Staiga vienas, jauniausias, neišlaikė ir klojo tiesiai: „Ką čia šnekat, kokia programa? Vyksta paprasčiausia prekyba postais, o bet to, jau dabar vaikštot į savivaldybės personalo departamentą reikalaudami sąrašų – kokie laisvi etatai savivaldybėj ir jos įmonėse“.
Nauja? Ne.
Prieš aštuoniolika metų, kada ir man teko, kaip sako politikai, „garbė ir atsakomybė“ dirbti Vyriausybėje, uždaruose pokalbiuose išgirdau terminą „atsisėsti ant srautų“. Anksčiau naiviai maniau, kad per Lietuvą teka tik Neris, Nemunas bei mažesnės upelės, o tuomet sužinojau, kad yra visai kiti, įdomesni, požeminiai srautai. Šilumos ūkio srautas, šiukšlių išvežimo srautas, kelių tiesimo srautas (kokio storio bus asfaltas?), jūrų uostų gilinimo srautas (kiek metrų gilinsime – 8 ar 6?). Yra įdomios ministerijos, kurios sėdi ant srautų (susisiekimo), ir yra neįdomios ministerijos, kurios sėdi ant problemų (švietimo ir panašiai). Dėl įdomiųjų vyksta tikra alfa patinų kova. Patinai pjaunasi, derasi, bet kaskart kažkaip pasidalina – iki kitų rinkimų, iki naujo Lietuvos padalijimo.
Seniai įrodyta, kad ten, kur nėra moralės, reikalinga baimė. Tarybiniais laikais politikai ir valdininkai velniškai bijojo Maskvos. Vienas darbo žmonių skundas „Pravdoj“ – ir tu baigtas. Dabar nebebijome nieko. Juk Briuselį apmauti lengviau nei pusaklę turgaus bobutę.
Prieš keletą metų kartą gėriau kavą su STT pareigūnu (mokėjom kiekvienas už save, jam kitaip negalima). Pasakojau jam apie vieną aferistą, kuklų savivaldybės tarnautoją su Rollexu ir džipu. Pasakojau, kokia yra jo praturtėjimo schema, nes man kažkas buvo ją atskleidęs. Tikėjausi, kad STT, sužinojusi schemą, kažko imsis… „Bet, – sakė man tas eilinis STT vaikinas, – tam, kad jį sekčiau, man reikalingas viršininko palaiminimas. O jei tas roleksinis turi ryšį su mūsiškiais ir kurį nors mūsiškį maitina? Juk STT algos nedidelės… O žinai, – dar sakė jis, – kad ne tik algos, bet ir mūsų pajėgos menkos… Mat STT biudžetą tvirtina Seimas – kam jiems reikia, kad mūsų būtų daug?“ Išsiskyrėme abu nevilty. Daugiau jo nemačiau. Roleksinis liko pareigose, kol atėjo kita valdžia ir pasodino saviškį. Ar ir tas jau spėjo nusipirkti Rollexą, nežinau.
STT sektų, bet ką tu čia suseksi? Juk Seimo nariai turi imunitetą, kurio panaikinti beveik neįmanoma. Juk politikai ir valdininkai medžioja, periasi pirtyse ir pietauja su stambiaisiais verslo rykliais. Telefonus palieka toliau nuo pietų stalo, išjungia ar net nepasiima. Kokia pirtis su telefonu?
Ką daryti?
Atsakymą man davė ne STT vaikinas. Jis per silpnas, per žalias, per vienišas. Atsakymą man davė vyrai, ilgus metus dirbę su organizuotu nusikalstamumu. Patyrę, kieti ir rūstūs vyrai. Jų idėja Lietuvai – geriausia. Ji labai paprasta. Reikia žiūrėti į dabartinę Lietuvos politiką kaip į organizuotą nusikalstamumą. Juk kas yra korupcija, jei ne organizuoto nusikalstamumo schema?
Šitų vyrų pasiūlytas būdas kovai su korupcija, jų vadinama „banditizmu“, labai paprastas. Reikalingas visuotinis politikų sekimas. Kiekvienas seimo narys, meras, vicemeras, ministras ir viceministras pradėję eiti pareigas pasirašo „Sąžiningumo tikrinimo prašymą“. T. y. atėjęs į valdžią žmogus pasižada būsiąs švarus ir nekorumpuotas. Jis leidžia STT sekti jo judėjimo trajektoriją, jo veiksmus ir pokalbius. Pasižada visuomet su savimi turėti savo valdišką mobilųjį telefoną – tik tokį numerį ir jokio kito, ir jokių įprastų pėdų mėtymų su „Labas“ ar „Pildyk“ kortelėmis. Jo telefone įmontuojamas mažučiukas daikčiukas, kuris per palydovinį ryšį pareigūnams leidžia matyti, kur tas valdžiažmogis eina, ką daro, taip pat klausytis jo pokalbių – net jei telefonas bus išjungtas arba „išsikraus“.
Politikų sekimui STT įkuriamas specialus keliolikos žmonių padalinys. Vyrams skiriami geri, labai geri atlyginimai. Visų Lietuvos politikų jis negalės sekti visą laiką, tačiau jiems bus įvaryta baimė – o tai jau pusė darbo. Prieš eidamas į politiką žmogus pagalvos, ar nori būti šitaip sekamas. Na nueis, pagunda per didelė. Juk šiaip gal jis nieko daugiau nemoka, ir be politikos (skaityk: „srautų“) sunkiai teišgyventų. Juk, kaip sakė vienas mano pažįstamas, – „Aš noriu arba mažiau korupcijos, arba daugiau galimybių joje dalyvauti“.
Jei politikas ar aukštas valdininkas prieš kiekvienus pietus dės telefoną kur nors į metalinį seifą, arba, kaip tai daro kiti sekamieji organizuoti nusikaltėliai, paliks žmonai ir eis pietauti nuogas plikas, tik su rūbeliais, jis STT specialiajam skyriui ims kelti didesnį įtarimą ir bus sekamas intensyviau. Įsivaizduojat, kaip pradės trūkčioti Lietuvos politinis elitas – kiek kenčiančiųjų nuo nervinio tiko seime, vyriausybėje ir savivaldybėse! Kiek darbo neurologams!
Et, ką čia aušinu čia burną. Nė vienas einantis į politikos verslą (taip, tai verslas), nesutiks ir nepasirašys tokio prašymo. Nė vienas Seimo narys nesutiks atsisakyti imuniteto, nes neretai būtent tas imunitetas (lietuviškai: „nebaudžiamumas“) yra pagrindinis jo ėjimo į politiką motyvas.
Apie vieną Europos valstybę, iškovojusią nepriklausomybę, kažkada buvo pasakyta: „Ji gavo laisvę – tarytum loterijoje išlošė dramblį, tačiau neturi, kuo jo šerti“. Lygiai tas pats atsitiko ir Lietuvai. Mūsų maisto atsargas suvalgė okupacijos, karai, tremtys, emigracijos, o kas liko, per 26 metus išvogė savi.
Lietuvoje senka ir upės, ir srautai, ir žmonių kantrybė. Senka pati mūsų tauta.
Ar dar paeina, ar dar kvėpuoja loterijoje mūsų išloštas dramblys ir kiek dar jam liko iki komos? Gal dar ką nors išlošim istorijos loterijoje? Naują, sveikesnę kartą, kitokiame pasaulyje išmokusią gyventi kitaip? Tai gal jau pirkim bilietą?