Ramunė Sakalauskaitė. MO muziejaus atidarymas: gaivių minčių ir potyrių gurkšnis

Lyg grybai po gero lietaus pabirę kandidatai į merus ima kalbėti, žadėti. Tačiau jų kalbos tokios nuobodžios, kad imi žiovauti. Nykių kandidatų į miestų ir miestelių merus niekaip negali palyginti su naujame sostinės statinyje įkūnytomis idėjomis.

Modernaus meno muziejaus atidarymo metu surengtos pasaulinio garso architekto Danielio Libeskindo paskaitos „Tvarkos pabaiga“ užgniaužę kvapą klausė menininkai, menotyrininkai, vilniečiai.

Per valandą galėjai įsitikinti žmogaus kūrybiniais gebėjimais ir jo asmenybės veržlumu. Ar būtų projektavęs Berlyno žydų muziejų, ar galvojęs, kaip naujam gyvenimui prikelti Niujorke susprogdintą Pasaulio prekybos centrą, ar pagerbti industrinę revoliuciją Kinijoje įkvėpusio verslininko Zhang Zhidong atminimą, ar sukurti Denverio meno bei Drezdeno karo istorijos muziejus, D. Liebeskindas pasineria į darbą. Stebėdamas architekto sukurtų darbų galeriją įsitikini, kad žmogui įmanoma viskas, apie ką tik jis gali pasvajoti.

D. Liebeskindas remiasi į praeitį, nori išsaugoti tai, kas geriausia, ir kartu, peržengdamas kasdienybę, kuria naują.

Triukšme ir dulkėse skęstančiame Niujorko centre jis panoro aukų gedėjimo tylos, todėl įrengė ramybės oazę kuriantį fontaną.

Vanduo išryškina optimistinę miesto atmosferą. Drezdene, kuris po karo buvo visiškai sugriautas, sukūrė istorijos tėkmę atkartojančią architektūrą.

Tulūzos geležinkelio pašonėje atsiradęs į stulpą panašus, augalais apželdintas pastatas priminė it iš kito pasaulio atklydusią fantaziją. Į pirštą panašus pastatas verčia sustoti ir kitu žvilgsniu pažvelgti į kasdienybę. Architektui teko įtikinėti pusšimtį žmonių, kurie galiausiai sutiko leisti architektui įgyvendinti sumanymą.

Visi D. Liebeskindo veiklos vektoriai yra nukreipti į ateitį. Jo credo – kurti pastatus, kuriuose būtų gera būti ir gyventi, erdvės turi būtu atviros ir tarnauti žmonėms.

Kurdamas MO muziejų Vilniuje, jis rėmėsi į čia esančią senamiesčio ir naujamiesčio sankirtą. Norėjo pastato, kaip iš praeities į ateitį atsiveriančių kultūros vartų, jungiančių viduramžius menantį senamiestį ir vis sparčiau modernėjančią ateitį.

Po D. Liebeskindo paskaitos publika ilgai plojo. Teatruose neatsimenu tokių ilgų aplodismentų.

Klausant MO muziejaus architekto paskaitos, visi kandidatai į merus pasirodė nykūs, tarsi pamokos neišmokę, tačiau pirmūnais norintys būti mokinukai.

Visiems trūksta idėjų, veržlumo, energijos. O ką ir bekalbėti apie šiuolaikinio urbanistinio miesto supratimą, kultūrinį ir politinį akiratį. Tokių kandidatų namo bendrijos pirmininku nerinktum, o ponai taikosi į merų postus.

Tiesa, idėjomis, kad ir prieštaringomis, anksčiau „žibėjo“ Artūras Zuokas. Ko vertas jo sumanymas Vilniuje nutiesti metro, tramvajų arba nuauksuoti Valdo Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, vilniečių pramintą Vamzdžiu.

Posto nenorintis palikti dabartinis meras Remigijus Šimašius apie norą antrą kartą siekti pareigų pranešė Lukiškių aikštėje. Suprask, erdvė sutvarkyta jo valdymo metais. Kalbos prieš televizijos kameras turbūt pasirodė svarbesnės negu aikštės viduryje plevėsuojanti seniai išblukusi vėliava.

D. Lieberskindas paskaitoje minėjo Vilniuje anksčiau buvusias 120 sinagogų. Jeigu šiandien pasuksite prie buvusios didžiausios sinagogos, išvysite toje vietoje sovietmečiu iškilusį ir jau uždarytą darželį bei daugybę šiukšlių konteinerių. Tokia naujųjų laikų senamiesčio architektūra nedžiugina nei vietinių, nei turistų akių.

Pasaulinio lygio architektas atvėrė rinkėjų akis. Rinkdami pilkus, tik finansiniais srautais besidominčius kandidatus, jaukių ir patogių miestų nesukursime. Atėjo laikas suprasti, kokia yra kultūros reikšmė ekonomikos plėtrai.

Todėl kiekvienas kandidatas, norintis bent kiek pajusti, kas yra šiuolaikinis kūrybinis mąstymas, turėtų paklajoti po MO muziejų ir paklausyti jo kūrėjo D. Liebeskindo paskaitos.