Nusvilę rusai
Iš pirmo žvilgsnio keista, tačiau įvykiai tolimojoje Libijoje yra padarę didžiulę įtaką Vladimiro Putino agresyvios laikysenos įsitvirtinimui.
Kada M. Gaddafi aviacija pradėjo bombarduoti sukilusius savo šalies gyventojus, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba 2011 m. pavasarį priėmė rezoliuciją dėl oro erdvės virš Libijos uždarymo ir dėl mandato NATO pajėgoms užtikrinti jos vykdymą. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas rezoliucijai pritarė, kaip stabdančiai beatodairiškas žudynes iš oro, ir Rusija veto teise nepasinaudojo.
Tuometinis premjeras V. Putinas tokį sprendimą viešai kritikavo, vadino tarptautinės koalicijos veiksmus naujuoju „kryžiaus žygiu“. 2011 m. rugpjūtį sukilėliai, kuriems pagelbėjo NATO „stogas“ danguje, užėmė sostinę Tripolį, o rugsėjį V. Putinas pranešė grįžtantis trečiai kadencijai. D. Medvedevo elgesys dėl Libijos jį įtikino, kad privalo pats imtis vadžių Kremliuje.
Spalį V. Putinas pamatė video, kaip minia užmuša pagautą M. Gaddafį, ir reagavo labai asmeniškai, tarsi matydamas, kas gali jį ištikti netekus valdžios. Ukrainos Maidaną jis vertino būtent per šio video prizmę. Viktoro Janukovyčiaus nuvertimas reiškė fizinę grėsmę jo asmeniui, priartėjusią prie pat Rusijos slenksčio. Bauginanti M. Gaddafi šmėkla pastūmėjo V. Putiną karui prieš Ukrainą.
Sovietų Sąjungai Libija buvo vienas didžiausių ir geriausių ginklų pirkėjų, kuris, skirtingai nuo daugumos kitų, turėjo pakankamai lėšų susimokėti. Valdantis režimas propagavo arabiško stiliaus socializmą ir su Maskva jį idėjiškai artino neapykanta kapitalistiniams Vakarams. Tripolis buvo vienas pagrindinių tarptautinio terorizmo kūrėjų. Skirtumas nuo šių dienų tas, kad Libijos terorizmas neturėjo jokio islamiško pamušalo ir rėmėsi kairuoliškomis idėjomis.
Gerus santykius su M. Gaddafi siekė palaikyti ir V. Putinas, kuris per savo vizitą 2008 m. lengva ranka nurašė 4,5 mlrd. JAV dolerių skolą, nors Libija buvo visiškai moki šalis. Po 2011 m. kracho prie šių Rusijos nuostolių prisidėjo negauti 4 mlrd. JAV dolerių už ginklus, 3,5 mlrd. už energetikos projektus ir 3 mlrd. už geležinkelio kontraktus.
Daugvaldystė
Libija yra itin retai apgyvendintas dykumų kraštas. Dauguma iš 6,5 mln. gyventojų įsikūrę siaurame ruože palei jūrą, ir apie 70 proc. jų gyvena vakarinėje dalyje.
Šiaurės vakaruose esančiame Tripolyje įsikūrusi tarptautinės bendruomenės pripažįstama Nacionalinio sutarimo vyriausybė (NSV). Jos premjero įgaliojimai baigiasi šį gruodį. Rytuose veikia kitas parlamentas, vadinamas Atstovų rūmais, kurio įgaliojimai yra pasibaigę 2015 m. spalį.
2015 m. gruodį tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms Maroke buvo pasirašytas vadinamas Skhirato susitarimas dėl nacionalinės vienybės, kuriame numatyti veiksmai dvejiems metams. Nors pasirašymas legitimizavo Atstovų rūmų kadencijos pratęsimą, šie iki šiol nėra ratifikavę kai kurių esminių jo punktų, todėl JT tvirtina, jog darbas pagal Skhirato susitarimą turi tęstis, kad taikiu būdu būtų atkurta vientisa valstybė. Tam pritarė NSV, kuri turi didžiausią tarptautinį palaikymą, tačiau stokoja karinės galios. Ją iš dalies palaikanti stipri Misratos miesto grupuotė daugiausia užsiėmusi karu prieš Islamo Valstybės dalinius.
ISIS jau keleri metai telkiasi šalies centre iki pat jūros. JAV aviacija bombardavimais padeda kariaujantiems prieš juos. Bet niekas nežino, kiek kovotojų plūstelėjo į Libiją dabar, kai ISIS pralaimėjo Irake ir Sirijoje.
Didesnę pusę Libijos kontroliuojantis ir rytuose įsikūręs Libijos Nacionalinės Armijos vadas Halifa Haftaras gruodžio 17 d. pareiškė, kad Skhirato susitarimo laikas baigėsi, todėl Tripolio valdžia jam nebe valdžia. Tik jis nutylėjo, jog tuo pačiu legitimumo netenka ir jo politinis sąjungininkas Atstovų rūmai. H. Haftaro pranešimas, to neįvardindamas, skelbia, jog dabar jis ims visą valdžią į savo rankas, nes atsirado bevaldystė.
