Paprotys laidoti yra toks pats senas, kaip žmonija. Nesvarbu, ar tikime pomirtiniu gyvenimu ir kaip jį įsivaizduojame, gyvųjų santykis su mirusiais išlieka. Tie, kas netiki, jog vienaip ar kitaip palaidoję, palengvins velionio kelią į Anapilį, rūpinasi apeigomis iš pagarbos velioniui arba siekdami sustiprinti savo statusą.
Ramūnas Bogdanas
© DELFI / Karolina Pansevič

Nuo šventintos žemės iki pelenų vėjyje

Laidojimo vieta irgi visada buvo labai svarbi ritualo dalis. Neolito žmonės užkasdavo mirusiuosius šalia savęs. Senovės Graikijoje buvo žinomas paprotys žuvusiems jūroje, dingusiems ar negrįžusiems iš mūšio įrengti kenotafą – antkapį be palaidojimo, per kurį galima dvasiškai susisieti su mirusiuoju. Graikai galvojo, kad kapo reikia, net kai kūno nėra.

Šiais laikais yra norinčių priešingai: nors kūnas yra, bet kapo nereikia. Prašoma tiesiog išbarstyti pelenus. Dulke buvau, dulke pavirsiu. Bet pati krikščionybė apie elgesį su kūnu po mirties galvoja kitaip.

Krikščioniškuose kraštuose didžiausia bausmė ir atribojimas nuo visuomenės buvo draudimas laidoti šventintoje kapinių žemėje. Tačiau, pavyzdžiui, Levas Tolstojus išreiškė valią būti palaidotas savo dvare po medžiu ir be paminklo. Nuo to jis menkesnis netapo. O visame pasaulyje garsus kompozitorius Sergejus Prokofjevas buvo palaidotas Maskvoje be jokių iškilmių ir nuvežtas į kapines aplinkinėmis gatvėmis, nes tą dieną Maskva atsisveikino su didžiuoju Stalinu, ir konkurencijos neturėjo būti.

Šeimos valia vs valdžios poreikiai

Viena, kai laidojamas šeimai ir draugų ratui brangus žmogus. Kas kita, kai ritualas organizuojamas asmenims, kurie svarbūs valstybei. Tada apeigos ir laidojimo vieta nusako to meto valstybės santykį su tos asmenybės darbais ir idėjomis. Jeigu velionis nebuvo išreiškęs savo pageidavimo, susiduria dvi valios – valstybės institucijų ir mirusiojo artimųjų.

Sovietmečiu totalitarizmas brovėsi į laidotuvių reikalus ir tada, kai buvo pasibaigę masinės represijos su trėmimais. Iš staliniškų frenčių į kostiumus sulindę politrukai gerai suvokė, kaip plauti žmonėms smegenis, jiems prieš akis dėliojant atitinkamus ženklus. Tie ženklai, tapdami gyvenimo dalimi, turėjo perkurti istoriją, iškraipyti atmintį ir kreivais veidrodžiais atspindėti sovietų ideologijos triumfą.

Iš staliniškų frenčių į kostiumus sulindę politrukai gerai suvokė, kaip plauti žmonėms smegenis, jiems prieš akis dėliojant atitinkamus ženklus. Tie ženklai, tapdami gyvenimo dalimi, turėjo perkurti istoriją, iškraipyti atmintį ir kreivais veidrodžiais atspindėti sovietų ideologijos triumfą.

Prisimena Balio Dvariono laidotuvių istorija. 1972 m. mirus kompozitoriui, šeima norėjo jį palaidoti Rasų kapinėse, ir turėjo tam galimybę. Tačiau sovietų valdžia užsispyrė, kad B. Dvarionas privalo būti palaidotas Antakalnio kapinėse. Jį norėta įrašyti į sovietinės kultūros panteoną tarsi žymų ideologijos tarną, kuris ilsisi greta partinės nomenklatūros viršūnėlės, o palaidojimas Rasose budrių propagandistų buvo suvoktas kaip atsiribojimas, kaip disidentinis žingsnis. Nė vienai pusei nenusileidus, B. Dvarioną šeima palaidojo Palangoje, kur jis turėjo namą ir kur su artimaisiais praleido daug gražaus ir kūrybingo laiko.

