Empatija ir net paprasčiausia užuojauta, mano manymu, yra centrinė kairės ideologijos vertybė. Būtent užuojauta dažniausiai prasideda ir baigiasi kairiosios ir dešiniosios ginčai. Liberalės požiūriu, kiekviena yra verta to atlyginimo, kurį turi – jeigu pardavėja tokia kvaila, kad tik tai sugeba dirbti, tai tiek ir nusipelno. Sakot, ji išnaudojama? Jei taip – tegu viešai protestuoja, klientai atsižvelgs į tuos protestus, ir prekybos centro direktorius bus priverstas pakelti atlyginimą, kad nepatenkinti klientai nepradėtų apsipirkinėti savo pardavėjus mažiau išnaudojančiame prekybos centre. Mat kokia paprasta kapitalistinė logika – vertas tiek, kiek dirbi, ir tiek.
Kairiajai taip paprastai neatrodo. Ji supranta, kad pardavėja užaugo neturtingoje šeimoje ir neturėjo tokių pačių sąlygų, kaip turtingose šeimose augę vaikai. Ji supranta, kad iškovoti normalų atlyginimą tokioje korporacijoje vienam žmogui yra neįmanoma, kad Lietuvoje nėra stiprių profsąjungų tradicijų, jau nekalbu apskritai apie susvetimėjimo jausmą. Ji supranta, kad Lietuvoje teismas gali uždrausti profesinei sąjungai streikuoti, kaip parodė absurdiškas „Švyturio-Utenos alaus“ atvejis – kaip galima drausti streikuoti motyvuojant darbo trikdymu, jeigu tokia ir yra streiko paskirtis bei teisė, įtvirtinta Konstitucijoje?..
Kur yra Nidos Vasiliauskaitės meilė? Ši publicistė dažnai pabrėžia, kad diskusijoje laimi logika, o ne jausmai. Gerai, bandykime atsakyti argumentuotai. Pagrindinė Nidos straipsnio mintis, išsivertus visas mokslines sąvokas ir tarptautinius žodžius, regis, būtų tokia: „kairės atstovai turi vadovautis logika, didžiuotis, jei yra daugiau pasiekę intelektualinėje veikloje už kitus, ir taip rodyti gerą pavyzdį kitiems.“ Mintis aiški. Iš tiesų turbūt retas mūsų žygiuojame į filosofijos katedrą paaiškinti profesoriams, kaip jiems dirbti. Ir retas mūsų negerbia savo srities profesionalo – išsilavinusio gydytojo, teisininko ar informatikos specialisto. Tai kodėl tada taip norisi priekaištauti Nidai Vasiliauskaitei?
Atsakymas paprastas – Nidą Vasiliauskaitę skaitytojai pirmiausia žino ne kaip filosofę ir dėstytoją, o kaip publicistę, ir vertina ją kaip tokią.
Tačiau kam taip reikšti savo mintis DELFI pirmuosiuose puslapiuose? Taip, reikia įvertinti, kad pirmaisiais N. Vasiliauskaitės rašymo metais panašių idėjų, ginančių LGBT ir naujosios kairės idėjas, buvo mažai. Tai solidarizavo, subūrė bendraminčius, leido įtvirtinti savo poziciją. Tačiau ar to užtenka? Ar ne laikas peržengti savo nedidelio rato ribas, ir kreiptis į plačią auditoriją be paniekos? Deja, įtariu, kad N. Vasiliauskaitės straipsniai kuo toliau, tuo labiau populiarūs tik todėl, kad jų pavadinimus paspaudžia ir neigiamai pakomentuoja įpykę skaitytojai. Tuo tarpu miestietiško elito palaikymas tampa panašus nebe į solidarumą su šiuolaikiškomis vertybėmis, o į savo aukštesnio socialinio statuso patvirtinimą.
Žodžiu, visiems gerai – ir populiaru, ir autorė rašo be jokių kompromisų, ir skaitytojai nepakeičia nuomonės. Tik nuo kada išlaikyti esamą padėtį yra kairioji vertybė?.. Kairioji mintis turėtų vienyti žmones, ieškoti bendrų taškų ir suprantama kalba demaskuoti patriarchalinės, išnaudojančios galios valdovus, o ne sarkastišku ir cinišku elitizmu išlaikyti esamą socialinę hierarchiją ir nelygybę.
Lietuvos viešoji erdvė ir populiarioji kultūra nėra perpildyta saldumu, teisuoliškumu ir naiviu noru pakeisti pasaulį. Atvirkščiai, ji perpildyta neapykanta, nepagarba kitokiam žmogui ir pagieža viskam aplink save. Nuo dizainerių iki politikų, nuo komentatorių iki realybės šou teisėjų – atrodo, kad mes tiesiog mintame neapykanta, ir jei nors vieną dieną nebūtų ko apvaryti, mirtume iš bado. Man būtent toks kelias atrodo trumparegiškas. LGBT asmenys, senjorai, pensininkai, išnaudojami darbininkai, moterys ir daug kitų žmonių Lietuvoje susiduria su lygiai tokiomis pačiomis problemomis. Solidarumas, bendradarbiavimas, užuojauta ir empatija – būtent šios vertybės, kuriomis remiasi kairė, priartins Lietuvą prie vakarietiškos demokratijos idealų.
Autorius yra kino režisierius.