Paskutinis generolo šansas
Halifa Haftaras, būdamas 23 metų kadetas, drauge su M. Gaddafi vertė Libijos monarchiją 1969 m. Prie savo bendražygio išsitarnavo iki generolo. Libijai pasirašius taikos sutartį po pralaimėto karo su Čadu, generolas įkliuvo Čado teritorijoje su diversiniu būriu. M. Gaddafi tada jo atsižadėjo, o amerikiečiai ištraukė gerai informuotą generolą iš kalėjimo. H. Haftaras apie 20 metų išgyveno Virdžinijos valstijoje (kur yra CŽV būstinė), gavo JAV pilietybę.
2011 m. jis grįžo į Libiją pas sukilėlius, bet nesulaukė pakankamo pasitikėjimo ir vėl išskrido į JAV. Dar kartą grįžo 2014 m., sutelkė taip vadinamą Libijos Nacionalinę Armiją iš buvusių M. Gaddafi kariškių, nuo chaoso pavargusių savanorių ir genčių būrių. Jo autoritetą labai pakėlė, kai LNA išmušė islamistus iš rytuose esančio antrojo Libijos miesto Bengazio. Atstovų rūmų pirmininkas jam suteikė feldmaršalo laipsnį.
Ilgus metus praleidęs svetur, 74 m. ambicingas kariškis dabar pasiekė savo karjeros viršūnę ir turi paskutinę galimybę siektelėti dar aukščiau ir tapti visos Libijos valdovu. Karui reikia ginklų.
Virš 90 proc. Libijos arsenalo sudaro sovietinė ir rusiška ginkluotė. Nuo 2016 m. H. Haftaras pradėjo bičiuliautis su Maskva, kelis kartus lankėsi, susitiko su gynybos ir užsienio ministrais. Maskvoje 2016 m. jam atspausdino 3 mlrd. Libijos dinarų, padėjusių spręsti finansinius klausimus.
Per rusų lėktuvnešio „Admirolas Kuznecovas“ vojažą prie Sirijos krantų laivas sustojo Libijos pakrantėje ir generolas jame apsilankė. Ten jam surengė video konferenciją su gynybos ministru Sergejumi Šoigu. H. Haftaras yra mokęsis Maskvoje ir kalba rusiškai. JT yra įvedusios ginklų embargą Libijai, todėl esą kalbama apie būsimus tiekimus, o kol kas H. Haftaras sako, jog V. Putinas jam žadėjęs tarpininkauti, kad embargas būtų panaikintas.
Dedami paskutiniai taškai
Tačiau analitikai teigia, jog ginklai tiekiami jau dabar, tik ne tiesiogiai, o per Egiptą. Ši šalis ribojasi su rytų Libija ir jai grėsmę kelia teroristų išpuoliai per ilgą, sunkiai kontroliuojamą sieną.
Oficialiai Kairas remia Tripolio vyriausybę, Skhirato susitarimą ir vos kelios valandos po H. Haftaro atsiribojančio pareiškimo patvirtino savo poziciją drauge su Tunisu ir Alžyru. Tuo tarpu Rusija, remdama vieną karo vadą ir priešindama jį Tripoliui, griauna taikaus sprendimo galimybę.
Nežiūrint to, Maskvoje ruošiamas pavojingas tarpvalstybinis susitarimas su Egiptu. Projektas atsirado po V. Putino apsilankymo Kaire šių metų gruodžio mėnesį. Rusija 2016 m. prašė Egipto leidimo įkurti savo karinę oro bazę dykumoje netoli Libijos sienos, bet sutikimo negavo. Dabar ruošiamas projektas dėl teisės rusų karinei aviacijai naudotis Egipto bazėmis ir oro erdve.
Paaiškinimas tėra vienas – karo veiksmams Libijoje. Situacija kartotų schemą, sėkmingai išbandytą Sirijoje. Žemėje vietoj šiitų dalinių iš Hezbola ir Irano bei Bašaro Asado armijos likučių veiktų Rusijos apginkluota H. Haftaro armija, palaikoma rusų aviacijos.
Sėkmės atveju H. Haftaras turėtų susimokėti, leisdamas Rusijai įgyvendinti seną svajonę, su kuria nesutiko M. Gaddafi. Karinė bazė tiesiai prieš pietinį NATO sparną būtų sėkmės Sirijoje tąsa, kur dvi bazės jau įkurtos.
Be to, nuo Rusijos priklausomas H. Haftaras atvertų duris į V. Putino taip mėgstamą naftos sektorių. „Rosneft“ jau yra pasirašiusi pirmuosius kontraktus rytų Libijoje. Ranka link Libijos naftos čiaupo jau tiesiasi.
Libijoje šiuo metu yra nuo 400 000 iki 700 000 įstrigusių pakeliui į Europą migrantų. Europos Sąjunga finansuoja Tripolį, kad šį srautą sulaikytų ir siekia išspręsti problemą Turkijos pavyzdžiu. Programai jau išleista 200 mln. eurų. Karo veiksmai sukeltų dar vieną migracijos bangą, kuri, dideliam V. Putino džiaugsmui, sprogdintų Europos Sąjungą iš vidaus.
Dabar tik nuo koordinuotų Vakarų sąjungininkų veiksmų ir diplomatinių žygių priklausys, ar Rusija paleis paruoštą karo mašiną Šiaurės Afrikoje. Tačiau gali būti, kad sprendimas jau priimtas kartu su pranešimu apie dar vieną V. Putino kadenciją. Karas yra klasikinė priemonė atitraukti liaudies dėmesį nuo varganos ekonomikos ir svaiginti tariama didybe.