Skaitytojui nereikia pristatinėti nei profesoriaus Vytauto Landsbergio, nei jį klausinėjusio Ryčio Zemkausko. Mėgstami abu ar ne, tačiau gerai pažįstami, savi. Šie pokalbiai sugulė knygoje „Bus geriau“, kurią išleido leidykla „Dominicus Lituanus“.
Rytis Zemkauskas ir Vytautas Landsbergis
© DELFI

Knygoje „Bus geriau“ Rytis Zemkauskas klausinėja profesorių apie asmeninį jo gyvenimą, literatūrą, muziką, politinio gyvenimo užkulisius. Klausinėja taip paprastai ir žaismingai, kad skaitytojas nejučia pasijunta dalyvaująs šių dviejų skirtingo amžiaus, skirtingos patirties turinčių bičiulių pokalbyje, kai ant stalo garuoja arbata, niekas niekur neskuba, paskaitoma eilių, dalijamasi prisiminimais, juokaujama.

Banguojanti rimtų ir nerimtų, skaudžių ir žaismingų temų polifonija bus įdomi ir jaunesnio amžiaus skaitytojui, jau pamėgusiam paradoksalius profesoriaus „trolinimus“ asmeniniame jo feisbuke, publikuojamus šalia neįprastos šiam ironiškam politikui lyrikos ar keturvėjininkiškų dadaizmų.

Knyga sudėliota lengvai, neslepiant tėviško profesoriaus rūpesčio ar autoironiškos bravūros. Tarsi prisimenant garsiąją Miunhauzeno frazę: „Ponai, jūsų veidai pernelyg rimti. Visos didžiosios pasaulio kvailystės padaromos būtent tokia veido išraiška.“

„Puiki dviejų intelektualų pokalbių knyga. Dabartinės Lietuvos pater patriae (kaip jį vadino garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas) Vytautas Landsbergis gali juokaudamas papasakoti visą XX a. Lietuvos ir Europos istoriją, kai kada surimtėdamas, neretai pereidamas prie lyrinių intonacijų, bet niekada neprarasdamas griežtos ir aiškios savo minties logikos.

Kita vertus, toks žavus pasakojimas įmanomas tik meistriško klausinėtojo dėka – būtent toks ir yra žurnalistas bei rašytojas Rytis Zemkauskas. Žavi ir vertinga knyga, ji pravers ir Sąjūdžio istorijos tyrinėtojams, ir europinės politikos gerbėjams, ir gerų skaitinių pasiilgusiems skaitytojams.“

Anotaciją parašė Leonidas Donskis. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

I ištrauka

Papasakokit man, ką darot, kai diena būna bloga. Kai nesiseka, kai viskas krinta iš rankų.

Nelabai būna, kad kas imtų ir užgriūtų taip, jog pasiduotum depresijai ar nusivylimui. Kasdien turiu užduočių, žinau, ką reikia padaryti. Aš dar gyvenu, vadinasi, man jau sekasi. Arba nesiseka, jeigu kankinuosi. Bet man tiesiog įdomu gyventi ir ką nors dirbti. Taip pasakysiu: jeigu yra gyvenimo turinys, tada viskas gerai, jei turinio nėra – gyvenimas nugyventas tuščiai. Čia, manau, ir yra pagrindinis dalykas.

Aš dar gyvenu, vadinasi, man jau sekasi. Arba nesiseka, jeigu kankinuosi. Bet man tiesiog įdomu gyventi ir ką nors dirbti. Taip pasakysiu: jeigu yra gyvenimo turinys, tada viskas gerai, jei turinio nėra – gyvenimas nugyventas tuščiai. Čia, manau, ir yra pagrindinis dalykas.
Ištrauka iš knygos „Bus geriau“

O kas yra „gyvenimo turinys“?

Kai man patinka tai, ką aš padariau. Kai einu gyvenimo taku, nusibalnoju nosį, bet vis tiek einu. Kuomet junti dalyvaująs. Albertas Einšteinas net sakė esąs Kūrėjo pieštukas. Patirdavęs tokią jauseną.

Man iš šalies atrodo, kad nesat labai religingas žmogus. Ar taip?

Aš labiau pasikliauju protu galvodamas apie metafizinius dalykus, aukštesnės prasmės ar aukštesnės galios dalykus. Kai ką išmąstau, kai ką tiesiog priimu. Ir vis dėlto yra kažkas nematomas greta manęs, su kuo pasikalbu. Kai kada blyksteli.

