Kaip prieš 50 metų. Po eilinės „Kapitono Tenkešo“ serijos. Tu už kurucus ar už labancus? – klykia kieme vienas pyplys kitam. Nei Paluckas vengras, nei Sinkevičius austrijokas – abu labu socialistai. Bet jei tu už Sinkevičių, esi ūsuotas bebras. O jei už Palucką, tai ūsai negresia. Laukia šviesi ateitis su šviesiomis vakarietiškomis socialistinėmis vertybėmis.
Sukarikatūrinta? Kažkiek. Konservatorių lyderio, o, kad būtų tik jo, gausiai prakaituotą jaudinimąsi, kad tik Paluckas, kad tik Paluckas, teistas, bet vis tiek tik Paluckas, galima pristatyti ir taip. O, kad britų konservatorius šitaip jaudintųsi dėl brolio leiboristo! Europa vis dar būtų krikščioniška.
Keistumas keistumą vijo. Bebrų čempionatas konservatoriams sukėlė mažne tiek pat aistrų, kaip ir pačių konservatorių boso rinkimai. Ką tai sako apie mūsų politiką?
Amen, Juze. Atmetus smėlio dėžę feisbuke, kur kasdien gali kietai pavaryti, po Masiulio dėžutės ir valstietiškų Seimo rinkimų nei konservatoriams, nei liberalams nėra ką veikti. Bent jau kietai. Jie ir neveikia. Jokios alternatyvos. Jei ir pakritikuoja valdžią, tai su atodaira. Prisiekdami ištikimybę valstiečiui Skverneliui. Manydami, kad šitas yra „tikras“ valstietis, o Karbauskis tai ne.
Bet tai, sutikite, nuobodu. Tai negi dabar ant stalo per Velykas tarp butelių šoksi, kaip kokia Seimo valstietė Levutė, Skuodo ekskonservatorė? Vietoj partinio velkiesi tautinį kičinį kostiumą ir trauki bebrų imtynių žiūrėti. Sirgti už Lietuvą. O gal tą, kuris didesnis lūzeris?
Negi konservatoriai nuoširdžiai norėjo matyti Palucką LSDP pirmininku, stebėjosi Landsbergio Jr. lopšinėmis Paluckui buvęs ambasadorius prie Šv. Sosto V. Ališauskas, taip pat konservatorius. Norėjo, kad „Lietuvai būtų geriau“? Kad būtų kaip Vakaruose?
Kaip Vakaruose, tai visad gerai. Net komunistai ten būdavę geresni. Eurokomunistais vadinti. Tik ar nesumarazmėjo požiūris, kad Vakarų socialdemokratai tik Marxą cituoja ir progresinius įveda?
Dar per kaimus ir kompus sklido rauda. Besiveržianti iš universitetų profesorių, blogerių, feisbuko kairiųjų, ir ne tik jų, lūpų. Lietuvai reikia tikrųųų socialdemokraaatųų… Linkiu atkurti tikrai socialdemokratijos idėjoms atstovaujančią partiją! Labiausiai Lietuvai trūko padorių socialdemokratų! Vakarietiškas socialdemokratijos supratimas!
Taip ir panašiai ošė visi pašaliai. Normalu, jei taip dūmoja Karbauskio samdiniai, Pūko padėjėjos ir „žurnalistės“ ar algų negaunantys Vilniaus kiemsargiai. Tačiau kas apie „tikrus“ ir „padorius“ raudojo mažiausiai, tai patys socialdemokratai ir jų rinkėjai. Niekam nieko nesufleruojanti detalė.
Kas tie „tikrieji“ socialdemokratai, „tikros“ idėjos, gausingos tikrumo raudos neišraudojo. Bet galim nujausti, kad tai tikrai geri dėdės. Veislė, kilusi iš XX a. britų barono H. Wilsono leiboristų, privedusių Jungtinę Karalystę prie visiško ekonominio išsekimo ir socialinės suirutės, ir prancūzų kandidato į prezidentus J. L. Melenchono. Kurio šūkis „atimti ir padalyti“ prancūzus įkaitino kone taip pat, kaip M. le Pen antieuropinis populizmas.
Kaip Šv. Raudų teologai turėtų aiškinti giesmę „Lietuvai reikia tikrų socialdemokratų“ ?
Realybėje tai reiškia tik tai, kad universitetų profesoriai ir kiti dar pajėgūs mąstyti žmonės yra nustumti į tokias pragyvenimo paraštes, kad jie, anksčiau mylėję konservatorius ar liberalus, dabar už eurocentus algos dieną beišgali tik blyškų bučkį britų leiboristų skeletams.
Raudantis žmogus nemąsto. Jis rauda. Nesidairo aplink. Bet jei po Šv. Palucko pergalės kiek apsiramintų, pamatytų, kad visas Seimas seniai skaisčiai raudonu žiedu sužydėjęs. Nes kas gali būti socialdemokratiškai „tikriau“ už valstietį Tomiliną ir jo frakcijos draugų būrį, prisakiusį visiems darbdaviams padidinti visas mūsų algas, kitaip nebus naujojo Darbo kodekso?