Įkaltas Pirmasis iš kairės

Visi žinome, kaip elgėsi okupantai ir jų pakalikai su žuvusiais Lietuvos partizanais. Pastaraisiais dešimtmečiais atliktas milžiniškas darbas, deramai palaidojant laisvės kovotojus. Neseniai po ilgų paieškų Vilniaus Antakalnyje, vadinamose Našlaičių kapinėse, pavyko rasti ir identifikuoti vieno iš didžiųjų partizanų vadų Adolfo Ramanausko – Vanago kūną.

Kapinėmis tą vietą galima vadinti labai sąlyginai: tai tiesiog miško kampas, pilnas niekuo nepažymėtų kauburėlių. Tik vienur kitur netikėtai gali išvysti prižiūrimą kapą. Našlaičių kapinynas driekiasi tiesiai per kalnelį nuo Antakalnio kapinių tvoros.

Šiose kapinėse laidoti vilniečiai dar iki bolševikų atsiradimo, kurie jose įsirengė kalvelės šlaitą savo vadovybei. Kitoje pagrindinio tako pusėje stovi memorialas aukoms už atkuriamą Lietuvos Nepriklausomybę. Prižiūrimi įvairių per miestą ėjusių karių kapai. Čia palaidotas ir pirmasis laisvuose rinkimuose tiesiogiai išrinktas Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.

Žinant jo biografiją, vieta parinkta labai tinkamai: link jo kylama pro komunistinės nomenklatūros aukščiausiojo ešelono kapus. Pro kolaborantų gretas – aukštyn iki žmogaus, vienomis aplinkybėmis prasibrovusio iki aukščiausio kolaboranto posto, o pasikeitus aplinkybėms sugebėjusio tapti nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu.

Ten yra devynios vietos. Buvusių A. Brazausko bendražygių rūpesčiu, jis yra palaidotas pirmas iš kairės. Kiek žinau, šita koncepcija itin rūpinosi buvęs sovietinis propagandistas, vėliau – Lietuvos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Sudėstyta taip, kad užmanytas Prezidentų panteonas prasidėtų nuo A. Brazausko. Kad visiems atėjusiems būtų aišku, jog laisva Lietuva prasidėjo nuo jo. Kairiau vietos nėra.

Prieškaris į vadovų alėją nenumatytas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis, pagal šią koncepciją, teisingai palaidotas 1969 m. iš Kauno Panemunės kapinėse kaip eilinis pilietis.

Mes nežinome, ar tokiai koncepcijai pritaria Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Nežinome, ar taip galvos būsimi prezidentai. Yra tekę šį klausimą aptarti su Vytautu Landsbergiu, bet tai buvo mūsų asmeninis pokalbis, kurio pasakoti negaliu.

Kaip suprantame tarnystę Lietuvai?

Tačiau dabar ši kreiva dirbtinė konstrukcija, sovietiniu stiliumi turinti iškraipyti istoriją komunistų partijai tinkamu būdu, susidūrė su iššūkiu, kai buvo rastas A. Ramanausko – Vanago kūnas, kuris chronologiškai būtų kairiau A. Brazausko, pirmesnis. Tačiau jokiam pirmesniam už Pirmąjį vietos nepalikta...

Artimiesiems jau pasiūlyta laidoti partizanų vadą tose kapinėse. Labai abejoju, ar jiems būtų priimtina pasirinkti vietą šalia A. Brazausko, kuris skuduru vadino trispalvę, už kurią galvą padėjo A. Ramanauskas - Vanagas. Net jei gundoma skambiu „Vadovų alėjos“ pavadinimu.

Artimiesiems jau pasiūlyta laidoti partizanų vadą tose kapinėse. Labai abejoju, ar jiems būtų priimtina pasirinkti vietą šalia A. Brazausko, kuris skuduru vadino trispalvę, už kurią galvą padėjo A. Ramanauskas - Vanagas. Net jei gundoma skambiu „Vadovų alėjos“ pavadinimu.

Partizanų vadovas, komunistų vadovas, valstybės vadovas... Viskas sulydoma į vieną, ir kolaboravimo nuodėmė pridengiama kito žygdarbiu. Ateinančioms kartoms siunčiama žinia apie moralės reliatyvumą, kurioje ištirpsta vertybinė ašis. O be jos valstybė nebeturės atsparaus stuburo.

