Didžiųjų bendrovių akcininkų tarpusavio karai dėl bandymo perimti įmonės kontrolę ar didesnę jos dalį Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, – jokia naujiena. Prieš gerą dešimtmetį aršūs akcininkų mūšiai virė SBA ir „MG Baltic“ koncernuose. Į šią kovą buvo įtraukta ir žiniasklaida. Ore sklandė KGB šmėklos ir kaltinimai užsakytomis žmogžudystėmis. SBA koncernas išliko. Pagrindiniam akcininkui tai kainavo. O štai „MG Baltic“ skilo. Po B. Lubio mirties dviejų akcininkų grupių karas vyksta ir „Achemos grupėje“.
Tačiau karas tarp M. Marcinkevičiaus ir „VP Market“ yra ypatingas. Ne todėl, kad M. Marcinkevičius apkaltino šią įmonę ir save patį mokesčių slėpimu. Pirmą kartą šalies akcininkų tarpusavio karų istorijoje valstybės vadovas stojo vienos iš kariaujančių šalių – aštuntojo pagal turtingumą šalies verslininko M. Marcinkevičiaus (valdo 140 mln. eurų turtą) – pusėn.
„Ši įmonių grupė nuo pat įsikūrimo buvo apgobta įtarimų šešėliu dėl įvairių mokesčių vengimo modelių taikymo. Netgi aš buvau su tuo susidūrusi, kai dirbau finansų ministre. Šių mechanizmų mastai, rodos, dabar yra dar labiau ištobulinti ir dar labiau naudojami. Tai, be jokios abejonės, nesąžiningo ir negarbingo verslo pavyzdžiai“, – Lietuvos radijui rėžė D. Grybauskaitė.
Kokia leksika. Įtikėjimas ir pasitikėjimas. Be jokios abejonės! VMI dar nepradėjo tikrinti. Prokuratūra nepradėjo tyrimo. O prezidentė lyg dangiškoji teisėja jau žino, kaip viskas bus. Tiksliau, kaip yra: „VP Market“ kalta dėl mokesčių slėpimo, nes, anot jos, „tai, be jokios abejonės, nesąžiningo ir negarbingo verslo pavyzdžiai“.
Aukščiausias teismas įvyko. Meilei įrodymų nereikia – meilei reikia plakančių širdžių. Turime būtent tai: M. Marcinkevičius + D. Grybauskaitė = amžina meilė. Tai, žinoma, nėra meilė iš pirmo žvilgsnio. Tipiška meilė iš išskaičiavimo. D. Grybauskaitė norima priima už esama. Todėl prezidentė a priori ir patikėjo, kad vienas „VP Market“ akcininkas yra geresnis už kitus.
Kai valstybės vadovas įsitraukia į dviejų verslininkų ginčą dėl įtakos didžiausioje šalies bendrovėje, padariniai garantuoti. Prezidentė ant Temidės svarstyklių pastatė savo aukštą reitingą, ir tai negali nenusverti teisingumo lėkščių. Bet gal prezidentė žino daugiau už mus? Pagaliau net tokios galybės, kaip „Microsoft“ ar „Google“, yra baudžiamos milijardinėmis baudomis, tai ar reikia stebėtis, kad ir „VP Market“ gali būti nusidėjusi? O su mokesčių vengimu valstybė privalo dieną naktį kautis, sakys oponentai.
Tik kvailys gali dėl to ginčytis. Mokesčių vengimas – bjaurus nusikaltimas. Bet kova su mokesčių slėpimu yra profesionalų darbas. Ir tik paskutinis kvailys gali teigti, kad mokesčių vengimą sumažinsime prezidentės kalbomis klijuojant etiketes sėkmingiausiai šalies bendrovei.
Ar galite įsivaizduoti, kad kanclerė A. Merkel, kalbėdama Vokietijos radijui ir neturėdama jokių kitų įrodymų, tik akcininko pareiškimą, galėtų apie „Siemens“, BMW ar kitą didelę vokiečių bendrovę paleisti frazę, kad „tai, be jokios abejonės, nesąžiningo ir negarbingo verslo pavyzdžiai“?
