Tas Seimas rinkdavosi kas dvejus metus ir posėdžiaudavo 6 savaites. Baigėsi terminas, ir ponas Vladislavas nusprendė, kad laikas traukti namo, užteks gaišti su valstybės reikalais.
Tais laikais pakako vieno balso „prieš“, kad būtų atmetamas bet koks įstatymo ar nutarimo projektas, įskaitant sprendimą pratęsti sesiją. Niekas garsiai neprieštaravo, ir bajorai išsiskirstė po dvarus.
Vėliau piktnaudžiavimas liberum veto teise taip įsigalėjo, kad Seimas tapo visai paralyžiuotas. Didžiulėmis Seimo nario teisėmis netruko naudotis prieš Abiejų Tautų Respubliką kariaujanti Maskva, kuriai užtekdavo papirkti vieną Seimo narį, kad nepageidautinas sprendimas nebūtų priimtas.
Žlugus Abiejų Tautų Respublikai Vladislavas Sicinskis tapo blogio simboliu, nes buvo reformatas ir katalikiška visuomenė mielai dėl visų ištikusių nelaimių apkaltino „neteisingo“ tikėjimo atstovą. Bajorams jis visų pirma reiškė Tėvynės išdaviką, prisidėjusį prie valstybės išdraskymo.
Valstiečiams Tėvynės laisvė ir valstybingumas menkai terūpėjo, todėl sulietuvinta Čičinsko pavarde jie sukūrė blogiausio ir žiauriausio pono personažą, prilyginamą pačiam velniui. Mat kumečiui aktualu ne kažkokia neapčiuopiama Nepriklausomybė, o jo paties ponas, kuris arba sumažins lažą pusdieniu, arba įlaipins baudžiauninką į medį ir nušaus kukuojantį.
Dvi gynybos linijos
Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. Lietuvos Respublikos parlamentas įkūnijo mūsų valstybingumą. 1991 m. sausio mėnesį ant prieigas prie Aukščiausiosios Tarybos saugančios barikados Gedimino prospekte kažkas dviem žodžiais užrašė esmę: „LIETUVOS ŠIRDIS“.
Barikada ir žmonės prie jos saugojo Lietuvos valstybingumo širdį – parlamentą – ir patys buvo ta širdimi, nes be jų pasiryžimo širdis neplaktų.
Tikrai ne visi stojo gyvu skydu, o tik visuomenės aktyviausioji dalis, kuriai ne vis vien. Jokios atskirties nebuvo, barikados ir tautos atstovybė sudarė dvi gynybines linijas. Kritus pirmajai, antrosios laukė neišvengiama žūtis.
Dabar toji barikada su užrašu yra muziejinis eksponatas, stovintis po stikliniu gaubtu prie Seimo rūmų.
Vienybė tarp tautos atstovybės ir aktyvios visuomenės yra išsiųsta į rezervatą himno eilutėse. Seimo valdančiųjų santykis su pasyviąja visuomenės dalimi toks, kaip visais laikais – pastaroji laikosi vienybėje su nugalėtoju, kol šis nusilpsta arba beviltiškai nuvilia. Jos praregėjimas ateina pamažu, o tada ji atkeršija.
Vietoj šakių dabar naudojamas balsavimo biuletenis. Pagrindiniai nusigręžimo kriterijai yra tie patys, kaip ir dėl Čičinsko – nepriima į liftą, kuris kelia į šviesų rytojų; vietoj to baudžiasi ginti į medį kukuoti.
Šiuos bazinius laisvės ir perspektyvos suvaržymus ankstyvojoje stadijoje pastebi tik mažesnė ir aktyvesnė visuomenės dalis.
Ji išgirsta pavojaus skambutį, kada Seimas ignoruoja Konstitucinio teismo išvadą ir leidžia toliau užsiimti įstatymų leidyba asmeniui, sulaužiusiam priesaiką. Šitoje stadijoje dar galima taisytis, nes skambučiui pasiekus daugumą, bus per vėlu.
Įstrigę akligatvyje
Per ketvirtį amžiaus tautos atstovybė iš Lietuvos širdies sugebėjo virsti akligatviu (jei mandagiai vengsime anatominės analogijos). Jame rinkėjai mato daugiau nešvarumų, negu naudingos medžiagos valstybės kūnui stiprinti. Dvasios neberegėti, lyg ji būtų palaidota kartu su užrašu „Lietuvos širdis“ po stikliniu muziejiniu sarkofagu.
