Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.
***
Širdis ne avelė, šieno nepaduosi.
Lietuvių liaudies išmintis
Ar tikrai nepaduosi?
Pradėkim nuo pradžių. Sako, kad vyrai pasirenka moterį, kuri jau yra juos pasirinkusi. Tai tiesa.
Kaip biologinė būtybė tu renkiesi vadovaudamasi dviem svarbiausiais kriterijais: pirma, vyras turi tau suteikti saugumą, antra, jis turi turėti kokybiškus genus, t. y. būti patrauklus. Toliau rikiuojasi visokie kiti kriterijai, išvestiniai dydžiai iš dviejų svarbiausiųjų.
Pasirinkimas neapsakomai svarbus. Juk renkiesi 60 –čiai metų. Renkiesi tą, į kurį bus panašūs tavo vaikai. Tą, su kuriuo dalysitės lova dešimtis tūkstančių naktų, kartu valgysite 20 000–50 000 kartų.
Taigi mes, moterys, renkamės. Ar tikrai? O gal kartais už mus renkasi mūsų gyvenimo situacija? Mūsų biologinis laikrodis? O gyvenimo situacijos turi tendenciją kartotis. Kartotis iš kartos į kartą. Štai tendencija, kurią pavadinsiu savo močiutės vardu – „Angelės sindromas“, o dar geriau, kad neįžeisčiau savo močiutės – „Nevilties sindromas“.
Mano močiutė Angelė buvo Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytoja. Ją pamilo kolega, visų laikų garsiausias Lietuvos kalbininkas Juozas Balčikonis. Namie tebeturiu pirmąjį Brolių Grimų pasakų leidimą, kurį močiutei, kaip vienai iš vertėjų, užrašė šis iškilus žmogus, turiu jo atvirukų ir laiškų. Močiutė tapo dėstytoja, jai buvo jau gerokai daugiau nei trisdešimt, dirbo kartu su mylimuoju, draugavo, vertė knygas. Ėjo metai, o Balčikonis jai taip ir nepasipiršo. Iškeliavo į Kauną, paliko ją Panevėžyje... Tuomet mano močiutė apsidairė aplink ir ištekėjo už kito – už mano senelio. Balčikonis nubudo: pasirodo, jis jau buvo besiperšąs, bet... šaukštai popiet. Su savo vyru Petru mano močiutė gyveno ilgai ir laimingai, nes juodu praktiškai nesimatydavo: jis važinėjo po Lietuvos kaimus ir matininkavo, ji dirbo mokytoja Panevėžyje. Susitikdavo kartą per mėnesį. Balčikonis, kiek žinau, taip ir liko nevedęs. Vyrai neturi biologinio laikrodžio pauodegy.
Ir trečioji karta. Mano pačios istorija. Mano jaunystės romanas su nuostabiu, bet ne man skirtu vyru baigėsi. Man buvo dvidešimt devyneri. Biologinis laikrodis tiksėjo kaip bomba. Tuoj trisdešimt, visos draugės ištekėjusios, o man – jokių perspektyvų. Aš jau praktiškai senmergė. Bombai tiksint vis garsiau, diena po dienos perkratydavau visus pažįstamus, visas jaunystės simpatijas, prie kurių galbūt galėčiau grįžti. Iš nevilties ėmiau ir parašiau vaikinui, kurį buvau sutikusi Taline prieš dešimtmetį, būdama vos aštuoniolikos, ir paskui mes ilgai susirašinėjome. Tas šaunus vaikinas buvo suomis. Protingas. Jis atrašė, kad niekada manęs neužmiršo. Kad dabar gyvena ir dirba Afrikoje.
Mudu susitikome Rygoje, kalbėjomės nesustodami, ir man su juo buvo nepaprastai įdomu. Tikriausiai nebuvau jo be proto įsimylėjusi, bet jis man teikė saugumą ir pažinimo džiaugsmą, jis man, sovietinei Natašai, atvėrė platų ir įdomų pasaulį. Taip Rūta Vanagaitė tapo Rūta Wiman ir išvyko gyventi į Afriką, paskui į Suomiją. Biologiniam laikrodžiui tiksint, visiškai to nesuvokdama iš esmės pakartojau lemtingą savo močiutės ir motinos gyvenimo klaidą – ištekėjau už gero, įdomaus žmogaus, bet ištekėjau beveik jo nepažinodama ir ne tiek iš meilės, kiek iš nevilties.
Kodėl taip atsitinka daugeliui moterų? Paskui už tai mokame mes ir moka mūsų nemylimi, atsitiktinai ir dėl netinkamų motyvų pasirinkti sutuoktiniai?
Kodėl mes ištekame pasirinkusios ne tą gyvenimo partnerį?
Antra priežastis: mus spaudžia visuomenės opinija. Visuomenė mus skubina. Vienas pagrindinių jos reikalavimų: privalai susirasti vyrą, kol dar ne per sena. Paprastai tu jau per sena, kai tau yra daugiau nei trisdešimt. Viename išmintingame tinklaraštyje skaičiau tokius apmąstymus: kai mūsų biologinis laikrodis tau sako „laikas tekėti“, tu tiesiog imi konvulsiškai artimiausioje aplinkoje ieškoti laisvo vaikino, kurį galėtum nusitempti prie altoriaus. Kai pajunti kam nors bent menkiausią simpatiją, biologija sako „gerai, gana, imam šitą“. Maža to, prakeiktoji biologija ima tave bombarduoti chemikalais, skatinančiais įsimylėti ir blokuojančiais kritinį mąstymą.
To straipsnio reziumė bjauri. Paimk žmones, kurie neturi žalio supratimo, ko nori iš santuokos, apgyvendink juos visuomenėje, kuri juos verčia susirasti gyvenimo partnerį kuo greičiau, per daug negalvojant, neieškant per ilgai ir per toli, dar pridėk biologiją, kuri juos apsvaigina, o paskui jiems pasakyk: jei atidėliosi sprendimą, tau neduosiu vaikų... Ir ką gi gauni? Kokia tikimybė, kad santuoka bus laiminga?
Kas vyksta? Vyksta natūrali biologinė energijos, laiko ir resursų taupymo programa.
Ką daryti tokiu atveju? Nežinau. Neturiu recepto.
Žinau tik tiek, kad tekėdama ir pirmą, ir antrą kartą buvau akla višta su laikrodžiu pauodegy ir nebuvau įsisąmoninusi trijų dalykų, kuriuos esu įsisąmoninusi dabar. Ko man reikia iš vyro, kad galėčiau (t. y. būčiau galėjusi) su juo praleisti visą gyvenimą?
1. Kad jis mane prajuokintų – vadinasi, jis protingas.
2. Kad man būtų malonu jį liesti – jis man yra ir tikriausiai liks patrauklus.
3. Kad neišduotų – nei apsikabinęs bonkę, nei kitą moterį.
Dabar, kai žinau, iš to žinojimo nėra jokios naudos. Nebent tau, jei skaitydama imsi ir pagalvosi, ar pati žinai tuos tris ar keturis dalykus. Ir pasirinksi teisingai, jei dar nepasirinkai iš durnumo ar nevilties.