Negaliu įsivaizduoti šių dviejų palaidojimų vienas šalia kito. Tai būtų pavojingas ženklas, jog mūsų visuomenė nesusidoroja su vertinimais, jungdama nesujungiamus dalykus. Atrodytų, lyg partizanai mūsų dienomis pralaimi paskutinį savo mūšį.

Juk tokiu atveju turėtume akmeniu kapinėse įkaltą žinią, jog pokaryje buvo du vienodi pasirinkimai: arba eiti tarnauti okupantui, arba rinktis mirtį kovoje. Tas, kuris naudojosi visomis pagerintomis režimo privilegijomis ir vadino tai tarnavimu Lietuvai, negali sveiko proto būti statomas į vieną gretą su tuo, kuris tarnystę Lietuvai suprato kaip pasitraukimą į pogrindį ir gyvybės aukojimą vardan tėvynės.

Kovojanti Lietuva

Ne man patarinėti, tačiau kariui tinkamiausia vieta yra tarp karių. Antakalnio kapinėse yra paskirta kalvelė pasižymėjusiems mūsų kariškiams. Vyrams, gyvenime su ginklu tarnavusiems Lietuvai, būtų garbė ilsėtis šalia memorialo, skirto kovojusios Lietuvos vadovui. O gal artimieji pasirinks net kitą miestą?

Galų gale, tai šeimos sprendimas, tačiau jis neatsiejama nuo atsakomybės prieš meilę laisvai tėvynei – švarų jausmą, su kuriuo savo pasirinktu rūsčiu keliu iki mirties ėjo A. Ramanauskas –Vanagas ir jo bendražygiai. Jie mylėjo be išlygų ir rinkosi be dviprasmybių, todėl jų nuspėjama valia reikėtų vadovautis. Ne kapinės padaro žmogų didžiu, o žmogus kapines paverčia garsiomis.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Užkalnis: kaip jums paaiškinti, kad jūsų restoranas blogas? (40)

Žinau, kad daug kas galvoja, kad man patinka kritikuoti restoranus ir visaip prie jų kabinėtis....

Septyneri metai namo statyboms: pora atskleidė, kas atėmė daugiausia laiko ir pinigų (15)

Namo statybos – ilgai trunkantis ir nelengvas procesas, kuris gali trukti keletą metų ar net...

Ne tik liūtys skandina Remigijų Šimašių, arba kodėl vilniečiai dabar pavydi Kaunui (472)

Pagal paskutinę „Vilmorus“ apklausą, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus reitingas yra...

Kurjerių darbo šokiruota aktorė: galvojau, kad dingo visi dukros dokumentai (48)

Didžiulį stresą dėl pasimetusio siuntinio patyrusi Lietuvos rusų dramos teatro aktorė Laima...

Draugas papasakojo apie Grafininos parodytas kaukes: jei ji gyva ir stebi šią situaciją – jai tai brangiai kainuos (2)

Paskelbus be žinios dingusios Sandros Grafininos paiešką, suimtas jos vyras Nigelas Westas. Šią...

Tamsiausia mados pasaulio istorija: korifėjų Gucci mirčiai pasmerkė pavydi sutuoktinė (8)

Kai Patrizia Reggiani ištekėjo už Maurizio Gucci, jiedu tapo viena įtakingiausių Italijos...

Morkos naudingos ne tik regėjimui: vitaminų, mineralų ir skaidulų šaltinis

Morkos nuo seno laikomos visiškai sveikomis ir saugiomis daržovėmis. Manoma, kad žmonės jas...

Velomaratone – dramatiškas Gudiškio finišas: griuvo ir pėsčiomis pasiekė finišą (5)

Sekmadienį Vilniuje vyksiančio didžiausio Lietuvoje dviračių sporto renginio –...

Orai: po gaivesnio sekmadienio vėl sulauksime šilumos bangos (13)

Artimiausiu metu laukia permainingi orai – po gaivesnio sekmadienio savaitės pradžioje vėl...

Merkel ir Putino pokalbis truko 3 valandas: apie ką jie kalbėjo? atnaujinta (591)

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aptarė būdus, kaip...