Kai ėjom į pirmą didelį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, likus pusvalandžiui iki mitingo pradžios buvo nutarta, kad aš turiu kalbėti pirmas. Žmogus, kuris turėjo kalbėti, neatėjo, tai „gal tu galėtum?“ Na, aš turėjau vieną mintį, pasiūliau ją, draugai sako: „Gerai, nuo to ir pradėk.“

Žinojom, kad yra didžiulė jėga, kurią glostom prieš plauką. Aikštė pilna žmonių, daugelis dar turbūt abejojo, eiti į mitingą ar neiti, Vidaus reikalų ministerijos kiemas – pilnas jėgos, pasiruošusios numalšinti „maištą“. Eidamas į tribūną persižegnojau, ko niekada gyvenime nedarydavau, tarytum paprašiau: „Padėk man.“ Kai nelaimė didžiulė, taipogi gali visiškai nuoširdžiai paprašyti Jo pagalbos. Būna, kad daugiau ir neturi į ką kreiptis.

Religija, žvelgiant etimologiškai, – tai ryšys. Kadaise tai buvo ryšys tarp artimųjų. Toji artimo sąvoka Mokytojo pakelta į aukštesnį lygį: kiekvienas turėtų būti tau artimas. Nėra nei žydo, nei graiko, visi – Dievo sūnūs. Arba, kaip pasakė Jonas Paulius II, kalbėdamas milijonams musulmonų Kazachstane: „Mes turim tą patį Tėvą, tai reiškia, esam broliai.“ Ir kas galėtų tai nuginčyti ar paneigti?

Kartais pasitaiko nesąmonių. Susidūriau recenzuodamas Visuotinės lietuvių enciklopedijos pirmą tomą. Reikės nueiti ir pažiūrėti, ar pataisė.

Aš labiau pasikliauju protu galvodamas apie metafizinius dalykus, aukštesnės prasmės ar aukštesnės galios dalykus. Kai ką išmąstau, kai ką tiesiog priimu. Ir vis dėlto yra kažkas nematomas greta manęs, su kuo pasikalbu. Kai kada blyksteli.
Ištrauka iš knygos „Bus geriau“

O kas ten buvo?

„Alachas – musulmonų dievas.“ Baisiau ir būti negali. Aš nesu teologas, bet ir man aišku, kad Alachas – tiesiog kitoks Dievo vardas. Nors yra daugybė žmonių, kurie mano, jog yra ne vienas dievas. Todėl dievai ir žmonės rungiasi tarpusavyje, žudo vieni kitus. Gražu.

O kaip baltų dievai?

Baltų dievai baltams buvo brangūs, jie nenorėjo kitų dievų, todėl gynė savus. Tačiau nemanau, kad baltai nekentė Dievo. Yra tokių žmonių, kurie nekenčia svetimo dievo, nes nekenčia svetimos tapatybės. Todėl verčia atsisakyti tapatybės ir priimti „mano dievą“. Tačiau tai joks dievas. Dievas to nereikalauja. Jo Sūnus aiškino žmonėms, kad Dievas yra meilė, o ne bausmė. Ir Lietuvos dar nekrikštytas karalius Gediminas pasakė popiežiaus legatams: visi turime vieną Dievą.

Kartą vaikščiojau po Vilnių su bičiuliu lenku, labai religingu, ir kalbėjomės apie Dievą. Sakiau jam: „Ką gi, tos Dievo malonės nepatyriau. Tik suprantu, kad ji yra didelis dalykas. Būtų gerai, jei galėčiau patirti.“ Bet aš ir negaliu tos malonės kaip nors prisivilioti, turiu laukti, kol ji mane aplankys. O žinot, kartais ir aplanko.

Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas
Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas
© DELFI / Andrius Ufartas

Jūsų sūnaus filme „Visa teisybė apie mano tėvą“ Jūs sakot, kad Dievas kalba per paprastus žmones.

Tai žinome nuo senovės. Esu mestelėjęs ir taip: „Dievas perkūnus kalba.“ Per kūnus kalba ar perkūnus – kaip nori, taip ir perskaityk; čia kaip muzika, kaip žaismas, fliuksiukas, natos interpretavimui. Tačiau kartais kalba. Nebūtinai per barzdotus pranašus; arba tie, per kuriuos Jis kalba, pavadinami pranašais.

Antanas A. Jonynas yra man su apgailestavimu sakęs: „Ai, gerai tiems muzikantams, jų muzikos prigimtis šėtoniška.“ Matyt, jam kaip poetui šiek tiek pavydu, kad muzika gali perteikti tai, ko neperteiksi žodžiais.

Arba kad muzika gali visai apsieiti be žodžių. Ji pasako, jeigu smuiko arba fortepijono sakytojas pasako. Vis dėlto tai priklauso nuo sakytojo. Mažojoj Lietuvoj buvo tokia bendruomeninė veiklos sritis, lydima giedojimų, buvo profesionalų. Sakytojas Anskis. Ir štai ateina su obojum sakytojas Juozas Rimas.

