Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

***

Širdis ne avelė, šieno nepaduosi.
Lietuvių liaudies išmintis

Ar tikrai nepaduosi?
Pradėkim nuo pradžių. Sako, kad vyrai pasirenka moterį, kuri jau yra juos pasirinkusi. Tai tiesa.

Kaip biologinė būtybė tu renkiesi vadovaudamasi dviem svarbiausiais kriterijais: pirma, vyras turi tau suteikti saugumą, antra, jis turi turėti kokybiškus genus, t. y. būti patrauklus. Toliau rikiuojasi visokie kiti kriterijai, išvestiniai dydžiai iš dviejų svarbiausiųjų.

Pasirinkimas neapsakomai svarbus. Juk renkiesi 60 –čiai metų. Renkiesi tą, į kurį bus panašūs tavo vaikai. Tą, su kuriuo dalysitės lova dešimtis tūkstančių naktų, kartu valgysite 20 000–50 000 kartų.

Mūsų proprotėviai per visą gyvenimą sutikdavo tik kelis šimtus kitų žmonių, o sutuoktinį rinkdavosi gal tik iš kelių dešimčių – savo ar gretimo kaimo. Kaip sakė knygos pradžioje mano cituotas Timas Samuelsas: renkiesi iš dviejų genties merginų tą, kuri mažiau plaukuota... Mano jaunystės laikais, kai nebuvo interneto, būsimąjį partnerį galėjai sutikti studijuodama, stovykloje, vakarėlyje pas gimines, draugus – pasirinkimas didesnis nei kaimiečio, bet irgi ne kažin koks. Dabar, atsiradus socialiniams tinklams ir pažinčių svetainėms, pasirinkimas milžiniškas, tačiau, rodos, tebesirenkame iš to, kas po ranka.
Taigi mes, moterys, renkamės. Ar tikrai? O gal kartais už mus renkasi mūsų gyvenimo situacija? Mūsų biologinis laikrodis? O gyvenimo situacijos turi tendenciją kartotis. Kartotis iš kartos į kartą. Štai tendencija, kurią pavadinsiu savo močiutės vardu – „Angelės sindromas“, o dar geriau, kad neįžeisčiau savo močiutės – „Nevilties sindromas“.
Ištrauka iš knygos „Jis“

Taigi mes, moterys, renkamės. Ar tikrai? O gal kartais už mus renkasi mūsų gyvenimo situacija? Mūsų biologinis laikrodis? O gyvenimo situacijos turi tendenciją kartotis. Kartotis iš kartos į kartą. Štai tendencija, kurią pavadinsiu savo močiutės vardu – „Angelės sindromas“, o dar geriau, kad neįžeisčiau savo močiutės – „Nevilties sindromas“.

Pora

Mano močiutė Angelė buvo Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytoja. Ją pamilo kolega, visų laikų garsiausias Lietuvos kalbininkas Juozas Balčikonis. Namie tebeturiu pirmąjį Brolių Grimų pasakų leidimą, kurį močiutei, kaip vienai iš vertėjų, užrašė šis iškilus žmogus, turiu jo atvirukų ir laiškų. Močiutė tapo dėstytoja, jai buvo jau gerokai daugiau nei trisdešimt, dirbo kartu su mylimuoju, draugavo, vertė knygas. Ėjo metai, o Balčikonis jai taip ir nepasipiršo. Iškeliavo į Kauną, paliko ją Panevėžyje... Tuomet mano močiutė apsidairė aplink ir ištekėjo už kito – už mano senelio. Balčikonis nubudo: pasirodo, jis jau buvo besiperšąs, bet... šaukštai popiet. Su savo vyru Petru mano močiutė gyveno ilgai ir laimingai, nes juodu praktiškai nesimatydavo: jis važinėjo po Lietuvos kaimus ir matininkavo, ji dirbo mokytoja Panevėžyje. Susitikdavo kartą per mėnesį. Balčikonis, kiek žinau, taip ir liko nevedęs. Vyrai neturi biologinio laikrodžio pauodegy.

