Tai – prieš trejetą metų skelbto teksto pradžia. Nemažai visi esame prirašę apie Ukrainos reikalus, galvojau, kad nebereikės liesti šios temos.
Tačiau kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus, Kauno Technologijos universiteto Europos instituto direktoriaus Vygaudo Ušacko rudenį rengiama tarptautinė konferencija „20 metų po „Nidos iniciatyvų“. Kas toliau?“ vėl privertė prabilti.
Priminsiu, kad prieš kelis dešimtmečius Lietuva ir Rusija bendrai pasiūlė „Nidos iniciatyvas" Europos Sąjungos „Šiaurės matmens" projektui.
Stabiliam Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities vystymui skirtos iniciatyvos aprėpė penkiolika regioninio bendradarbiavimo projektų ekonomikos, energetikos, transporto, kultūros, aplinkosaugos ir kitose srityse.
V. Ušacko organizuojamos konferencijos, skirtos „Nidos iniciatyvų" bendradarbiavimui su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi 20-mečiui paminėti, tikslas - įvertinti dabartines geopolitines realijas.
Jos, pasak kvietimą pasirašiusio V. Ušacko, yra Ukrainos konfliktas, skirtingas požiūris į politinį pliuralizmą bei įstatymo viršenybę. Dar būtų aptariamos iniciatyvos, kaip sumažinti įtampas su Rusija.
Ruošiamasi Lietuvoje kalbėti su Rusija iš dalies ar visiškai ignoruojant pagrindinę mūsų regiono geopolitinę problemą - Ukrainos okupaciją.
Be Ukrainos dalyvavimo ir apskritai nevertinant okupacijos fakto kaip rimtos problemos. Ruošiamasi svarstyti klausimus, lyg būdami ne Europos Sąjungoje, apie ES ir Rusijos problemas, lyg tų problemų turėtų ES, o Ukrainoje vyktų nežinia koks konfliktas.
Rašau tiems, kurie mano, jog Ukraina, kovodama prieš Rusijos agresiją gina save ir mus - nuo tos pačios Rusijos agresijos. Tie, kurie galvoja, kad Ukraina pati kalta, kad ją užpuolė Rusija, ar kad mums niekas negrasina, tegu toliau neskaito. Ginčytis beprasmiška.
Taigi Rusija visa savo karine galia užpuolė Ukrainą, okupavo ir aneksavo Krymą, okupavo dalį Ukrainos rytinių teritorijų.
Už tai JAV ir ES įvedė sankcijas Rusijai, teikia pagalbą Ukrainai. Kadangi Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra jautriausia vieta galimai tolesnei Rusijos ekspansijai, Lietuva yra gyvybiškai suinteresuota, kad Ukraina atsilaikytų, o Rusija už šią avantiūrą sumokėtų didžiulę kainą.
Rusijos politika šiuo atveju aiški - įtikinti atskiras ES valstybes arba ES valstybių politikus, kad tai - ne okupacija, bet vidinis Ukrainos konfliktas, o Rusija kišasi tik tiek, kiek svarbu apginti rusakalbius. Ir Kremlius platina žinią, vadina okupaciją tiesiog kariniu konfliktu, nes jei tai - tik konfliktas, tai maždaug abi pusės yra beveik vienodai kaltos.
Siekiama ištrinti ribas tarp aukos ir agresoriaus sąvokų bei tikrovės. Akivaizdi Maskvos operacija – pakeisti politinį žodyną ir tuo pačiu faktus.
Ir, reikia pasakyti, Rusijai šis propagandinis karas šiandien sekasi neblogai - tiek ES, tiek JAV ne taip retai pamatysi teiginį apie Ukrainos konfliktą, o ne Ukrainos okupaciją.
Lietuvai, dėl anksčiau išdėstyto svarbiausio nacionalinio saugumo intereso, būtina siekti, kad žodžiai atitiktų realijas - okupaciją ir aneksiją.
Be šio terminų „karo" Rusija siekia, kad Ukrainos okupacijos problema tarptautinėje darbotvarkėje būtų atidėta į šalį, kad okupacija (konfliktas pagal Rusiją) būtų įšaldytas, visos valstybės siektų draugiškų santykių, prekybinės naudos su Rusija, atšildytų jau kurį laiką užšaldytus dialogus.