Tiek to. Vokietijoje politikai ir verslas viską derina, dėl visko tariasi iš anksto, ir tai išimtis net Vakarų pasaulyje. Ar galima įsivaizduoti taip elgiantis D. Cameroną, B. Obamą, Italijos ir Austrijos premjerą, prezidentus?
D. Grybauskaitės tirada – tipiškas posovietinio politikieriaus elgesys, kurio esmė – panieka visiems, kurie yra kažką sukūrę. Mūsų valdininkams, o prezidentė savo prigimtimi yra labiau valdininkė nei politikė, atrodo, kad tik jie vieni žino, kaip pasaulį padaryti geresnį, todėl visi, kurie nesiklaupia prieš juos ant kelių, jau yra nusikaltėliai.
Tačiau tai nėra vienintelė D. Grybauskaitės nemeilės „VP Market“ priežastis. Dar yra ir asmeninė: „Netgi aš buvau su tuo susidūrusi, kai dirbau finansų ministre.“ Kas tai per susidūrimas?
„VP Market“ kūrimo aušroje ši bendrovė pasinaudojo įstatymuose numatyta mokesčių lengvata įdarbinti invalidus ir jų įmones. Tai nelabai patiko – ir turbūt ne be pagrindo – tuometei A. Brazausko finansų ministrei D. Grybauskaitei. Bet ji vis tiek vizavo „invalidų“ lengvatą. O juk galėjo atsisakyti tai daryti. Žvelgiant iš skaidrios politikos taško.
Finansų ministrė pirmiausia turėjo atkreipti dėmesį į valdžios klaidą, dėl kurios „VP Market“ teisėtai pasinaudojo lengvata. Susidūrė su spaudimu? O kas trukdė atsistatydinti, informuoti visuomenę, kodėl ji negali tokiai didelei bendrovei suteikti tik menkoms invalidų įmonėms skirtos lengvatos? Bet būsimoji prezidentė sutiko daryti tai, kas jai nepriimtina. Regis, dėl šios nuoskaudos ilgam užspaudė pyktį. Kad karjerai nesutrukdytų. Jei būtų pasielgusi garbingai, A. Brazauskas gal nebūtų jos kandidatūros pasiūlęs į eurokomisares. Ir po Briuselio, ir po S. Daukanto aikštės.
Bet grįžkime prie to, nuo ko į viešumą išsiveržė „VP Market“ akcininkų karas. Į kurį įsitraukus prezidentei, jis turi galimybių tapti dar vienu mūsų pilietiniu karu. M. Marcinkevičius žiniasklaidai pareiškė, kad jis pats ir kiti „VP Market“ akcininkai nuo valstybės nusuko 720 mln. Lt mokesčių.
Galinga suma Lietuvai. Bet klausantis M. Marcinkevičiaus kaltinimų kyla klausimas, o kodėl jis tik dabar nusprendė tapti doru ir susimokėti net 57 mln. litų mokesčių (apie tiek būtų už 8 proc. akcijų)? Ne pernai, ne 2011 metais, o tik šią karštą vasarą? Saulius virto Pauliumi? Būna. Tik ar daug rasite verslininkų (kurių dažnas blusą gelžkeliu į Kauną sutiktų varyti, kad tik nereikėtų kam nors duoti kokio lito), kurie nei iš šio, nei iš to nuspręstų šiaip sau atiduoti valdžiai 57 mln. Lt?
Šachmatuose yra vadinamoji karalienės auka. Aukoju karalienę, kad rizikinga kombinacija galėčiau laimėti partiją. Ar „karalienės aukos“ tikslas kartais ne „akropoliai“? Vertinant teoriškai, tam, kuris laimi „akropolius“, 56,7 mln. Lt nebūtų nuostolis, o tik investicija. Juolab, kad šių pinigų gal ir neteks mokėti. Nes paklaustas, ar tai prisipažinimas, kad jis ir kiti „VP grupės“ nariai sąmoningai vengė mokesčių, M. Marcinkevičius teigė, kad, kol Mokesčių inspekcija visko neištyrė, jis „negalįs naudoti tokio aštraus termino“.