Tą patį scenarijų pakartojo vienturtė Angelės dukra – mano mama, būdama dvidešimt septynerių, išgyvenusi ilgą romaną, kuris niekaip nevedė prie altoriaus. Kai romanas išsisėmė, ji buvo jau dvidešimt šešerių ir labai norėjo vaikų. Šiauliuose, Gegužės 1-osios parade, sutiko mano tėvą ir per kelis mėnesius tapo jo nelaiminga žmona ir mūsų, dvynukių, laiminga motina. Mama visą gyvenimą stengėsi praleisti su savo vyru kuo mažiau laiko. Sekėsi neblogai. Vargšas mano tėtis... Juodu abu gyveno, paseno ir mirė kaip du svetimi žmonės, ir aš, vykdydama mamos valią, palaidojau juos atskirai.
Ir trečioji karta. Mano pačios istorija. Mano jaunystės romanas su nuostabiu, bet ne man skirtu vyru baigėsi. Man buvo dvidešimt devyneri. Biologinis laikrodis tiksėjo kaip bomba. Tuoj trisdešimt, visos draugės ištekėjusios, o man – jokių perspektyvų. Aš jau praktiškai senmergė. Bombai tiksint vis garsiau, diena po dienos perkratydavau visus pažįstamus, visas jaunystės simpatijas, prie kurių galbūt galėčiau grįžti.
Ištrauka iš knygos „Jis“

Ir trečioji karta. Mano pačios istorija. Mano jaunystės romanas su nuostabiu, bet ne man skirtu vyru baigėsi. Man buvo dvidešimt devyneri. Biologinis laikrodis tiksėjo kaip bomba. Tuoj trisdešimt, visos draugės ištekėjusios, o man – jokių perspektyvų. Aš jau praktiškai senmergė. Bombai tiksint vis garsiau, diena po dienos perkratydavau visus pažįstamus, visas jaunystės simpatijas, prie kurių galbūt galėčiau grįžti. Iš nevilties ėmiau ir parašiau vaikinui, kurį buvau sutikusi Taline prieš dešimtmetį, būdama vos aštuoniolikos, ir paskui mes ilgai susirašinėjome. Tas šaunus vaikinas buvo suomis. Protingas. Jis atrašė, kad niekada manęs neužmiršo. Kad dabar gyvena ir dirba Afrikoje.

Mudu susitikome Rygoje, kalbėjomės nesustodami, ir man su juo buvo nepaprastai įdomu. Tikriausiai nebuvau jo be proto įsimylėjusi, bet jis man teikė saugumą ir pažinimo džiaugsmą, jis man, sovietinei Natašai, atvėrė platų ir įdomų pasaulį. Taip Rūta Vanagaitė tapo Rūta Wiman ir išvyko gyventi į Afriką, paskui į Suomiją. Biologiniam laikrodžiui tiksint, visiškai to nesuvokdama iš esmės pakartojau lemtingą savo močiutės ir motinos gyvenimo klaidą – ištekėjau už gero, įdomaus žmogaus, bet ištekėjau beveik jo nepažinodama ir ne tiek iš meilės, kiek iš nevilties.

Kodėl taip atsitinka daugeliui moterų? Paskui už tai mokame mes ir moka mūsų nemylimi, atsitiktinai ir dėl netinkamų motyvų pasirinkti sutuoktiniai?

Kodėl mes ištekame pasirinkusios ne tą gyvenimo partnerį?

Pora
Pirma priežastis: mes nežinome, ko ieškome, nesame sau įvardijusios, kokius kriterijus turi atitikti žmogus, su kuriuo gyvensime visą likusį gyvenimą.
Biologiniam laikrodžiui tiksint, visiškai to nesuvokdama iš esmės pakartojau lemtingą savo močiutės ir motinos gyvenimo klaidą – ištekėjau už gero, įdomaus žmogaus, bet ištekėjau beveik jo nepažinodama ir ne tiek iš meilės, kiek iš nevilties. Kodėl taip atsitinka daugeliui moterų? Paskui už tai mokame mes ir moka mūsų nemylimi, atsitiktinai ir dėl netinkamų motyvų pasirinkti sutuoktiniai?
Ištrauka iš knygos „Jis“

Antra priežastis: mus spaudžia visuomenės opinija. Visuomenė mus skubina. Vienas pagrindinių jos reikalavimų: privalai susirasti vyrą, kol dar ne per sena. Paprastai tu jau per sena, kai tau yra daugiau nei trisdešimt. Viename išmintingame tinklaraštyje skaičiau tokius apmąstymus: kai mūsų biologinis laikrodis tau sako „laikas tekėti“, tu tiesiog imi konvulsiškai artimiausioje aplinkoje ieškoti laisvo vaikino, kurį galėtum nusitempti prie altoriaus. Kai pajunti kam nors bent menkiausią simpatiją, biologija sako „gerai, gana, imam šitą“. Maža to, prakeiktoji biologija ima tave bombarduoti chemikalais, skatinančiais įsimylėti ir blokuojančiais kritinį mąstymą.

