Treniotos vadovaujami sąmokslininkai nužudė karalių. Tą, žinant, koks žiaurus buvo XIII amžius ir kiek giminių buvo nugalabijęs pats Mindaugas, galima suprasti. Bet sąmokslininkai nužudė ir karaliaus sūnus – Ruklį ir Rupeikį. Taip nutraukta Romoje pramušta dinastinė Mindaugaičių linija.
Todėl Lietuvos karalystės istorija – tik dešimties metų. Tai visų lietuvių likimus pasuko kita kryptimi. Geresne ar blogesne? Kas dabar supaisys. Bet jei į karalystės pabaigą žiūrėtume iš krauju ir netektimis persunktos mūsų istorijos varpinės, galėtume bent pasvajoti, kad gal likimas nebūtų buvęs toks žiaurus Lietuvai. O jei dar į Mindaugo karalystę pažvelgtume per neįvykusio Vytauto Didžiojo karūnavimo prizmę? Dėl kurio žlugimo net dabar lenkus kaltiname.
Tipiškas išdavikas? Judas? Karvedžio talentą turėjęs Treniota buvo antras žmogus po karaliaus. Būdamas Mindaugo dešinioji ranka, Treniota organizavo sąmokslą prieš jį. Nukreipė dėl prarastos moters įsižeidusio Nalšios kunigaikščio Daumanto durklą ne tik į Mindaugo širdį, bet ir į karalystę.
Daug kas net ir dabar tai teisins idealistiškai – neva sąmokslininkai gynė pagonių tikėjimą. Taip smarkiai gynė vaidilutes, aukurus ir ažuolų giraites, kad karaliaus žudikas Daumantas jau po trejų metų Pskove krikštijosi Timofejum ir net tapo stačiatikių šventuoju?
Ar turėtume smerkti Treniotą? Pats Treniota savęs išdaviku nelaikė. Mindaugą žudė dėl tos pačios Lietuvos. Kaip ir jo sąjungininkas, Mindaugo sūnėnas Tautvila ar Pskoviškiu tapęs Daumantas. Trumpalaikis jų laimėjimas buvo lietuvių kariaunų (vikingų), taigi plėšikų pagal užsiėmimą, pergalė prieš politinę Lietuvos valstybę, kurią įkūnijo Mindaugo krikštas ir karūnavimas.
Mindaugas turbūt ir pats mažiausiai troško būti krikščioniu. Bet jis suvokė, ką reiškia būti krikščionių karaliumi, todėl to ir siekė. Palyginti su juo, Treniota buvo geopolitinis žemažiūris. Jis nesuvokė, kas yra Europa ir kodėl krikšionybė tokia svarbi Lietuvai. Treniotos sąmokslas nubloškė Lietuvą iš Europos katedrų aukščio atgal į pelkes ir raistus. Po 123 metų iš jų kelią atgal teko skintis sunkiau. Per Jogailos vedybas su Jadvyga ir uniją su Lenkija.
Kas viduramžiais buvo išdavystė? Savo interesų gynimo forma. Rusams padovanojusi šventąjį Daumantą. Čekams – Vytauto brolį Butautą, rengusį sąmokslą prieš tėvą Kęstutį ir dėdę Algirdą. Vokiečiams – žemaičių didiką Manstą, už Gedimino išdavystę gavusį 25 žagres žemės Varmijoje ir tapusį tris generolus davusios Mansteinų giminės pradininku.
Išdavystę sureikšminsime ir pakelsime į skalės aukštumas daug vėliau. Išdavystė LDK bjauri pasidarys iš esmės tik po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Kai kartuvėse atsidurs vyskupas Masalskis ir grafas Kosakovskis. O jauni bajorai vis iš naujo kils į nelygią kovą su Rusija. Ne tik už laisvę. Ir už tai, kad nuplautų nešlovę savo giminių, šimtą metų ramiai ėmusių kyšius iš caro.
Išdavystė taps nepakeliamai skaudi XX amžiuje – tame masinių žudynių ir dar labiau masinių išdavysčių bei permanentinių apsisprendimų amžiuje.
Lenkų bajorė Sofija Chodakowska buvo Prezidento A.Smetonos žmona. S.Chodakowskos sesuo Jadvyga, penkias kalbas mokėjusi intelektualė, o lenkiškai kalbėjusi su varšuvietišku akcentu, buvo ilgamečio Lietuvos premjero ir turbūt labiausiai antilenkiško mūsų tautininko J.Tūbelio žmona. Bet didesnių litvomanių už seseris Chodakowskas to meto Lietuvoje neįmanoma surasti.
Nors jos gimtoji kalba buvo lenkų, S.Chodakowska-Smetonienė lenkiškai nesikalbėdavo nei su Lenkijos, nei net su Prancūzijos ambasadoriais. Bandydavo prancūziškai, dorai to nemokėdama. J.Chodakowskos-Tūbelienės dukra Marija, jau išgyvenusi ne vieną dešimtmetį JAV, Taivane ir kitur, ir ištekėjusi už vokiečio, šokdavo į akis kiekvienam, priminusiam jos pusiau lenkišką kilmę.