Jis renkasi terminą „mokesčių planavimas“. Skamba keistokai. Ne tik prezidentės nuteisiamosios frazės fone. Tarkim, jei žmogus sako, kad pinigai, kurie iš vienų „VP Market“ įmonių permesti į kitas, bet neinvestuoti, o išdalyti kaip dividendai, pasiekė ir jo paties sąskaitą banke, kokio velnio aušinti burną „mokesčių planavimu“, kai galima pasakyti aiškiai: tokią dieną į mano sąskaitą banke įkrito daug milijonų dividendų, už kuriuos aš nesumokėjau mokesčių?
Ar gali tai būti vieno akcininko vykdomas kitų akcininkų šantažas bandant išsikovoti dar riebesnį kąsnį nei turi? Sunku pasakyti, kaip ten iš tikro, bet kodėl ne? SBA ir „MG Baltic“ vidaus karuose ne tokių kaltinimų būta. Tada mažesniems akcininkams galiausiai pavyko parklupdyti didžiuosius.
A la guerre comme a la guerre – kare kaip kare. Taip buvo, yra ir bus. Tegu mušasi turtingas su dar turtingesniu. Advokatai pasipelnys, o ir mums – nemokamas šou iš serijos „Turtuoliai irgi verkia“? Viskas keičiasi, kai į verslininkų karą įsikiša prezidentė. Lietuva tampa kažkuo labai panaši į Rusiją, kur Putinas ir FSB nuolat perdalija verslo imperijas, vadovaudamiesi – koks sutapimas – tokiais pat kaltinimais. Užtenka prisiminti „Jukos“ ir M. Chodorkovskį. Negana to, toks prezidentės ėjimas suaktyvina ir taip aktyvią didesnės tautos dalies neapykantą verslui apskritai.
Gerai, jei prezidentė vėl tik leptelėjo nepagalvojusi. O kas, jei už M. Marcinkevičiaus suaktyvėjimo stovi S. Daukanto aikštės rūmai? Koks nors verslo projektas mainais už smūgį „VP Market“?
Po prezidentės tirados radijuje tokio varianto negalima atmesti. Jo atmesti negalima ir todėl, kad vienintelė klasikinė turto nacionalizacija, įvykdyta Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, yra susijusi būtent su „VP Market“. Iš jos už 600 mln. Lt buvo nusavinti Vakarų skirstomieji tinklai. Ne tik nusavinti – per patį finansų krizės apogėjų „VP Market“ buvo leista suprasti, kad šių pinigų ji neturi teisės investuoti Lietuvoje. Už VST gauti pinigai buvo investuoti Lenkijoje.
Ar gali būti kas nors kvailiau? Matyt, gali. Asmeninis kerštas nėra gražiausias valdovų bruožas. Blogiau, kad valdovo kerštas – ne į naudą valstybei. Ypač tada, kai asmeninis kerštas pakišamas po teisingumo ir moralės skraiste ir numetamas nesusigaudantiems mažutėliams, laikančiais save doresniais už verslininkus ir dar verslininkų aukomis.
„Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga(...) Ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni“, – prieš 21 metus parašė poetas V. Daunys.
Regis, niekas nepasikeitė. Verslininkų lietuviai vis dar nemėgsta, kartais ir nekenčia, užsieniečius verslininkus iškelia virš savų, bet, likę be lietuviškų bankų, kažkodėl ima dūsauti, kad viską užgrobė tie nedorėliai skandinavai. Koks moralas? Beveik aksioma: Lietuva be savų kapitalistų bus tik kolonija. Ar užsirašei savanoriu į D. Grybauskaitės karą su „VP Market“?