Ramūnas Bogdanas. Patogios ir nepatogios karo Ukrainoje metinės

Nutylėtas karas

Pasaulinis pirmųjų karo metinių minėjimas eilinį kartą patvirtina, kad visuotinį supratimą apie tikrovę formuoja ne realybė ir ne faktai, o žiniasklaidos antraštės ir informacinės bangos. Ši banga buvo gera ir pozityvi, nieko nepasakysi.

Tačiau kai kam ji buvo skaudi. Turiu omenyje ukrainiečių savanorius ir karius, kurie gynė savo valstybę nuo karinės Rusijos agresijos rytų Ukrainoje 2014–2015 m. Turiu omenyje ir tuos dalinius, kurie 2015–2022 m. laikė fronto liniją Donbase, kuriuos nuolat apšaudė rusiška artilerija ir minosvaidžiai, kuriuos medžiojo iš Rusijos pasitreniruoti karo sąlygomis siunčiami snaiperiai. Turiu omenyje dešimtis tūkstančių gedinčiųjų, kurie neteko savo artimųjų per aštuonerius metus iki 2022 m. vasario 24 d. rusenusį karą.

Vargu, ar tinkamas žodis „ruseno“, nes nuo 2014 m. iki 2022 m. Rytų Ukrainoje, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, žuvo apie 14 tūkst. žmonių, dešimtys tūkstančių sužeista, keli milijonai tapo pabėgėliais. Pirmųjų karo metinių akcentavimas parodė, kad net tokie milžiniški skaičiai aukų nėra kliūtis nustumti aštuonerius metus į pašalį, kada ir politikams, ir plačiajai visuomenei nesinori jaustis nepatogiai dėl gumos tempimo ar vyravusio abejingumo.

Lietuviškos paralelės

Sureagavau į tai dėl asmeninės patirties. Mane iki šiol erzina, kai aiškinama apie Sausio 13-ąją kaip apie naktį, kurią reikėjo atstovėti, ir nugalėjome. Kadangi buvau pačiame tų įvykių epicentre, galiu liudyti, jog tai buvo ne vienos nakties sprintas, kaip įsivaizduoja ten nebuvusieji, o ilgas ir sekinantis maratonas, kai kiekvieną naktį guldavome nežinodami, ar mūsų nepakels rusų puolimo garsai.

Kita asmeninė patirtis – kad lankydamasis Ukrainoje 2014–2015 m. suvokiau giluminį Ukrainoje prasidėjusių permainų ryšį su Lietuvos kova už Nepriklausomybę 1990–1991 m. Supratau, jog tos permainos yra pagaliau po kelių dešimtmečių pauzės besitęsiantis tektoninis lūžis, per kurį toliau byrės Rusijos imperija, o Ukraina pasuks Europos keliu.

Todėl 2015 m. ėmiausi rašyti romanų trilogiją „Ukrainos tridantis“. Darbas truko septynerius metus, ir trečią dalį baiginėjau prasidėjus dideliam Rusijos puolimui. Jis nustebino dėl rusų nepasiruošimo, bet jo logika – sunaikinti Ukrainą kaip valstybę – buvo ta pati, kaip ir mano aprašomais 2013–2014 m., tik metodai nebedangstomi jokiomis širmomis.

Tikroji karo pradžia

Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo ne 2022 m. vasario 24 d., o 2014 m. vasario 27 d.

Naktį iš vasario 26 d. į 27 d. automatais, kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais ginkluotos rusų specialiosios pajėgos užėmė Krymo autonominės respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų tarybos pastatus Simferopolyje, nuleido nuo jų Ukrainos vėliavas ir iškėlė Rusijos trispalves. Nors užpuolikai vykdė operaciją be skiriamųjų ženklų ir buvo vadinami žaliaisiais žmogeliukais, balandžio mėnesį duodamas interviu dokumentiniam filmui „Krymas. Kelias į tėvynę“ pats Vladimiras Putinas pripažino, jog tai buvo Rusijos kariškiai.

Tą pačią vasario 27 d. rusų ginkluotosios pajėgos įrengė blokpostus šiaurės Kryme Perekopo sąsmaukoje ir Čongaro pusiasalyje, tokiu būdu visiškai atkirsdamos Krymo pusiasalį nuo žemyninės Ukrainos.

Kitaip, kaip karo pradžia, šitų karinės agresijos veiksmų prieš suverenią valstybę traktuoti negalima.

Vasario 27 d. susirinkusiai Ukrainos Saugumo tarybai gynybos ministras Ihoris Teniuchas pranešė, kad Rusija yra sutelkusi 38 tūkst. karių prie sienos Charkivo, Kyjivo ir Donecko kryptimis, o Kryme yra 20 tūkst. rusų kariuomenė. Tuo tarpu Ukraina, pasak ministro, gali surinkti tik 5 tūkst. kovoti parengtų karių, ir Rusijos pajėgos Kyjivą pasiektų per vieną dieną.

