Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama, arba ji gali rodyti gilumines ištakas į dabartį. Tad kokia yra Lukiškių istorija?
Seniausia vietos paskirtis žinoma iš 1582 m. Motiejaus Stryjkovskio kronikos, kurioje rašoma, jog nuo puškarnios (arba patrankų liejyklos, buvusios maždaug Tilto gatvės rajone) aukštyn palei Nerį (Wilją) iki pat Lukiškių (Lukiszek) driekėsi tamsi giria, pašvęsta namų dievams, kuriuos vadinę Gywojtos ir Ziemiennikos, ir ten juos maitindavę.
Todėl pirmos vietos laimėtojo pasiūlyta kalva, medžiai ir jų vardai, žemė kaip statybinė medžiaga, turbūt, nelauktai net pačiam autoriui jungiasi su pačia seniausia pagoniška Lukiškių prasme. Iš priekio medžiais sutvirtintas kalvos skardis primena ir partizanų bunkerį, ir pjūvį pilkapio, kuriame pagal ilgaamžį lietuvišką paprotį palaidoti žuvusieji vardan laisvės.
Su kova už laisvę Lukiškės siejamos nuo mirties nuosprendžių vykdymo dvidešimt vienam 1863 m. sukilėliui. Egzekucijos vieta buvo Pamėnkalnio papėdėje, kur vėliau atsirado gatvė ir pastatai, o 20 a. viduryje lietuviai klaidingai jį pervadino Taurakalniu.
Nuo ko atsispirti?
Reprezentacine aikšte Lukiškes pradėjo versti Vilnių 1920 m. užėmę lenkai. Juzefas Pilsudskis ją pavadino Laisvės aikšte. Centre buvo pastatytas obeliskas 1863 m. sukilėliams. Mirus J. Pilsudskiui, aikštė pervadinta jo vardu, ir centre 1936 m. iškilo paminklas jam.
Užėję sovietai aikštę pervadino Lenino vardu ir 1952 m. jos viduryje pastatė savo stabą Leniną.
Labai sena nugalėtojų tradicija yra įtvirtinti pergalę, perdarant seną palikimą pagal savo ideologiją. Puikus to pavyzdys yra Kordobos katedra Ispanijoje, perdaryta iš mečetės, o ši savo ruožtu statyta perdarant ankstyvųjų krikščionių baziliką.
Norintys savos, lietuviškos, skulptūros, vietoj Lenino, seka šia ilgaamže tradicija. Tai yra tarsi senovėje įprastas monetų perkalimas mirus valdovui.
Antrą vietą konkurse laimėjo Arūno Sakalausko darbas „Laisvės karys“, kažkodėl vadinamas Vyčiu, lyg kiekvienas raitelis galėtų būti heraldinė figūra. „Laisvės karys“ pavadinimu atsispiria nuo J. Pilsudskio idėjos apie Laisvės aikštę. Mano žiniomis, šiam skulptoriui ne naujiena nuo ko nors atsispirti.
Kada jis dar dėstė Telšiuose, vienas iš studentų parengė diplominio darbo projektą, originaliai interpretuodamas K. Čiurlionio „Karalių pasaką“.
Buvo nurodymas sukurti darbą sporto tema, ir jis vaizdavo du vienas prieš kitą virš tuščios lentos palinkusius žmones, sakydamas, jog tai du šachmatininkai. Ezopine kalba jaunasis autorius rodė, kad iš karalių pasakos su lietuviška sodyba prie sovietų telikusi tuščia lenta sovietiniame rojuje.
Deja, įgyvendinti savo diplominio studentas nespėjo, nes jį staigiai paėmė dvejiems metams į Tarybinę Armiją. Tikėjosi darbą baigti grįžęs, tačiau gavo iš bendrakursio laišką, kad dėstytojas A. Sakalauskas idėją jau įgyvendino.
Klaipėdos skulptūrų parke atsirado A. Sakalausko kūrinys „Vadovai“, vaizduojantis dvi palinkusias virš stalo figūras. O studentas skulptorius po armijos dar papildomai baigė tapybą Dailės institutą Vilniuje ir yra tapytojas Saulius Mažylis.
Balsai Lukiškių konkurse suskaičiuoti, laimėtojas aiškus, bet jei šiandien taip sunku apsispręsti sprendimų priėmėjams, patarčiau grąžinti aikštę į 1991 m. rugpjūčio 23 d. popietę, kada kranas pakelia Lenino skulptūrą, nulūžusią per kelius. Ir tegul tą akimirką judėjimas sustingsta, kol bus apsispręsta, kas toliau.
Rūdijantis krano lynas, ant kurio kabos sunki stovyla, grės nutrūkti ir vers galų gale imtis veiksmo.