„Lietuvoje susiformavo negatyvus psichologinis, socialinis ir emocinis laukas, o blogiausia, kad jį ir toliau palaiko politikai“, paskui Geležinio vilko kauksmą radijo tyrais skrieja Butkevičiaus balsas. Situacija bloga ir negerėjanti, patvirtina kalbinama demografė.
O ko jūs tikėjotės? Manėte, kad užteks šešiskart padidinti algas, ir Lietuvoj bus kaip Švedijoj? Kaip dūmojo vienas Sąjūdžio profesorius. Arba triskart per metus didinam MMA, ir jau šviesa tunelio gale? Kaip porino Mazuronis Sr.
Baltos kumelės sapnas. Tarp MMA augimo ir neemigracijos – tiek pat bendro kaip tarp gandro ir kūdikio gimimo. Ši šalis nuo 1992-ųjų rudens, kai į valdžią grįžo Kompartijos sekretoriai ir kolchozų pirmininkai, o jei tiksliau, nuo to momento, kai premjeru pirmąkart tapo Vagnorius, buvo kuriama tik tinginiams, zyzloms ir pensininkams.
Norinčiam dirbti lietuviui, ką jau kalbėti apie linkusį verslauti, čia buvo numatyta pasakos trečio brolio Jono vieta.
Bet kai šalį kuri tinginiams, zyzloms ir pensininkams, natūralu, kad galiausiai joje ir lieka tik tinginiai, zyzlos ir pensininkai. Plius valdininkai, kurių skaičius, žmonių skaičiui sparčiai mažėjant, dar sparčiau didėja. O kai šalyje lieka tik tinginiai, zyzlos ir pensininkai, būtent jie tampa labiausiai nepatenkinti savo išsirinkta valdžia. Nes praradusi drąsius, darbščius ir kūrybiškus žmones valdžia nieko tinginiams, zyzloms ir pensininkams duoti nebeišgali.
Niekas iš niekur neatsiranda. Tą net marksistai žinojo. Dešros, cepelinai, kugelis ir pensijos nekyla nei iš tinginių, nei iš zyzlų balsų, nei iš pašūkavimų à la visi jie vagys. Kalbant trumpai, mūsų problema – ne emigracija, o jos atskaitos taškas. Mums būtinai reikia kaltojo. Net intelektualams, ekspremjerams ir signatarams – tik balta arba juoda.
Variantas Nr. 1: dėl emigracijos kalta Vyriausybė (o šita kaltina buvusią). Variantas Nr. 2: kalti skrudžai makdakai verslininkai. Combo: kalta ir valdžia, ir verslas. Jei valdžia ir verslininkai pakeltų algas į tokį lygį, kaip D. Britanijoje, niekas neemigruotų.
Palaiminti tie, kurie tiki. Bet tikrai ne tie, kurie tiki stabais. Jei staiga valdžia ir verslininkai pakeltų algas į tokį lygį kaip D. Britanijoje, iš Lietuvos per pusmetį pabėgtų net tinginiai, zyzlos ir pensininkai. Lietuva bankrutuotų kaip Graikija, tik efektingiau.
Norėdami pristabdyti emigraciją, pirmiausia turėtume pasirinkti atskaitos tašką, iš kurio ji matoma. Rypavimai, kad valdžia varu varo žmones iš Lietuvos, negali būti atskaitos taškas. Kaip ir bet kuri isterija. Jei norime matyti Nemuno kilpomis plaukiančią valtį, atskaitos tašku turėtume pasirinkti krantą ties Birštonu ar Prienais, o ne stypsoti ties Rusne.
Koks atskaitos taškas būtų tinkamas emigracijos klausimui?
Pirmas – algų skirtumai tarp senųjų ES narių ir Lietuvos išliks dar bent 20 metų. Net jei valdžioje būtų saliamonai (ko paprastai nebūna), o verslininkams nučiuožtų stoglentės ir jie imtų mokėti darbuotojams daugiau nei gauna patys, šio faktoriaus mums nepakeisti. Kaip ir to, kad žmonės dar nuo hunų laikų judėjo ten, kur yra daugiau maisto (geriau apmokamo darbo). Taigi kaltinimai valdžiai ir verslui niekur neveda. Naudos iš jų tiek, kad padeda išlieti pyktį.
Antras – vyraujantis mąstymas. Žvelgiant iš šio taško tik ir galima užčiuopti visumą. Premjeras kažkur girdėjo skambinant varpais. Bet vėl viską suvedė į valdžią – į politikus. Tai jie kalti dėl vyraujančios atmosferos, sako premjeras. Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios.