Vėliau l. e. p. prezidentas Oleksandras Turčynovas pasakojo, kad rusai aukščiausiu lygiu jam tada atvirai pagrasino peržengsiantys šiaurinę Ukrainos sieną, jei ukrainiečiai aktyviai ims priešintis Kryme.

Po Krymo okupacijos prasidėjo karas Donbase, ir tenai Ukrainą išgelbėjo savanoriai, kurių didelė dalis išėjo į frontą tiesiai iš nugalėjusio Maidano. 2014 m. vasarą Ukrainos rytuose jie susidūrė su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis. Tada rusai savo techniką žymėjo baltais apskritimais. Nuo 2022 m. jie skyrėsi tik tuo, kad pastarieji įsiverždami paišė įvairius baltus ženklus, iš kurių įsigalėjo Z.

Taigi, tikroji Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia pagal formalius požymius yra 2014 m. vasario 27 d. Šiemet buvo devintosios karo metinės ir pirmosios didelio karo metinės.

Negalima nubraukti į nebūtį šio karo aukų, didvyrių ir nusikaltėlių vien todėl, kad trumpiau ištarti yra patogiau. Vieni metai vasario 24 d. suėjo antrai šio karo fazei, arba dideliam karui.

Rusiška versija

Tačiau pati Rusija yra nustačiusi kitą datą. Ant medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ iškalta operacijos pradžios data yra 2014 m. vasario 20 d.

Tą dieną Kryme nieko išskirtinio neįvyko. Tačiau Kyjivo Maidane vasario 20 d. snaiperiai ir automatininkai atidengė ugnį. Oficialiai tą dieną jie nušovė 48 žmones, daugybė buvo sužeista. Kartu su anksčiau žuvusiais ir mirusiais nuo žaizdų jie buvo pavadinti „Dangaus šimtine“. Žuvusiųjų palydos aikštėje virto šimtatūkstantine santūria demonstracija prieš prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimą. Vasario 21 d. prezidentas su negausia palyda ir apsauga pabėgo į Charkivą, iš ten – Donecką, o tada su Rusijos desantininkų pagalba spruko į Krymą, iš kur rusai jį išvežė kariniu laivu į Rusiją.

Medalyje pažymėtos datos sutapimas su maidaniečių žudynėmis kelia neatsakytą klausimą apie Maskvos šešėlį Kyjivo įvykiuose, po kurių Ukraina atsidūrė nesaugiame tarpuvaldyje, kada lengviausia pulti.

Kodėl tokia trumpa atmintis?

Kodėl tiek Vakarų pasaulis, tiek Ukraina šiemet pabrėžė tik pirmąsias didelio karo metines ir visiškai nutylėjo – net Ukraina nutylėjo – vasario 27 d.? Aukščiausi dabartinės Ukrainos valdžios atstovai šimtus kartų tomis dienomis kartojo, kad pasitinka pirmąsias karo metines. Ne atmintis kalta, o nenoras prisiminti savo poziciją iki pat 2022 m. vasario 24 d. ryto.

Iki tol karas vyko tik tiems, kurie jį kariavo, ir jų artimiesiems, o didžioji Ukrainos visuomenės dalis nudavė jo nematanti. Jis tebuvo nedidelis, tolimas, bet nemalonus kliuvinys, kurį reikėjo kaip nors pašalinti. Todėl rinkimus laimėjo aktorius Volodymyras Zelenskis iš rusofiliško Kryvyj Riho, pažadėjęs susitarti su rusais, kad šaudymas liautųsi. Nutraukti karą ir normalizuoti santykius su Rusija bet kokia kaina geidė visi 73 proc. rinkėjų, balsavusių antrame ture už V. Zelenskį.

Mintis, kad Tėvynę reikia ginti, juose pabudo tik tada, kai bombos ėmė kristi ne tik Donbaso fronte, bet ir ant jų pačių. Tiesiog nebebuvo, kur trauktis, ir ukrainiečiai susitelkė, kad išgyventų kaip tauta.

Lygiai taip pat vasario 27 d. yra nelabai patogi data Vakaruose, įskaitant Lietuvą, nes absoliuti dauguma Ukrainos rėmėjais tapo tik po 2022 m. vasario 24 d. Kam daugumai prisiminti abejingumo laikus – geriau fiksuoti, nuo kada ji tapo neabejinga karui. Vos ne ant pirštų galima suskaičiuoti tokius žmones kaip Jonas Ohmanas, jau tada rinkęs Lietuvoje (ir surinkdavęs!) paramą kovojančiai Ukrainai, ar žurnalistas Vytautas Bruveris, nuolat lankęsis fronto linijoje ir rašęs reportažus Lietuvos skaitytojams apie Ukrainoje vykstantį karą.

Laimei, 2022 m. vasario 24 d. sprogimai pažadino daugumą, o šie metai išmokė ne vieną, kad svarbus gali būti ne tik savas kailis. Dabar Ukraina tęsia kovą, o mes visomis išgalėmis privalome padėti, nes karas vyksta už mūsų pasirinktą gyvenimą laisvėje.