Eik skradžiai žemę, nerasti kitos šalies, kurioje valdžia neraudonuodama kalbėtų apie žmogaus privačiai pensijai kauptų lėšų nusavinimą ir atidavimą valstybiniam fondui. Kur rasi kitą tokią šalį, kurioje, nepaisant to, kad profsąjungoms nepriklauso nė 10 proc. darbo žmonių, jų vadukai šokdintų valstybę taip, kad ši pusiausovietinį Darbo kodeksą išsaugotų dešimt metų ilgiau nei šalyse, kur profsąjungoms priklauso 70 proc. darbo žmonių, kaip antai Švedijoj?
Lietuva yra tokia socialdemokratinė, kad čia studentai svajoja ne apie verslą ar profesionalo kelią, bet tik apie tai, kaip gauti valdišką tarnybą. Jei nepavyko, į Albioną. Prie kurio ekonomikos sutvarkymo „tikri“ socialdemokratai prisidėjo tiek pat, kiek katinas prisideda prie namų ruošos.
Jei mums ko tikro ir reikia, tai jau 27 metus reikia kažko panašaus į M. Thatcher konservatizmą ar D. Tusko liberalizmą. Nes vienintelis būdas išlikti konkurencinėje kovoje Lietuvai tėra dirbti daugiau, našiau ir ypač dirbti išmaniai. Ne zyzti ir balsuoti kojomis į Thatcher ant bėgių pastatytą Angliją. Ir jau jokiu būdu ne verkšlenti, kad Lietuvai iki pilnos laimės trūksta tik „tikrų“ socialdemokratų.
Kai su kaupu prigaminsim tikrų vertybių, tada gal kokius ketverius metus valstybę galima atiduoti ir tokiems, kurie moka tik vakarietiškai dalyti.
Lietuvai reikia politiko, kuris, tapęs premjeru, bent trejus metus nemyžčiotų dėl 2 proc. smukusio reitingo. Kuris realiai mažintų biurokratiją ir mokesčių naštą dirbantiems. Klausimas raudotojams dėl „tikros“ socialdemokratijos: kur, kada, kokioje šalyje „tikri“ socialdemokratai sumažino biurokratinį aparatą? Kairieji biurokratinį aparatą dažniausiai tik be galo išpučia. Anužienių ir pitrėnienių naudai už mūsų kruvinus pinigus. Jūs tokio „tikrumo“ realiai ilgitės?
Mūsų premjerais, su retomis išimtimis, buvo tik tokie socialistai kaip Vagnorius, triznius Paksas, „ir tada Lietuvą statėm“ Brazauskas, ryte „taip“, vakare „ne“ Butkevičius ar jo pėdomis vis tvirčiau žengiantis reitingų karalius Skvernelis. Kad ir ką kas dabar aiškintų, jei tik visus jų veiksmus sudėtume ir išvestume vidurkį, gautume tikrą tikros socialdemokratijos rožinį veiduką.
Galima toliau orientuotis į tai, kas buvo normalu Švedijoje prieš 40 metų. Bet tiek senieji, tiek naujieji Vakarai tokius „normalius“ rakandus meta lauk. Dar daugiau. Ar tai būtų JAV, ar Nyderlandai, ar Vengrija, ar Lenkija, „normalu“ tampa tai, kas trenkia nacionalizmu ir visuomenės uždarumu.
Klausantis Karbauskio ir jo širinskienių-baškienių bei kepenių-urbšių, įspūdis, kad ir Lietuva yra pakely į naująjį „normalumą“. Kas iš jo išeis, pridėjus „tikro“ socializmo? Ar greitai šauksimės jau ir tokio „normalumo“, nes juk ir jis eina iš Vakarų?
O tuo metu socialdemokratų atmintis dėl „Rosatom“ silpo. O Karbauskis siūlė įvesti etnologijos pamokas mokyklose. O į Vijūnėlės parke prasidėjusią socialdemokratų išeivio Narcizų žydėjimo šventę susirinko tik kelios dešimtys žmonių. O ministras Veryga ant apsiputojusio balto žirgo vedė valstiečių kariauną į kryžiaus žygį. O Miltinio teatras meninėmis priemonėmis pažymėjo bolševikinio Spalio perversmo, kurį vyr. režisierius kažkodėl vadino revoliucija, šimtmetį.
Viskas buvo gelžbetoniškai tikra. Kai kas – ir tikrai socialdemokratiška. Kaip ir tai, kad emigracija per du pirmuosius metų mėnesius siekė 14 000, ir ji buvo dar didesnė nei pernai, kai jau buvo vėl padidėjusi. Seimas šias ir kitas problemas baudėsi nubraukti apeidamas Konstituciją ir suteikdamas visiems NATO šalyse atsidūrusiems lietuviams, tarp jų ir „Mis USSR UK“ konkurso dalyvei Viktorijai, galimybę turėti dvigubą pilietybę.
Einant 28-iems laisvės metams visiems lietuviams, net Seimo nariams, buvo nepakeliami du būties dalykai. 1. Gyventi pagal įstatymą – būtinai reikėjo ieškoti jo apėjimo kelių. 2. Visiems Lietuvoje, net konservatoriams, vis dar trūko „tikrų“ socialdemokratų.
Bet šalin negatyvą! Darom buvo. Padarėm! Dabar, kai LSDP turi Palucką, Lietuvai nieko iki pilnos laimės nebetrūksta. Brandus socializmas nugalėjo. Siskimasiski, vograuja iš kapo draugas Brežnevas bebrų varžybų dalyviams ir žiūrovams.