„Vatnikai“ – štai taip naujajame tautos folklore pavadinti prorusiška propaganda išplautomis smegenimis mūsų piliečiai, kurie it vabalai iš po lapų ėmė lįsti prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. Vieni išsitraukę koloradiniuis raiščius, šlovinantys putinizmą, keiksnojantys Europos Sąjungą ir NATO, žemės pardavimą užsieniečiams, agresyviai protestuojantys dėl „diskriminuojančio“ valstybinės kalbos egzamino, kiti nežinantys ko labiau bijoti – gėjų ar migrantų invazijos.
Regina Statkuvienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Dalies piliečių lojalumas valstybei abejotinas ir jie ilgisi buvusio okupanto. Ar bent santvarkos. Ne paslaptis, kad tokias piliečių nuostatas kursto suinteresuota kaimynė. Galima pasidžiaugti, kad išorės grėsmės įvardintos ir su jomis kovojama, tačiau kaip vidaus gyvenimo aktualijos?

Galima daug ir garsiai juoktis iš „vatnikų“, tik ar jie dėl to susigės ir taps lojaliais šalies patriotais? Kai vaikas pasuka klystkeliais, neatsakingi ir neišsilavinę tėvai puola kaltinti blogus draugus, mokyklą, televiziją, kompiuterinius žaidimus, vienas kitą, savo vaiką – tik niekada savęs. Išmintingi – konstatuoja problemą, įžvelgia savo pačių klaidas, prisiima už jas atsakomybę, o svarbiausia, ieško išeičių iš susidariusios situacijos.

Rusijos propagandos mašinos užčiaupti negalime – panašiai kaip sunaikinti ebolos židinio Afrikoje, bet gal galima pasiskiepyti? Gal galėtų rastis žiniasklaidoje šalia gausios informacijos iš Rusijos – ką kas pasakė, pagrasino ir kaip atrodo marškinėliai su Putino veidu, dar ir pozityvių žinių, iniciatyvų iš Lietuvos, kurios skatintų pasididžiąvimą savo šalimi bei piliečių bendrystę.

Kas šiandien valstybės, atskirų institucijų ir pagaliau kiekvieno asmeniškai nuveikta, kad nebūtų vadinamųjų„vatnikų“? Kodėl taip laisvai ir vaisingai krenta kremlinė propaganda į mūsų žemelę subrandindama gausų koloradinį derlių?

Štai žurnalistai atliko savo darbą. Išsiaiškino ir apviešino, kad mūsų jaunieji piliečiai iš rusiškų mokyklų vežami į sukarintas stovyklas užsienyje. Ne Lietuvai tarnauti, žinia. Prokurorai atliko kratas, vieši asmenys pasipiktino ir susirūpino. Bet kas toliau?

Ar šiandien bent viena institucija ar bent vienas konkretus valdininkas nuosekliai ir metodiškai dirba su mokyklomis, kad ten būtų sėkmingai ugdomas pilietiškumas ir lojalumas Lietuvai?
Regina Statkuvienė

Kas šiandien konkrečiai pasiūlyta tų (ir kitų) mokyklų bendruomenėms, kad vaikai galėtų pigiai ir turiningai leisti vasaros atostogas Lietuvoje? Ar yra vykdoma konkreti ilgalaikė švietimo programa – būreliai, išvykos, stovyklos, edukacinės programos, kad nelietuviškų mokyklų moksleiviams metai iš metų būtų skiepijamas suvokimas, kurios valstybės piliečiai jie yra.

Ar šiandien bent viena institucija ar bent vienas konkretus valdininkas nuosekliai ir metodiškai dirba su mokyklomis, kad ten būtų sėkmingai ugdomas pilietiškumas ir lojalumas Lietuvai?

Ar teko matyti daug nelietuviškų mokyklų moksleivių „Lietuvos tūkstantmečio vaikų žaidime“? Jei jie ne Lietuvos vaikai, tai kieno tada? Užuot bent pusvalandžiui įsijungę kokybiškos informacijos laidą, ir pažiūrėję, kaip sekasi bendramoksliui, gal pabandę ten sudalyvauti patys, kokius TV kanalus jie žiūri?