Tačiau dvasią išsaugojo ir neša atgal į Seimo rūmus tie, kurie išorėje. Tada jie buvo pirma linija svetimam priešui pasitikti, dabar jie yra slenkstis, kuris neleidžia galutinai ištekėti iš Seimo padorumui, atsakomybei, aukštiems idealams.
Be garbės suvokimo gyvenimas netenka imuniteto ir teka kaip sloga iki kapo duobės. Todėl šioje apkaltos ir mitingo istorijoje pagrindinis dėmuo yra moralinis, ne teisinis.
Kaip jau pastebėjo Indrė Makaraitytė, valstiečiu žaliuoju pasivadinęs politikas per ketvirtadienio mitingą pabrėžtinai rodė tebesijaučiantis tvirtai, nes susirinkusieji nebuvo jo pagrindinis elektoratas. Manau, kad jis neįvertina pavyzdžio galios – pats mitingo faktas, dalyvių gausa ir žinomi veidai aižo monolitą tų, kurie atsargiai žiūri pro rakto skylutę, kas čia dedasi.
Iš Ramūno Karbauskio kalbėjimo mitinge man susidarė įspūdis, kad jis neturi to subtilaus organo, kuriuo pajuntama moralinė atsakomybė. Ją užgožęs gerai išlavintas gebėjimas skaičiuoti naudą, todėl sakoma „valstiečių Seime bus daugiau“ po galimų pirmalaikių rinkimų, bet nesvarstoma, kad galbūt „moralumo rinkėjų akyse bus daugiau“.
Vietoj Seimo vardą pažeminusios situacijos įvertinimo susirinkusieji gavo paaiškinimą, kiek kainuoja rinkimai. Taip, demokratija kainuoja, tačiau ji nematuojama pinigais. Seimo garbė, o ne kas kitas, yra pasitikėjimo juo pamatas.
Kitas daugumos šulas Saulius Skvernelis išvis nesiteikė pasirodyti, kad išsakytų savo nuomonę mitingo dalyviams. Blogas ženklas įsivaizduojantiems jį prezidentu. Matyt, premjeras įsitikinęs, jog tiesioginio bendravimo su aktyviais rinkėjais vengimas nepakenks.
Arba Seimas, arba Turgus
Galimas dalykas, kad abu valstiečių lyderiai teisūs, nesureikšmindami mitingo.
Pasidomėjau ir sužinojau, kad Vyriausioji rinkimų komisija negavo nė vieno rašto dėl Seimo nario Mindaugo Basčio iš Zanavykų rinkiminės apygardos. Jo rinkėjams nė motais, kad jų atstovas pažeidė Konstituciją, ant kurios prisiekė. Jiems nė kiek ne gėda dėl savo atstovo. Žurnalistams priesaikos laužytojo rinkėjai teigia ir toliau pasiruošę balsuoti už jį.
Vienok Seimo paskirtis ir esmė neleidžia jam išlikti valstybine institucija, jei viršų ima nuostata, kad nacionalinis saugumas yra niekas, o asmeninė nauda yra viskas. Šiuo atveju jis virsta turgumi, kuris vadintųsi Seimu, tačiau apie Lietuvą kaip europietišką demokratinę valstybę tektų pamiršti. Ketvirtadienį Nepriklausomybės aikštėje mačiau visų kartų piliečių, kurie su tuo nesitaikstys.
Reikėjo laiko, kad bajorų mitologijos V. Sicinskis iš Tėvynės žlugdytojo ir išdaviko transformuotųsi į valstiečių atpažįstamą piktadarį ir virstų tautosakiniu baudžiauninkų skriaudėju, su velniu susimokiusiu ponu Čičinsku.
Jei Seimo nariai pažvelgtų pro langus į šalia tekančią Nerį, jie pamatytų, kad upė pradeda atitirpti nuo krantų. Dar šiek tiek laiko, šiek tiek saulutės tamsumoms prašalinti, ir galiausiai pavasario ledonešis išlaisvins vagos vidurį.