Namai ir sandėliukai perstatyti, renovuojami, ten gyvena kauniečiai, kurie nežino kur gyvena ir kas dėjosi čia prieš juos. Iš kur žinoti – juk nieko neparašyta, neišsaugota, tik akmuo prie įvažiavimo. Renovuojamas ir namas – buvusi parduotuvė, kurios lange eksponuota nukirsta geto rabino galva.
Prie mūsų sustoja „audinė“. Skustagalvis atsidaro langą ir šaukia“ „Nu ką, žydai? Kur lendat? Ko ieškot?“ Gavęs mandagų mūsų gido atsakymą, beveik atsiprašymą kad mes čia, vyras nuvažiuoja geto gatvele tolyn, bet už kelių minučių apsisuka ir visu greičiu atlekia link mūsų. Žviegia stabdžiai, mašina sustoja vos neįsirėžusi į mūsų būrelį. Matau, kad bus blogai, einu prie vyro mašinoje ir bandau švelninti situaciją. Ant sėdynės nebaigtas gerti alaus butelis. Sakau vyrui: „Nepykit, suprantat, mes ne žydai, čia ekskursija, juk čia buvo getas, nežinojot?“ Matau, jam tai naujiena, nežino kas tas getas. „Jūs gal nevairuokit, – sakau skustagalviui, – juk esat išgėręs, įkliūsit policijai“. „Aš pats policininkas“, – atšauna jis. Pagaliau nuvažiuoja nieko bloga mums nepadaręs.
Lietuviai, paprastieji vyrai, mylintys Tėvynę, grįžo ar atėjo dirbti į tas struktūras, stojo į tuos batalionus. O tada gavo pirmas užduotis: žudyti kitus, kitokius žmones. „Paprastieji vyrai“ vykdė užduotis gerai, tad naciams teliko tik stebėti ir raportuoti į Berlyną savo pasitenkinimą. „Paklusnumas biurokratiniam mechanizmui ir ištikimybė bendražygiams suvaidino pagrindinį vaidmenį paverčiantį „paprastus vyrus“ žudikais , – sako Saulius Sužiedėlis. Paprastiesiems vyrams susidoroti su pavestu darbu padėjo ir godumas, ir alkoholis, ir senas geras lietuviškas antisemitizmas.
Šmeižtas? Netiesa? Aš skaičiau savo ištremtų giminaičių bylas. Visos politinių kalinių ir tremtinių bylos prieinamos kiekvienam, tereikia ateiti į Ypatingąjį archyvą priešais Lukiškių aikštę. Skaičiau senelio ir kartu su juo suimtųjų bylas – vienas žmogus, kalėjęs kartu, vien už konvojavimą į mirties lauką gavo žydo namą ir 4,5 ha žemės. Mano senelis nekonvojavo, nežudė, negavo žydų turto, jis tik dalyvavo sudarant sąrašus. Ar galėjo jis to nedaryti? Nežinau. Ar daugelio mūsų giminių tarpe buvo tų „paprastųjų vyrų“, mylėjusių savo Tėvynę ir tikrai ne savo valia tapusių žudikais? Ar jie galėjo nedaryti to, ką darė? Nežinau.
Lietuvoje prabilta apie istorijos politiką. Seimas nori ją įteisinti įstatymu. Bet kam tas įstatymas? Istorijos politika yra oficiali ir įteisinta.„Mūsų istorija – memorialinė, nes ji siekia įamžinti tautos žygdarbius, atminti patirtas netektis, pagerbti žuvusius“, – sako Saulius Sužiedėlis. „Etninis lietuvis gali būti tiktai nekalta auka arba didvyriškas kovotojas, o dažniausiai ir viena, ir kita“, – sako Tomas Venclova.
Visa, kas yra už „memorialinės istorijos“ ribų – ne mūsų istorija, taigi ji nesvarbi. Nesvarbu, kad Vilnius buvo lenkų ir žydų miestas, kad jei gyvename senamiesčio bute, tai tikriausiai prieš mus ten gyveno nužudyta žydų šeima. Niekas nepakabins lentelės Vilniuje ant didžiulės žydų ligoninės, kurioje tebėra tos pačios durys, parketas, langai, kur operacinėse, gimdyklose, rentgeno kabinete įrengti vilniečių butai. Ten nėjome su ekskursija, nes dar išlįs iš kokio buto „paprastasis vyras“ ir pasakys: „nu ką, žydai?“
Niekas neišsaugos didžiausios Europoje judaistikos bibliotekos – ji riogso jau privatizuota, apleista ir užrakinta. Dėl istorijos politikos Vilniaus moksleiviai nevažiuoja į Panerius esančius prie pat Vilniaus kur buvo nužudyta 70 000 žmonių – ne vien nacių rankomis. Kur taupydami kulkas vyrai vaikus daužė į medžius. Tie medžiai tebestovi. Bet juk Paneriuose žuvo ne mūsų, o „jų“ žmonės. Kai baigdami projektą „Būti žydu“ nusivežėme 700 Vilniaus moksleivių į Panerius, sustoję prie egzekucijų duobės paklausėme, kas yra buvęs čia anksčiau. Pakilo gal 30 rankų. Visi moksleiviai, žinoma, per 12 mokslo metų yra aplankę visus svarbesnius Lietuvos muziejus, tarp jų Arklio ir Šokolado.
Genocido tyrimų centras prieš keletą metų savo internetiniame puslapyje paskelbė tūkstantį pavardžių Lietuvos žmonių, kurie 1941-1944 prisidėjo žudant kitus žmones. Kitą dieną tas sąrašas dingo, matyt, suveikė istorijos politika, Lietuvoje sklandžiai įgyvendinama vienu telefono skambučiu*.
Kam rašau apie visa tai? Kam tos ekskursijos, konferencijos, atminimo renginiai? Kam knaisiotis po praeitį, juk „kas buvo – pražuvo“?„Juk visos tautos kentėjo“, sako mano pažįstama. Juk „buvo tokie laikai“, sako kita.
Dabar, žinoma, laikai kitokie. Kada balandžio 19-ąją, Holokausto atminimo dieną, mūsų projekto dalyviai, 700 vaikų, sėdo į traukinio Vilnius-Paneriai vagonus, keli berniukai pamatė šalia stovinčius žydų vaikus. „Na ką, kraunam žydus į vagonus?“ – replikavo jie. Ir skaniai juokėsi. Žydų vaikai pravirko. Lietuvos valdžios įgyvendinama istorijos politika duoda vaisių.
*Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras), reaguodamas į 2015 m. balandžio 26 d. DELFI portale paskelbtą Rūtos Vanagaitės straipsnį „Lietuvoje apie tai nekalbėjome, nekalbame ir nekalbėsime“, atsakingai pareiškia, kad Centro interneto svetainėje niekada nebuvo skelbtas sąrašas asmenų, kurie 1941–1944 m. talkino ar kitaip dalyvavo žudant žydus. Kadangi niekada toks sąrašas nebuvo skelbtas, taigi nebuvo ir tik R. Vanagaitei žinomo telefono skambučio.