Kita problema – tautinių bendrijų atstovavimas. Čia sąmoningai vartojamas terminas bendrijos, o ne mažumos. Mažuma – tai labiau matematinis apibrėžimas, koduojantis savyje nelygiavertiškumo, atskirties turinį, terminas bendruomenė yra konsoliduojantis, pabrėžiantis lygiavertiškumą.

Kuri iš didžiųjų pagrindinių politinių jėgų šiandien galėtų teigti, kad sėkmingai atstovauja tautinėms bendrijoms, įtraukdama jų atstovus į rinkiminius sąrašus bei į savo dienotvarkę įrašydama ir jų aktualijas pirmaisiais numeriais?

Pavardžių rašybos klausimas – geriausias tragikomiško farso, kvailo užsispyrimo ir intelektualinio neišprusimo pavyzdys, kuris, deja, tapo nemenku kliuviniu geriems santykiams su Lenkija ir įkalė pleištą šalies viduje tarp lietuvių ir lenkų.
Regina Statkuvienė

Politiškai vis dar neintegruoti rusai ir lenkai buriasi į partijas tautiniu pagrindu, o būdami dar ir negausūs, norėdami perlipti 5 proc ribą, yra priversti jungtis vieni su kitais. Toks „mažųjų“ jungimasis yra jau savo prigimtimi oponuojantis „didiesiems“. Rezultatas? Valdemaro Tomaševskio ir panašių veikėjų ilgalaikė ir bekonkurencė veikla.

Pavardžių rašybos klausimas – geriausias tragikomiško farso, kvailo užsispyrimo ir intelektualinio neišprusimo pavyzdys, kuris, deja, tapo nemenku kliuviniu geriems santykiams su Lenkija ir įkalė pleištą šalies viduje tarp lietuvių ir lenkų.

Nors etninės daugumos Vyriausybei pradėti procesą yra garbingiau, veiksmingiau, tačiau jau kiek metų – politikai nė krust. Vadinasi, tokiais menkais lietuviais tesijaučia, kad nedidelės piliečių dalies pasuose esanti W parblokš jų tapatybę? Sugriaus valstybingumą? Pražudys kalbos grynumą? Beje, net knygnešių neštose spaudiniuose W karaliavo. Norėtųsi pastebėti, kad kukli lotyniškosios abėcėlės raidė W, šiandien mūsų visuomenėje tampa europėjimo ir atsilikimo, globalaus ir siauro mąstymo sandūros simboliu.

Piliečiai vieningi ir lojalūs savo valstybei tampa ne tada, kai primetamos absurdiškos taisyklės, paremtos argumentu „pasakiau ir taškas“, bet tada, kai gali laisvai puoselėti savo kalbą, kultūrą, religiją, kartu aiškiai suprasdami, kad šių laisvių garantas yra valstybė, kurioje jie gyvena. Tokių piliečių „mesijai“ iš užsienio nedomina. Vienas ryškiausių, bet nepelnytai primirštų pavyzdžių: stačiatikis ir rusėnas K. Ostrogiškis kovėsi prieš Maskvos invaziją, laimėjo 1514 metais Oršos mūšį ir jau į tada į maskvėnų naudotą retoriką kautis „tikėjimo ir kalbos brolių“ pusėje, atšovęs, kad čia (LDK) yra laisvė, o ten tironija. Todėl jis kovosiąs už laisvę.

Tik kodėl toks identitetas, paremtas priklausymu valstybei, o ne tautybei, mūsų pačių primirštas ir stumiamas į užmarštį, nepuoselėjamas ir nebranginamas, kaip kad ir siekė carinė Rusija, vėliau Sovietų Sąjunga o dabar ir jos palikimo perėmėja?