Grįžkim prie tikėjimo dalykų. Vakarų pasaulyje šiandien vienas pagrindinių ginčų vyksta tarp kreacionistų ir evoliucionistų.

O koks skirtumas? Žinia, galima mąstyti, jog kadaise buvo taip, kad nieko nebuvo. Tai jiems lyg išeities taškas. Arba priešingai – negali taip būti, kad nieko nebūtų ir staiga kažkas iš to nieko atsirastų. Kaip iš netiesos kad atsirastų tiesa. Vadinasi, buvo – visą laiką buvo! Purvo gabalėlis Visatoje, tai jau smulkmena, nėra ko ginčytis.

Evoliucionistai sako, kad intelektas kuriant visatą nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti. Esą kuriančios valios buvimas niekaip neįrodomas.

Kas yra Dievas? Tai pradinis faktas. Man atrodo, Rigvedoje sakoma: „Aš esu tai, kas yra.“ Ar yra kas nors? Yra. Tai ko čia dar ginčytis? O gal nieko nėra, tik tas „niekas“ prisigalvojo, kad kažkas yra?

Čia jau Šliogeris.

Vadinasi, jis nėra niekas, jeigu prisigalvoja.

Jam pasaulis yra niekis. Ir iš ten, iš niekio, kyla…

Labai patogi pozicija – užlipti ant aukšto bokšto ir viską vadinti nieku, tartum tu jau būtum tas viskas.

Ne, ir aš tada – niekis. Niekio sūnus.

Jeigu aš suprantu, kad esu niekis, tai esu viskas. Čia paslėpta labai didelė ambicija.

Ginčijamasi ne dėl to, kaip iš tikro buvo, o dėl to, kuris teisus?

Daugybė ginčų kyla dėl nieko. Ginčai dėl ginčų. Lyg pačiame ginče jau būtų prasmė. Ginčijuosi, taigi gyvenu. Kažkas panašiai pasakė. Ergo sum.

Kartais jaučiate norą prieštarauti?

Kvailystėms prieštarauti – natūralu. Ypač jei gali sutrukdyti kokiam nors konkrečiam kvailam veiksmui, nes supranti, kad tai blogis, žala, pakenks žmonėms, aplinkai, gamtai, tavo tėvynei, idealams, kurie tau svarbūs. Ateina kokie nors smurtininkai ir nori ką nors sugriauti, nes jiems nepatinka, kad ne pagal juos. Jie daro žalą, jie kenkia, o tu tam prieštarauji. Kartais žodžiu, kartais veiksmu, kartais politiniu veiksmu. Pavyzdžiui, įsitrauki į Sąjūdį. Toks prieštaravimas – gyvenimo dalis, o ne polinkis ginčytis.

Knygos "Bus geriau" viršelis
Knygos "Bus geriau" viršelis
© Leidėjų nuotr.

Ar Jums neatrodo, kad religija, Dievo suvokimas neatsiejami nuo minčių apie mirtį?

Turbūt tai susiję su viltim. Nuo seno žmonės manė, kad jie turėtų gyventi ir toliau, „po to“. Jie norėjo, kad taip būtų, dėl to atsirado ir ritualų, susijusių su mirusiaisiais. Tarkim, kartais suvalgydavo numirėlio smegenis, kad žmogus kitame žmoguje toliau gyventų. (Dabar tas vyksta kultūros lygmeniu.)

Nuo seno buvo trokštama, kad mirusysis kuo ilgiau būtų kartu su gyvaisiais, perteiktų jiems savo jėgą, savo išmintį, savo galią. Laidojant būdavo manoma, kad žmogus miega, vėliau atsikels. Nes ir mes pamiegoję atsikeliam. Archeologai Vidurinėje Azijoje randa kapų, kuriuose priešistoriniai žmonės paguldyti ant šono ir apiberti auksiniais lapeliais. Atsigulė kaip koks burundukas atėjus žiemai, apsikasė lapais ir laukia pavasario.

Žmogus save suprato kaip dalį begalinio gyvenimo. Jam buvo priimtina būtent taip žiūrėti ir į mirtį, ypač į savo mirtį. Koks nors priešas žmogėdra ateina, jį užmušei – ir gerai, jis tau nebekenkia, nepavojingas. Bet kai galvoji apie savo gyvenimą, kad neišvengiamai artėja jo pabaiga, kad turi užleisti vietą kitiems...

