R. Sadauskas-Kvietkevičius. Visi vyrai kiaulės, todėl abu kandidatai pasisakė už tradicinę šeimą

Stebiu, kaip didžiausiame Druskininkų prekybos centre mano žmona renkasi kiaulės kojas. Mėsos skyriaus pardavėjui sako:
- Pasverkit man dvi priekines ir dvi užpakalines.
- O kaip jas atskirsiu, atrodo visos vienodai.
Čia aš neištvėriau ir įsikišau:
- Ant priekinės būna vestuvinis žiedas ar bent šviesesnė juostelė, likusi žiedo vietoje, nes visi vyrai – kiaulės.

Pastaroji frazė, kokia bebūtų nuvalkiota, mūsų sparčiai besikeičiančiame pasaulyje įgauna vis naujų prasmių. Nuo postsovietinių anekdotų penimio, leidžiančio vakarus svetainėje ant sofos priešais televizorių su šešių alaus skardinių pakuote tuo metu, kai žmona kaunasi su buitimi virtuvėje, iki akių nuo planšetinio kompiuterio nepakeliančio kuilio, pastebinčio naują žmonos plaukų spalvą tik tada, kai ji atsinaujina „Faceobook“ profilio nuotrauką.

Abu prezidento rinkimų antrojo turo kandidatai, debatuose pasisakę už tradicinę šeimą, neišplėtojo minties, ką vadina ta tradicija, kurį savo istorijos laikotarpį idealizuosime ir iš jo, atsiprašant, semsimės stiprybės?

Kaip besistengtų mus įtikinti ikikrikščioniškos Lietuvos papročius iš kelių puodų šukių ir užuominų mėšlavežio ir linamynio dainose bandantys sulipdyti pseudoistorikai, kad esame ypatingos baltiškos kultūros tiesioginiai paveldėtojai, net ir jiems sunkiai pavyktų pagrįsti, kaip visas tas lydiminės žemdirbystės paveldas gali veikti viršutiniame daugiabučio namo aukšte gyvenančios informatiko ir finansų analitikės šeimos tarpusavio santykius.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Tradicionalistai, gąsdinantys mus, jog pastangos užtikrinti žmogaus teises ir lyčių lygybę griauna tradicinę šeimą, yra teisūs. Jei ta tradicija yra pagrįsta smurtu, nelygybe ir diskriminacija, tai turime išdrįsti viešai pasakyti, jog ji privalo būti sugriauta.

Mūsų laikais praktikuojamos vestuvių, krikštynų, laidotuvių ir kitų didžiųjų šeimos švenčių tradicijos sudėliotos iš krikščioniško sakramentinio jų turinio, eklektiškų XIX a. baudžiavinio kaimo simbolių nuotrupų, XX a. pabaigos amerikietiškose romantinėse komedijose matytų estetinių sprendimų ir sovietmečio kulinarinio paveldo. Vyro ir moters vaidmenys jose maždaug atitinka XX a. 7-8 dešimtmečių visuomenės išsivystymo lygį. Vyras čia jau nebėra viešpats ir šeimininkas, bet lygybė su moterimi priimama tik kaip neišvengiama valstybės primesta teisinė norma, pašiepiama pabrėžiant lyčių anatominius skirtumus.

Kiekvienose didesnėse vestuvėse būtinai atsiras antros eilės tetulė iš jaunojo giminės, kuri nuotakai primins pareigą atšerti būsimąjį vyrą iki bekono kondicijos ir prigimdyti šeimos pavardės paveldėtojų. Ir nežinia kieno giminaitis apsmukusiu kostiumu iš ritualinių paslaugų parduotuvės, kuris pildydamas jaunojo taurelę ims mokyti jį, kaip elgtis, kad būsimoji žmona visada būtų klusni ir ištikima kaip beraštė Pandžabo kaimelio skalbėja.

Ieškodami tradicinės šeimos sampratos mūsų praeityje neišvengiamai privalėsime pripažinti, kad tai, ką dabar vadiname smurtu artimoje aplinkoje, yra neatskiriama tos tradicijos dalis. Galime įsitikinti tuo skaitydami išlikusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų bylas, Žemaitę ir šių dienų kriminalinių įvykių suvestines. Nenorom privalau pripažinti, kad tradicionalistai, gąsdinantys mus, jog pastangos užtikrinti žmogaus teises ir lyčių lygybę griauna tradicinę šeimą, yra teisūs. Jei ta tradicija yra pagrįsta smurtu, nelygybe ir diskriminacija, tai turime išdrįsti viešai pasakyti, jog ji privalo būti sugriauta.

Tik to neišdrįs pasakyti nė vienas prezidento rinkimuose kandidatuojantis politikas, ypač antrajame rinkimų ture, kai pergalę ar pralaimėjimą gali nulemti keli ar keliolika tūkstančių balsų. Ypatingai skaudu kalbas apie tradicinę šeimą girdėti feministinių pažiūrų Zigmanto Balčyčio partiečiams socialdemokratams. Už Mečislovo Zaščiurinsko ir Petro Gražulio partijų paramą tenka priimti ir jų archajišką ideologiją. Dalią Grybauskaitę remiantys liberalai irgi neplojo iš džiaugsmo.

Galiu suprasti kandidatus, kurie gali tikėtis laimėti rinkimus tik tuomet, jei kalbės tai, ką nori girdėti dauguma rinkėjų. Bet jei dauguma norėtų mirties bausmės, viešai vykdomos miestelių aikštėse, pateisina cigarečių kontrabandą ir svajoja apie tokią mokesčių reformą, kad patiems nieko nereikėtų mokėti, o kaimynų namus išvaržytų antstoliai, tai kodėl kandidatai taip nešnekėjo? O tie, kurie šnekėjo, net nesugebėjo surinkti parašų ar bent nepateko į antrąjį rinkimų turą.

Gal vis dėlto esame verti tokio šalies vadovo, kuris arba kuri ne tik vykdytų visuomenės daugumos valią, bet ir sugebėtų pasakyti tai daugumai, kada ji klysta? Jei ne per rinkimų kampaniją, tai bent tada, kai jau nebereikės stengtis įsiteikti visiems iki paskutinio rinkėjo.