Seserys Chodakowskos buvo pasiryžusios gulti kryžiumi už Lietuvą. Tokie pat buvo ir jų broliai. Bet kai po karo Tadeuszas Chodakauskas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, per vokiečių malonę negalėjo pasitraukti į Vakarus ir Suvalkijoje pateko į NKVD nagus, jis, jau senyvas žmogus, tapo NKVD agentu. Palaužtas kankinimų sutiko vadovauti Lietuvos uniformomis perrengtam NKVD banditų būriui, kuris imitavo partizanų dalinį. Tai jis 1949 m. padėjo sovietams susemti ties Šventąja išmestą laisvės kovotojų desantą ir tai, regis, padėjo likviduoti J.Lukšą-Daumantą.
Išdavikas? O kaip vertinti tuos Kybartų šaulius ar patį Šaulių sąjungos vadą, kurie, A.Smetonai ir jo artimiesiems traukiantis į Vokietiją, elgėsi kaip komunistinis gaivalas, neleisdami Prezidentui ir jo šeimai oriai net pasitraukti?
Taip pat turėtume pasmerkti? Bet po metų daugumą tų pačių Prezidentą niekinusių šaulių okupantai arba sušaudė, arba išgrūdo prie Laptevų jūros – mirti.
Vengrijos kardinolas J.Mindszenty prieš pat suėmimą 1948 m. išplatino ganytojišką laišką, kuriame paprašė tikinčiųjų netikėti nė vienu jo žodžiu, kuris po jo suėmimo pasieks iš kameros. Mušamas per kojų padus, spardomas ant kameros grindų, kardinolas galiausiai parodomojo teismo metu „prisipažino“ tokiais absurdiškais nusikaltimais, kaip kėsinimasis pagrobti Vengrijos karūnos brangakmenius ar siekis grąžinti erchercogą Otto von Habsburgą į Vengrijos sostą.
Kardinolas žinojo, kad žmogus yra silpnas. Jei didžiausias Bažnyčios šventasis Petras tris kartus išsigynė Jėzaus Kristaus, ko norėti iš paprasto žmogaus?
XXI a. žmogus, patogiai rašinėjantis į feisbuką bei žinantis, kad ne Rusijos, o JAV armijos kariai dabar treniruojasi Gaižiūnuose, lengvai pasmerkia ir Nėrį, ir pulkininką Chodakauską. Bepigu būti drąsiam, kai Putinas apsilaužė ragus prie Donecko oro uosto. Bet negalime pasmerkti ir feisbukinio „kario”, lengvu klavišo paspaudimu pasmerkiantį išdaviką. Per daug išdavysčių slegia Lietuvą XX amžiuje. Tik ir žavėtis internetine serijinių pasmerkimų drąsa – tarsi ne tas kelias?
O jei ne tas, tai kaip ir nebelieka variantų?
Petras, nors triskart išdavė Kristų, tapo krikščionių Bažnyčios uola ir galiausiai kankiniu. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos kariuomenės kapitonas J.Gencas, Lietuvos karo su Lenkija veteranas, tautiečių prašomas tapo Vilniaus geto žydų policijos vadu. Tai jis sprendė, ką leisti vokiečiams nužudyti pirmiau. J.Gencas dirbo žydams ir kolaboravo su vokiečiais. Pats nužudytas prieš pat likviduojant getą. Jis nėra žydų didvyris, bet niekas į jo atminimą ir nespjaudo.
T.Chodakauskas galėjo tapti Lietuvos didvyriu, bet tapo išdaviku. Kaip ir S.Nėris, P.Cvirka, A.Venclova. Vis dar mušamės, kaip juos vertinti? Nešlovinti. Nevadinti mokyklų jų vardais, nestatyti paminklų. Bet ir neišbraukti iš literatūros istorijos. Braukydami liksime prie tuščių istorijos knygos puslapių.
Treniota nužudė karalių Mindaugą ir karalystės idėją. Nepaisant to, Treniotos vardas istorijoje minimas kaip lygus tarp kitų Lietuvos valdovų. Ir tai yra teisinga. Kas būtų neteisinga? Pavadinti Lietuvos kariuomenės batalioną Treniotos vardu. Kaip ir Žvėryno gatvę, turbūt.
Mindaugo mintis traukė Lietuvą į ateitį. Treniotos ir Daumanto kardai – į praeitį. Į tai, ko jau nebuvo. Kiek mumyse dar Treniotos ir kiek Mindaugo? Treniotos yra daugiau. Ir tai yra Lietuvos problema. Ką daryti, kad Treniotos būtų mažiau?
Pasiekti, kad nė vienam Lietuvos žmogui daugiau niekada nereikėtų stovėti prie sienos su kraupiu pasirinkimu – mirtis arba išdavystė. Saugokime tokią tėvynę Lietuvą, kurios sūnūs stiprybę semia ne tiek iš praeities didvyrių, kiek iš dabarties reformatorių. Lietuvą, kurioje reformatoriai nežudomi.
