Tokia apžvalgininko nuomonė nėra nauja. Ji aptinkama kairuoliškų politikų ir kandidatų pasisakymuose, esą bet koks dialogas su Maskva yra gerai, nes kalbėtis yra geriau nei pyktis.
Žinoma, apgailėtina, kad kairė būtinai asocijuojama su polinkiu labiau suprasti Kremlių nei Kijevą ir reikalauti iš visuomenės taikstytis su Rusijos karine jėga bei užkariavimais, nors jie ir nėra teisėti.
Kairuoliško diskurso, kurį atstovauja K. Girnius, išeities taškas – nuolatinis noras gerinti santykius su Maskva.
Ir nors tokie dalykai kaip Ukrainos okupacija šiek tiek trikdo tokių kalbų apologetus, tačiau laikui slenkant jie viską „primiršta“, pradedami skleisti argumentus, esą susitikimų ir pasikalbėjimų procesas yra didesnė vertybė, nei tvirtas principų laikymasis.
Argumentai dėl kalbėjimosi su V. Putinu naudos yra naivūs ir primityvūs, kadangi mėginama įteigti, esą Ukrainos okupacijos problema esti dėl dialogo su Kremliumi trūkumo. Akivaizdu, kad V. Putinas tokius dialogus paverčia nauda tik sau. Todėl abejotina, kad tokios valstybės kaip Estija ar Lietuva iš to gali gauti naudos.
Rusija supranta ne dialogo, bet jėgos, sankcijų, izoliavimo kultūrą. Ir bet kokių valstybių politika, pažeidžianti solidarumą, tarnauja V. Putino interesams.
Rusija nuosekliai siekia, kad Ukrainos okupacijos problema atsidurtų tarptautinės dienotvarkės paraštėse, kad okupacija būtų įšaldyta, o visos valstybės siektų draugiškų santykių, prekybinės naudos su Rusija, atšildytų dirvą pokalbiams apie bendradarbiavimą (tarp sienų, virš sienų ir t.t.).
Agituojantys už dialogą su Kremliumi apgaudinėja tvirtindami, esą toks kalbėjimasis galėtų išspręsti Ukrainos problemą. Jie nejaučia ir nesupranta, ką reiškia solidarumas su Ukraina ir kad Ukraina kovoja ir už mūsų laisvę.
Deja, dalis kairuoliškos linijos šalininkų, pasisakančių už dialogą, patenka į naudingų idiotų kategoriją, nepriklausomai nuo to, kokius demagoginius argumentus jie pasitelkia. Dialogas ir šiuo estiškos diplomatijos atveju, iš tiesų, nebus joks dialogas, o tiesiog Rusijos primesto pasakojimo perpasakojimas, žaidimas Kremliaus interesų naudai.
Tikėtina, kad tai atrodytų maždaug taip.
Po išsamių dvišalių problemų aptarimo, kurio metu V. Putinas mielaširdingai pažadėjo kai kurias iš jų išspręsti (nors to daryti, iš tikrųjų, neketina), mažos ES valstybės vadovas nedrąsiai prabyla:
- Gerbiamas prezidente, supraskite mane teisingai, bet aš turiu Jums užduoti nepatogų klausimą, nes grįžus namo man teks pasiaiškinti, ar buvau drąsus su Jumis...
- Jūs turbūt norite paklausti apie Krymą, - pertraukia V. Putinas ir, neleidęs patvirtinti, penkiolika minučių dėsto žinomą versiją, esą Krymas visada buvo Rusijos, žmonės apsisprendė referendume ir kad Krymas niekada nebus Ukrainos. O pabaigoje priduria:
- Aš siūlyčiau jums laikytis savarankiškos užsienio politikos, nevykdyti to, ką jums liepia Briuselis ir Vašingtonas.
Jūsų, kaip mažos valstybės, interesai dabartiniame naujų iššūkių pasaulyje dėti visas pastangas, jog po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjęs taisyklėmis paremtas pasaulis tokiu išliktų, dalyvauti tarptautinėse organizacijose tokiose kaip ESBO, nes narystė jose stiprins jūsų derybinę galią, leis pasipriešinti JAV spaudimui.
Monologo pabaigoje V. Putinas padėkoja už susitikimą bei pokalbį, taip ir neleisdamas mažos ES valstybės vadovui iki galo būti drąsiam.
Verta priminti, kad Lietuva savo istorijoje turi ne vieną pavyzdį, kai jos atžvilgiu buvo pažeistas solidarumas ir kaip skaudu dėl to buvo lietuviams. Štai kad ir Latvijos 1922 m. skirtas apdovanojimas J. Pilsudskiui, ką tik atplėšusiam Vilnių nuo Lietuvos.
Ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir tarptautinei politikai taikytinas nepakenkimo principas - nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų.
Kairuoliškas empatijos trūkumas okupuotoms tautoms yra mūsų skaudžios istorinės patirties ignoravimas.