Vilkų vadas Akela rudeniop susikviečia visus – jis dar vadas ir sako kitiems: „Žiūrėkit, vilkai, gerai įsidėmėkit kiekvieną. Čia yra naujų, jie yra mūsiškiai. O čia vienas dviem kojom vaikšto plikas – jis irgi mūsų. Įsidėmėkit – jo valgyt nereikia.“

Bet tas vadas žino, kad gal po metų kitų jam reikės trauktis – ateis kitas vadas. Arba kitas vadas pasiūlys išmėginti jėgas, ir vienas perkąs kitam gerklę, arba jis pats pasitrauks ir užleis vietą. Baigiasi dinastija, valdymo laikotarpis. Bet gyvybė nenutrūksta. Aš žinau, kad viskas yra laikina. Jeigu kokios nors aplinkybės mane iškėlė į vadovus, tai nebus amžina. Aš noriu šį bei tą padaryti, galbūt noriu ilgiau daryti, nes dar nepabaigiau. Bet jeigu aplinkybės susiklosto kitaip, tai nėra tragedija. Viskas susidėlios. Galbūt kas nors ir dėlioja.

Vilkų vadas Akela rudeniop susikviečia visus – jis dar vadas ir sako kitiems: „Žiūrėkit, vilkai, gerai įsidėmėkit kiekvieną. Čia yra naujų, jie yra mūsiškiai. O čia vienas dviem kojom vaikšto plikas – jis irgi mūsų. Įsidėmėkit – jo valgyt nereikia.“ Bet tas vadas žino, kad gal po metų kitų jam reikės trauktis – ateis kitas vadas. Arba kitas vadas pasiūlys išmėginti jėgas, ir vienas perkąs kitam gerklę, arba jis pats pasitrauks ir užleis vietą. Baigiasi dinastija, valdymo laikotarpis. Bet gyvybė nenutrūksta. Aš žinau, kad viskas yra laikina. Jeigu kokios nors aplinkybės mane iškėlė į vadovus, tai nebus amžina.
Ištrauka iš knygos „Bus geriau“

Gyveni sau žmogus ir prisigraibai visokios išminties, kuri nėra tavo išmintis, nes daugybė kvaršino sau galvas ir ieškojo atsakymų, o tu ką nors nugirdęs atsimeni. Sakai: „Mirtis... ir kas po to?“ Pats protingiausias žmogus pasaulyje taip atsakė į tą klausimą: „Palauksiu ir pamatysiu.“

Štai prisimenu iš Heinės, mano mylimo jaunystės poeto: Šiaurės jūros pakrantėje stovi jaunas vyras, žiūri į bangas...

Sakykit, kas yra žmogus?
Iš kur atėjo jis
Ir kur jis eina?
Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių?

O bangos ošia amžiną ošimą,
Sau švilpia vėjas,
Debesys skrajoja,
Ir laukia atsako kvailys.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: iš šaltesnių orų gniaužtų pavyks ištrūkti, tačiau yra vienas bet (4)

Savaitės pradžioje vyraus šaltoki orai , krituliai numatomi tik kai kur. Visgi, antroje savaitės...

Orlaivio kapitonas: skrydžio metu sudėtingiausi du dalykai (80)

Nestandartinės situacijos dėl oro ar techninių nesklandumų skrydžio metu pilotui nekelia baimės,...

Lietuvoje buriasi nauja grupuotė: mato kyšančias Kremliaus ausis (1303)

Pogrindyje tūnojusi Lietuvos radikalų fašistų grupelė lenda į viešumą. Šalies didmiesčiuose...

Poros, kurių galėjo ir nebūti: dabar darnūs santykiai kadaise buvo subyrėję (1)

Daug kas mano, kad visos garsenybių poros išgyveno romanus tarsi iš pasakos. Tačiau daugelis jų...

R. Valatka. Partinė, valstybinė ir emigrantų šizofrenija darkosi laisvai (265)

Socialdemokratai turi naują baltą pūkuotą partijos Pirmininką. Bet nebeturi frakcijos Seime....

Kodėl mokslininkai taip ilgai nesuprato, iš kur atsiranda vaikai? (86)

Iki 1875 m. niekas visame pasaulyje nežinojo, kaip atsiranda vaikai. Nežinojo nei eiliniai žmonės,...

V. Jurgutis: visi savanoriškai apsidalinome atleidimo lapeliais (21)

Liberalų sąjūdį ir toliau krečia krizė. Prieš dvi dienas iš partijos pirmininko pareigų...

5 daiktai, į kuriuos turėtų investuoti kiekviena vyresnė nei 40 metų moteris (60)

Sulaukusi tokio amžiaus, kiekviena moteris jau turi savo stilių ir gali tiksliai pasakyti, kas jai...

Unikalų namą Rusnėje nugriovė tam, kad sukūrentų. Bažnyčios plytas siūlyta parduoti (140)

Rusnėje neseniai buvo nugriautas Darbo partijos nario, Šilutės verslininko Sauliaus...

10 šiurpiausių Anglijos pilių, kuriose vaidenasi (19)

Bolsoverio pilis Derbišyre, kurioje, kalbama, pasirodo vaiduoklis berniukas ir slapčia ima...