V. Putinas elgiasi agresyviai, gąsdina ir šypsodamasis stebi, kaip įvairūs politiniai veikėjai, ypač iš kairiojo ir radikalaus dešiniojo ES politinių flangų, rikiuojasi mažinti pavojingą" įtampą, kalba apie tuos pačius ar naujus regioninius bei subregioninius bendradarbiavimus, pamirštant Ukrainą. Tiesiog pabandykime save įsivaizduoti ukrainiečių vietoje. Mums, lietuviams, tai neturėtų būti sudėtinga.
Lietuvos gi interesas yra visiškai priešingas. Jei XXI a. Europoje bus „užmirštas" Krymas, vėl prasidės derybos as usual, tai Maskva įgys esminį argumentą, kad nebaudžiami galėtų pakartoti šį scenarijų. Tik kitose teritorijose. Todėl Lietuva turėtų būti prieš bet kokį rimtesnį dialogą, kuriame pirmu klausimu nėra Ukrainos okupacijos reikalai.
Visi tie, kurie elgiasi kitaip, iš Lietuvos perspektyvos pusės turėtų atrodyti kaip „naudingi idiotai", padedantys Kremliaus interesams.
Turėjau išdėstyti šias paprastas tiesas, prieš pereinant prie minėtos V. Ušacko organizuojamos konferencijos, į kurią dar yra įpainiotas ir Kauno Technologijos universitetas.
Kaip tik kvietime į šią konferenciją ir yra išdėstyti pagrindiniai teiginiai ir tikslai, kurie niekaip negali atitikti Lietuvos interesų. Ukrainos okupacija vadinama konfliktu Ukrainoje, o pagrindinis tikslas - pakalbėti apie tarp ES ir Rusijos išsiskyrusias vertybes. Lyg ES turėtų dar pasiaiškinti, esą ES ir Rusija čia maždaug lygios.
Suvokiu, kodėl rengiama ši konferencija. V. Ušackas kandidatuoja, ir, matyt, konkuruodamas su S. Skverneliu, remiasi plintančia nuomone, kad būtina pasiimti ir tuos balsus, kurie yra „prorusiški". Bet ne visi tikslai turėtų pateisinti bet kokias priemones. Suvokiu, bet nepateisinu.
Agituoti, kad mes turime kariniam biudžetui skirti bent 2 proc. nacionalinio biudžeto ir tuo pačiu prisidėti prie mūsų saugumo silpninimo nėra sąžininga. Tuo labiau, Ukrainos temą tokiu apgaulingu būdu naudoti rinkiminei kampanijai.
Galbūt V. Ušackas man atsakys, ir gal nemažai kas jam pritars, kad bet koks dialogas su Rusija yra gerai, nes kalbėtis yra geriau nei pyktis. Deja, iš pirmo žvilgsnio lyg ir gyvenimiška visų mūsų patirtis, šiuo atveju negalioja.
Dialogas šiuo diplomatijos atveju, iš tiesų, nėra joks dialogas, tai - tiesiog Rusijos primesto pasakojimo, naratyvo įgyvendinimas, žaidimas Kremliaus interesų naudai.
Todėl apgailestauju, bet negaliu dalyvauti šioje konferencijoje, nors savo laiku esu prisidėjęs skatinant įvairias Kaliningrado iniciatyvas. Šiuo metu kalbėti apie tai su Rusija, atrodo daugiau negu keista. Puota maro metu.
Nežinau, ar tikrai yra įsigilinę, kur dalyvaus, kalbės, ves diskusijas ir du mūsų buvę premjerai G. Kirkilas ir A. Kubilius. Vertėtų visiems apie tai atidžiau pasvarstyti.
O V. Ušackas, pasinaudodamas savo patirtimi, galėtų šia proga surengti plačią tarptautinę konferenciją, kaip paremti 2K (Kubiliaus-Kirkilo) iniciatyvas dėl „maršalo“ plano Ukrainai, dėl Ukrainos deokupacijos.
Gal prarastų kelis prorusiškus balsus, bet atneštų daugiau naudos Lietuvos, o ne Kremliaus interesams.