Ar numetę savo šimtmečių senumo istoriją, jos didybę kaip niekam nereikalingą barokinį anachronizmą ir įsikibę į kuklų tautinės respublikos skverną, vieną dieną neišvysime, kad LDK paveldas, praradęs savo tikrąją dvasią, gyvuoja kaimyninėje valstybėje kaip mitas pačiu iškreipčiausiu pavidalu?
Regina Statkuvienė

Pasiskelbę drąsia šalimi, nebijodami drąsiai reikštis tarptautinėje erdvėje, ar turime drąsos pripažinti patys sau, kad lenkiškai, rusėniškai kalbantys LDK didikai ar lenkiškai kalbantys 1831, 1863 metų sukilimų dalyviai buvo ne mažesni savo valstybingumo patriotai nei lietuvybę puoselėję knygnešiai ir aušrininkai?

Ar turime drąsos savo valstybingumą sieti ne tik su tautine respublika, bet su kur kas ilgesniu mūsų istorijos tarpsniu?

Ten valstybingumą gynė ir kultūrą puoselėjo ir žymios rusėniškos kilmės giminės Chodkevičiai, Ostragiškiai, Čartoriškiai, Sapiegos bei kiti, ir lenkiškai kalbantys gente lituanus natione polonus M. K. Oginskis, A. Mickevičius, V. Sirokomlė, I. Kraševskis.

Pavyzdžiui, šiandien Baltarusijoje vis agresyviau ir drąsiau eksploatuojama LDK istorija su visu propagandiniu entuziazmu, nevengiant nei mūsų istorijos falsifikavimo, nei menkinimo, – vienas po kito dygsta paminklai LDK valdovams, restauruojamos Radvilų pilys ir kuriamas šių dienų politinius Baltarusijos tikslus atitinkantis naratyvas, tenkinantis ideologinius poreikius – apie didžią baltarusių valstybę ir jos vienintelę paveldo tęsėją – šiuolaikinę Baltarusiją, kurios didis miestas Vilnius dėl istorinių peripetijų liko užsienyje – mažoje žemaičių žemėje – Lietuvoje.

LDK daugiakultūriškumo paveldas bei dvasia aktualizuojasis ir šalia didžiausių dabartinio Europos iššūkio – milžiniško migrantų srauto. Neintegruoti migrantai vieną dieną gali papildyti naujų kitokių „vatnikų“ gretas.

Ne todėl, kad būtų kitos etninės kilmės ar religijos, bet todėl, kad gavę europines žmogaus teises bei laisves, gali likti nesuvokę (kaip ir mūsų „vatnikai“), kad kiekvienos teisės garantas yra pareiga valstybei bei visuomenei, kurios tą gerbūvį užtikrina. Tik ar šiandien tos pareigos yra aiškiai išaiškintos, įsisąmonintos, o jų vykdymas kontroliuojamas, kai net dėl karinės tarnybos prievolės kyla diskusijos?

Šių dienų europietis gali nenutrūkstama tirada berti savo ir atvykėlių teises ir laisves: teisę išpažinti savo religiją, teisę gauti medicinos paslaugas, teisę gyventi saugiai, teisę į teisinę pagalbą, orią senatvę, puikų policijos darbą, teisę į šeimų susijungimą, teisę į mokslą, teisę streikuoti, teisę grąžinti nepatikusius batus...

Tik tas teises užtikrinančios pareigos sunkiau įsimenamos ir įvairiais kontraargumentais kvestionuojamos: karinė prievolė, sąžiningai mokami mokesčiai, visapusis korupcijos netoleravimas, lojalumas tas teises ir laisves garantuojančiai valstybei, atsakingas dalyvavimas politiniame šalies gyvenime.

Net jei lygintume save su šių dienų Vakarų Europa, dažnai kamuojama postkolonialinių kompleksų, turime unikalią šimtmečių patirtį, kur koegzistavo krikščionybė, judaizmas, islamas ir kur teisių bei pareigų balansas veikė gerokai darniau nei šiandien.

