“ Ne „dievas yra visur / Dievo yra visur“. O Maironio nieko negaliu pasakyti. Dainas galiu. Marcinkevičiaus dainas irgi. Tautai svarbiais periodais tos dainos bus dainuojamos. Jis yra tokio lygio kaip Stasys Žlibinas, estradinių dainų autorius. Tai – klasika. Tai patiko liaudžiai. Bet tuo metu niekas neskaitė nei Jono Biliūno, nei Vaižganto.

Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš. Justinas Marcinkevičius pakliuvo į tokias pinkles. Įdomu, ką jis paliko savo užrašuose. Jis ėjo nuosekliai, kiek galima, tiek ėjo, žinoma, stengdamasis laikytis savo tautinės savimonės. Jis neturėjo pilietinės sąmonės.
Ištrauka iš knygos „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“

Justinas Marcinkevičius yra ne tik poetas ar dainius, bet ir simbolis. O simbolius sunkiau užmiršti.

Nereikia užmiršti. Jei jis simbolizuoja gerą būtį, tuomet viskas tvarkoj. Tačiau, mano požiūriu, kūrybos nuo etikos negalima atskirti. Asmenybės vientisumas man yra vienas pamatinių principų: žodžių ir darbų, tai, ką kalbu ir darau gyvenime, vientisumas.

Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Šiuo požiūriu Marcinkevičius yra įdomus atvejis. Dramoje Mindaugas jis pasisako už tautą, už Lietuvą, bet ne už valstybę. Jis simboliu pradeda tapti sulig Dienoraščiu be datų. Čia jau veikia, kaip tai vadinu, „nusklembtas protas“, verčiantis prisitaikyti.

Sugrįžkime prie tezių Rašytojų sąjungoje. Rašytojai labai entuziastingai priėmė viešumoje. O ką aplinkiniai sakė asmeniškai?

„O ką, tu nebijai? Juk galėjo už durų paimti.“ Tai ypač jutau 1989 m. Vyko istorijos konferencija, dalyvavo keli rašytojai. Kiekvienas gavo po dešimt minučių. Aš skaičiau pranešimą „Lenino padėtas pamatas“. Teigiau, kad ne Leninas okupavo Lietuvą, bet jis padėjo pamatą okupacijai. Tuo metu daug kas kalbėjo, kad Leninas iškraipytas, reikia komunizmo geru veidu, truputį Leniną pagrimuoti... O aš sakiau, kad viskas iš esmės blogai ir Leninas yra krachas.

Ar tokiu pagrindu reiktų savarankiškumą skleisti? Tada salėje buvo mirtina tyla. Rūbinėje pasijutau kaip raupsuotasis. Tarsi niekas nepažinotų. Vienas prieina prie manęs ir sako: „Žinai, man šiurpas ėmė klausantis, o kaip tu galėjai kalbėti?“ Juozas Girdzijauskas tylėjo. Ir tuomet garsiai sako: „Pagaliau peržengti visi tabu“.

Po to taip nutiko, kad ėjom iš Menininkų rūmų, dabartinės Prezidentūros, per skverelį su Vytautu Kubiliumi. Nebuvome draugai. Jis sako: „Dabar mano žmona [Janina Žekaitė – P. D.] pradžiugs. Ji manęs klausia, kodėl mes nepasakome tiesos. O dabar parėjęs pasakysiu: ‘Štai, pasakėm’“. Matai, vis tik svarbu, kas sako žodžius. Jei jis kaip profesorius pasakytų, į jį atkreiptų dėmesį. O jei kalba kažkoks rašytojėlis, tai niekam neįdomu. Taip ir paaiškėja, kokiai tautai žmonės priklauso.

Nors aš labai išsišakoju, viskas grįžta ten pat. Kodėl Lietuva vėlai pakilo iš miego? O kai pakilo, pakilo visi dainuodami, nepaisydami mirties?

Tuo metu, 1988 m., nebuvo kažko, ko nežinočiau. Bet štai parvežu birželio 3 d. šeimą į Endriejavą, ten – sodas, miškas, uogos, grybai, vasara. Tą patį vakarą išgirstu, kad Mokslų akademijoje įkurtas Sąjūdis. Apstulbau, nes net nuojautos nebuvo, kad gali būti organizuojamas toks darinys. Vadinasi, buvo slapta atranka, ir tokia slapta, kad niekas nežinojo.