O jei be isterijos? Ką pamatytume iš šio atskaitos taško? Tarkim, kad darbas ir atlygis XXI a. beveik tiesiog proporcingas mokėjimui. Taip pat tai, kad dauguma lietuvių į aukštąjį išsilavinimą žiūri kaip į tikslą. O kaip reikėtų? Taip, kaip ir į pinigus – tik kaip į priemonę tikslui pasiekti.
Tik ar galime žiūrėti į išsilavinimą kaip į priemonę, jei aukštąjį mokslą renkasi per 70 proc. abiturientų? Tik teoriškai. Praktiškai tas arklys nepasikelia. Kodėl Vokietijoje ir Suomijoje 70 proc. moksleivių renkasi amatų mokyklas? Ar jie už mus kvailesni?
Ne. Suomiai ir vokiečiai į mokslą žiūri kaip į priemonę. Mes – kaip į gyvenimo tikslą. Jei tėvų, kažkada baigusių technikumą, o paskui per vargus Žemkės ar Pedagoginio neakivaizdinį, vaikas neįstos į aukštąjį – tragedija. Gėda prieš giminę. Ne lygis.
Štai ir stojame urmu. Po to protingos tetos ir dėdės riejasi. Per daug rengiame sociologų, šaukia pramonininkai. Reikia inžinierių! Sociologai ir filologai atnašaudami atsikerta, kad tas, kuris skaitė Platoną, – geriau tinka rinkai nei inžinierius.
Kur veda šis ginčas? Aklavietėn. Dar viena kaltojo paieška. O kur esmė? Nesvarbu, kokią specialybę žmogus studijuoja. Klausimas, kaip jis studijuoja. Ar suvokia tai, ką studijuoja?
Ch. Handy, puikios knygos „Dramblys ir blusa“ autorius, atskleidęs, kad XXI a. žmogus pats turės susikurti darbo vietą, po graikų ir lotynų kalbų studijų (XX a. 6-aisis dešimtmetis!) buvo paskirtas „Shell“ ekonomistu. JAV privalumas – ne specialybė, o universiteto vardas. Harvardo istoriko diplomas – geresnė rekomendacija nei Rūgpienių kolegijos inžinieriaus.
Vaizdžiai kalbant, intelektas – svarbiau už popierių. Kas iš to diplomo, jei žmogus nesuvokė, ką jis studijavo? O bent pusė abiturientų intelektualiai yra tokie silpni, kad nesvarbu, ar studijuoja sociologiją, ar inžineriją, vis tiek nieko nesupranta. Kaip įmanoma studijuoti universitete, jei neišlaikei net gimnazijos egzaminų?
Gavęs diplomą (kova už krepšelius tai garantuoja), toks mokslo kankinys arba negauna darbo ir varo ikenams galvų sukinėti, kaip tyčiojasi Užkalnis, arba per pažintis užima ne savo vietą. Abiem atvejais žmogus įžengia į zyzlų gretas. Bet jis gal būtų laimingas, jei tėvai ir bendruomenė nebūtų jo spaudusi, ir jis būtų tapęs elektriku, santechniku ar vilkiko vairuotoju, kurių trūksta, ir kurių pajamos – didesnės nei profesorių.
Rezultatas: mums trūksta ne tik gerų inžinierių, bet ir gerų sociologų bei filologų. Nes negali 70 proc. abiturientų studijuoti universitetuose. Pusė jų tam per silpni.
Kas atsitinka, kai priimame į universitetus nesugebančius suvokti to, ką studijuoja? Šalia Vilniaus yra moderni „Argintos“ gamykla. Jai irgi trūksta inžinierių. Kaip ten tikrina kandidatus po universitetų? Duoda skaityti brėžinį. Jei žmogus randa kvadratą, stačiakampį ir trikampį, priima. Daug kas neišlaiko testo. Bet tai – aštuntojo dešimtmečio devintos klasės braižyba. Kuri buvo įkandama ir tiems, kurie rinkosi studijuoti filologiją.
Tai gal baikim tuščią ginčą tarp sociologų ir inžinierių? Tiesiog grąžinkim universitetui jo lygį. O vaikus orientuokim rinktis reikalingus ir pelningus amatus. Ir pamatysim, kad po ketverių metų emigracijos mastai sumažėjo 6,5 procento.
Verslas visada moka ne tiek, kiek mano esant reikalinga kairioji intelektualė, o tiek, kiek esi vertas toje rinkoje. Mūrininkas ar plytelių klojėjas ir D.Britanijoje, ir Lietuvoje uždirba daug. Bet ir ten, ir čia jis dirba tai, ką moka ir ko reikia rinkai. Pusė universitetų absolventų, nepaisant to, ar jie sociologai, ar inžinieriai, nei ten, nei čia pagal diplomą darbo negaus.