Tą darnų sambūvį užtikrino laiką peržengusių statutų nuostatos: pabrėžtas teisių ir pareigų neatsiejamumas, pagarba tikėjimui, kalbai, tačiau įtvirtintas lojalumo valstybei reikalavimas, jos politinės santvarkos bei įstatymų viršenybė. Tai yra stipri istorinė mūsų valstybės atspirtis.

Neturėdami postkolonialinių kompleksų, neturime ir to kaltės jausmo prieš potencialius atvykėlius, bet turime daugiakultūrio sambūvio patirtį – kur teisės užtvirtinamos pareigomis, o ne kaltės jausmas marinamas dosnia pašalpa. Esame labai skirtingi ir nuo rytinių kaimynų, kur laisvė galima tik kaip valdovo malonė, bet ne prigimtinė teisė.

Neišnaudodami šio istorinio LDK paveldo jo netiesiogiai atsisakome.

Ar numetę savo šimtmečių senumo istoriją, jos didybę kaip niekam nereikalingą barokinį anachronizmą ir įsikibę į kuklų tautinės respublikos skverną, vieną dieną neišvysime, kad LDK paveldas, praradęs savo tikrąją dvasią, gyvuoja kaimyninėje valstybėje kaip mitas pačiu iškreipčiausiu pavidalu?

Ką kiekvienas galime asmeniškai nuveikti, kad net ir „vata“ būtų išnaudota valstybės rūmo statyboje?

Nežinau, kiek veiksminga ta nedideliais tiražais parduodama popierinė bulvarinio prieskonio išvengusi spauda, bet perskaičiusi savo mėgiamą leidinį, jį visuomet padovanoju žmogui, kuris skęsta propagandinės televizijos žiniose ir neperka laikraščių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Duris į NBA užkulisius pravėręs Motiejūnas: „Rockets“ šiemet žengė didelį žingsnį atgal (25)

Penki sezonai, 248 rungtynės ir 1826 pelnyti taškai. Tokiais pasiekimais per savo NBA karjerą...

Užkalnis liko alkanas (21)

Vienas dalykas, kurio Lietuvai (ir Europai) reikia mokytis iš Amerikos, tai didelės porcijos...

Rusų žurnalistas: dideliame regione Europoje – Putino pralaimėjimas (112)

Rusija pralaimėjo kovą dėl įtakingumo Balkanuose – devynios iš 12 valstybių (ir Kosovas ,...

Vieno emigranto istorija, arba kai visi keliai veda į Lietuvą (89)

Emigrantai pagaliau grįžta namo ir ne tuščiomis rankomis – užsienyje įgytos patirtys ir...

Agnė Jagelavičiūtė su vyru pakrikštijo savo sūnų: krikštatėviu tapo Kęstas Rimdžius (5)

Šiandien, liepos 22 d., stilistei Agnei Jagelavičiūtei ir jos vyrui, verslininkui Mantui Volkui...

Varėnos rajone aidėjo šūviai: vyriškis kėsinosi į brolio ir jo žmonos gyvybes (15)

Policijos departamentas informavo, kad Varėnos rajone aidėjo šūviai . Vyriškis kelis kartus...

Reforma renka iš tėvų vaikus (257)

Pertvarkius vaiko teisių apsaugos sistemą Lietuvoje, per reformos pirmąsias dešimt dienų iš...

Lietuvių kilmės politikas Kolumbijos Kongrese kolegas auklėjo apnuogindamas užpakalį (7)

Lietuvių kilmės garsus Kolumbijos politikas Antanas Mockus penktadienį Kongrese kolegas paauklėti...

JAV sprendimas kelia sumaištį Europoje: mes atsisakome derėtis su į galvą įremtu šautuvu (117)

Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Europos Sąjungoje šeštadienį atsidūrė prekybos...

Atsakė į svarbiausius klausimus apie apsaugą nuo saulės: ar galima naudoti praėjusių metų produktus? (7)

Ar galima naudoti pernykštį kremą nuo saulės? Kiek turėtų kainuoti geras kremas su SPF ?...