Petras Dirgėla (R. Tamošaičio nuotr.)
Petras Dirgėla (R. Tamošaičio nuotr.)

Ne tik aš esu lakmuso popierėlis. Susitinku Martinkų, vieną garbingiausių ano meto žmonių, ir klausiu, ar žinojo apie Mokslų akademijos reikalą. Jis sako: „Išėjau į Prospektą ir lekia Vidmantė Jasukaitytė“. Girdėjai tokią rašytoją, Viliau? Negirdėjai? Jėzau, kokia netektis... „Klausiu: ‘Ko tokia atsilapojusi?’ O ji sako: ‘Lekiu į Mokslų akademiją, Jėzau, kas vyksta, lekiu’.“ Tiek Martinkus ir tesužinojo: kažkoks susirinkimas. Tegul niekas nevaizduoja – atranka buvo akivaizdi. Gal aš ir turėjau nežinoti. Suformulavau taip vien todėl, kad jaučiausi keistai, nes buvau visur esantis, dalyvaujantis, dinamiškas ir nosį kišantis žmogus. Keistoka, kad nesuuodžiau. Tai nereiškia, kad jei aš nežinojau, tai, vadinasi, kažkas buvo blogai. Ne – tiesiog pasijutau blogu sekliu.

***
Balandžio 8 dieną, penktadienį, 17 val. Lietuvos rašytojų sąjungoje Vilniuje (K. Sirvydo g. 6) įvyks vakaras Petrui Dirgėlai (1947-2015) atminti ir knygos „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ pristatymas.

Vakare dalyvaus knygos bendraautoris filosofas Vilius Bartninkas, literatūros kritikė hab. dr. Jūratė Sprindytė, rašytojas prof. Vytautas Martinkus, diskusiją moderuos poetas ir vertėjas Antanas Gailius.

Knygos „Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ viršelis
Knygos „Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ viršelis
© Leidėjų nuotr.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Landsbergis: Venckienės ir kitose garsiose bylose uždėtas „kalpokas“, apie ką galima kalbėti, o apie ką – ne (381)

Daugybė neatsakytų klausimų jau dešimtmetį besitęsiančioje Garliavos istorijoje bei panašiose...

Dėl trečio kėlinio sindromo nuogąstaujantis Jasikevičius renkasi „geriausią prieinamą“ naujoką (21)

Trys pralaimėjimai iš eilės, ir visuose juose Šarūnas Jasikevičius mato vieną bendrą bruožą....

Palygino žiemos atostogų kainas populiariuose kurortuose: kai kuriuose išleisite dvigubai daugiau (9)

Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, dažnas nori bent šiek tiek atsipūsti ir ištrūkti nors...

Trečias pralaimėjimas iš eilės: „Žalgirį“ nuskandino taiklūs Calatheso tritaškiai (458)

Kauno „Žalgiris“ (3-6) krenta į duobę – Eurolygoje patyrė trečią pralaimėjimą iš eilės...

Lietuva seka Melanios Trump pramintu keliu: ar pakaks tik vieno skonio cigarečių? DELFI specialiai iš Londono (35)

Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo uždrausti elektroninių cigarečių skystį, kuriame yra...

Šiurpūs liudininkų pasakojimai apie dvaruose klaidžiojančias mirusiųjų sielas: nuo kankinimų iki nelaimingos meilės (5)

Lietuvos dvarininkų gyvenimas XIII-XIX a. apipintas pasakojimais ir paslaptimis. Sklando ne tik...

Tragedija Rusijoje: duobėje su verdančiu vandeniu žuvo du vyrai (143)

Rusijos Penzos mieste lengvasis automobilis įkrito į smegduobę, žuvo du vyrai, pradėtas...

Šiuose namuose jau spėjo pagyventi du garsūs aktoriai: žvilgtelėkite, kaip atrodo (2)

Kultinio serialo „Bręstantis blogis“ žvaigždė Aaron Paul kartu su savo žmona bei kūdikiu...

Po 30 metų trukusios santuokos atsidūrė aklavietėje: žmona panoro mane palikti, bet kaip ją sulaikyti? (40)

Ar pavyks išbristi iš aklavietės, priklauso nuo to, keik jūs abu sugebėsite atleisti, teigia...

Mano, kad atrado seniai ieškotą paslaptingą pasaulį: negi Saulės sistemoje dar yra neatrastų planetų (14)

Devintoji planeta astronomų protus jaudina jau seniai: manoma, kad mūsų Saulės sistemoje...