To straipsnio reziumė bjauri. Paimk žmones, kurie neturi žalio supratimo, ko nori iš santuokos, apgyvendink juos visuomenėje, kuri juos verčia susirasti gyvenimo partnerį kuo greičiau, per daug negalvojant, neieškant per ilgai ir per toli, dar pridėk biologiją, kuri juos apsvaigina, o paskui jiems pasakyk: jei atidėliosi sprendimą, tau neduosiu vaikų... Ir ką gi gauni? Kokia tikimybė, kad santuoka bus laiminga?

Padarykime dar vieną išvadą iš mano močiutės gyvenimo istorijos. Pakalbėkime apie „Balčikonio sindromą“. Tu myli tą žmogų, tokį nuostabų savo balčikonį. Draugauji su juo. Gal net gyveni su juo kaip vyras ir žmona. Nori vaikų. Bet žiedo nėra. Jis tau nesiperša, nors tu ką. Manau, daugelis mūsų arba pačios yra patyrusios „Balčikonio sindromą“, arba mačiusios jį egzistuojant savo artimoje aplinkoje.
Knygos "Jis" viršelis

Kas vyksta? Vyksta natūrali biologinė energijos, laiko ir resursų taupymo programa.

Žmonės sako tiesiai: „Jei šaldytuve turi pieno, kam pirkti karvę?“ Mokslininkai jiems antrina: jie tvirtina, kad kalbant griežtai ekonominiais terminais, žmogui nėra jokios prasmės investuoti daug energijos siekiant gauti kažką, ką jis ir taip turi. Jei gauti ir išlaikyti moterį, kuri tau patinka, vyrui reikia ne 70, o tik 50 procentų pastangų, tai būtent tiek pastangų jis ir įdės. Jei vyras žino, kad jis gali gauti tiek sekso, kiek tik nori visiškai niekuo neįsipareigodamas, tai kodėl jis turėtų įsipareigoti?
Žmonės sako tiesiai: „Jei šaldytuve turi pieno, kam pirkti karvę?“ Mokslininkai jiems antrina: jie tvirtina, kad kalbant griežtai ekonominiais terminais, žmogui nėra jokios prasmės investuoti daug energijos siekiant gauti kažką, ką jis ir taip turi. Jei gauti ir išlaikyti moterį kuri tau patinka, vyrui reikia ne 70, o tik 50 procentų pastangų, tai būtent tiek pastangų jis ir įdės. Jei vyras žino, kad jis gali gauti tiek sekso, kiek tik nori visiškai niekuo neįsipareigodamas, tai kodėl jis turėtų įsipareigoti?
Ištrauka iš knygos „Jis“

Ką daryti tokiu atveju? Nežinau. Neturiu recepto.

Žinau tik tiek, kad tekėdama ir pirmą, ir antrą kartą buvau akla višta su laikrodžiu pauodegy ir nebuvau įsisąmoninusi trijų dalykų, kuriuos esu įsisąmoninusi dabar. Ko man reikia iš vyro, kad galėčiau (t. y. būčiau galėjusi) su juo praleisti visą gyvenimą?

1. Kad jis mane prajuokintų – vadinasi, jis protingas.
2. Kad man būtų malonu jį liesti – jis man yra ir tikriausiai liks patrauklus.
3. Kad neišduotų – nei apsikabinęs bonkę, nei kitą moterį.

Dabar, kai žinau, iš to žinojimo nėra jokios naudos. Nebent tau, jei skaitydama imsi ir pagalvosi, ar pati žinai tuos tris ar keturis dalykus. Ir pasirinksi teisingai, jei dar nepasirinkai iš durnumo ar nevilties.