Bet ten jie gali kapoti silkėms galvas. O Norvegijoje už tai moka penkiskart daugiau nei Lietuvoje. Štai jums ir paprasta emigracijos lygtis. Bet ar verta dėl to baigti universitetą, o mums jį finansuoti?
Tai supratę emigracijos mastą sumažintume dar keliais procentais. Be varymo ant valdžios ir verslo. Tai ar valdžia niekuo dėta? Žinoma, kad ne. Pagrįstas klausimas, ar verta sieti savo ateitį sieti su šalimi, kurioje pašalintas per apkaltą prezidentas renkamas į Europarlamentą. Kartu su svieto perėjūnu Uspaskichu.
Nelengva sieti savo ateitį su valstybe, kurios ministrų kabinete posėdžiauja trečiokai, pitrėnienės ir pabedinskienės. Bet po velnių, juk ne jie patys jėga įsiveržė. Ten juos delegavo tinginiai, zyzlos ir pensininkai. Tie, kurie labiausiai dėl visko ir yra nepatenkinti.
Klausimų sąrašą galima tęsti. Ar gali sieti ateitį su šalimi, kurioje ant pjedestalo tebestovi toks komunizmo balvonas, kaip Brežnevo laikų Darbo kodeksas, ir net jauni žurnalistai guldo už jį galvas taip, kaip seni menininkai guldė galvas už Žaliojo tilto raudonarmietį? Ar gali sieti savo likimą su valstybe, kurioje prezidentė su premjeru nesusitinka po du mėnesius?
Nelengva sieti savo ateitį su šalimi, kurioje visko draudimas yra ir vyskupas, ir karalius. Kuri orientuojasi į zyzlą, tinginį ir pavyduolį. Kurią valdo baimė – naujovių, imigrantų net iš Ukrainos. Lietuvoje jiems neleidžiama net automobilio nusipirkti, ką kalbėti apie darbą. Su šalimi, kuri turėdama net tris valstybines šventes, per septynerius metus surengė tik vieną valstybinį priėmimą – kad tik tinginiams, zyzloms ir pensininkams įtiktų.
Tiesiogiai nė vienas iš išvardytų dalykų žmonėms neatrodo svarbus. Bet stebėdami tai, kas ir kaip vyksta, daugybė žmonių nugaros smegenimis suvokia: kažkas čia ne taip.
Šalyje, kur daugumai nuolat dėl visko kalti kiti, pradedant holokaustu ir baigiant valdžios kadencija, trūksta lyderystės ir ambicijų. Ir elementaraus padorumo. Pripažinimo, kad jei jau garsiai reikalauji, tai gal šį tą reikia ir duoti. Pripažinti net ir nemėgstamo politiko ar verslininko nuopelnus. Mylėti savo artimą. Įskaitant Kubilių ir Butkevičių.
Kiek žmonių į emigracijos klausimą žiūri iš šio taško? Tai išgirdę dauguma apsiputoja, ima makaluoti liežuviu ir klaviatūra, o kartais, jei galėtų, ir kumščio griebtųsi. Bet dar graudžiau klausytis premjero nuostabos: „Šios kadencijos metu net penkis kartus didinta minimali mėnesinė alga, ko dar nebuvo Lietuvos istorijoje, o vis tiek...“
MMA lyga – štai ta mūsų vilkduobė, uždangstyta trispalvėm eglišakėm! Bet jei norime, kad žmonės neemigruotų, turėtume žaisti ne MMA, o maksimalių algų lygoje. Su „Sodros“ lubomis pagal butus, o ne pilis. O ne vargšams barstyti trupinius. Kai šalyje bus daug dideles algas gaunančių žmonių, tada ir MMA, ir pensija didės natūraliai. Be valdžios trigrašio. Ten, kur yra ne tūkstantis, o šimtas tūkstančių turtingų žmonių, ten dar milijonas randa, kaip atsiriekti savo dalį.
Tai gal meskim kurti tinginių, zyzlų ir pensininkų šalį? Nors ir pavėluotai, kelkim nosis aukštyn? Vietoj grasinimų naujais draudimais ką nors leiskim?
Baugu. Seimo rinkimai. Reikia kaip nors pralįsti, o ten, žiūrėk, buvusią Vyriausybę vėl galima bus ketverius metus dėl emigracijos kalti. Ir kaukia geležinis vilkas nesustodamas virš plėvele užkloto Gedimino kalno. Bet Gediminas ir jo išmintingasis Lizdeika – seniai kapuos.