Jokių problemų mes neturim arba jos gali būti išsprendžiamos viešųjų ryšių priemonėmis. Ne keisti netobulą pasaulį, o tinkamai jį paaiškinti – štai didžiausias XXI amžiaus iššūkis.

Ne vakar gimusieji dar turėtų prisiminti sunkmetį ir mokesčių reformą, pravardžiuotą Naktine. Daugmaž visi žinojome, kad reikia kažkaip susiveržti diržus ir taupyti, bet didžiausia problema buvo vadinamas tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus nesugebėjimas jautriai tai papasakoti paprastam žmogui. Nes anas niekuomet nebuvo įgalus suvokti, kad valstybės išlaidos negali smarkiai viršyti pajamas, o pinigus pašalpoms ir pensijoms pirmiausiai reikia surinkti į Sodros ir valstybės biudžetą.

Nuo to laiko A.Kubilius tapo nepralenkiamu nepopuliariausių politikų sąrašo lyderiu, o kai pats tą suprato, paliko partijos pirmininko postą. Nes rinkėjai gali atleisti politikui priesaikos sulaužymą, teistumą ar viešą apsimelavimą. Bet socialinio nejautrumo neatleis niekada.

Socialiai jautrus politikas visai nebūtinai privalo jau savo karjeros pradžioje prieš televizijos kameras nuvarvinti bent vieną ryškiai tarsi lietaus lašas ant kopūsto lapo spindinčią ašarą. Nors tai irgi padeda.
Socialiai jautriu tapti gerokai lengviau, jeigu esate moteris. Nes didelė rinkėjų dalis vien dėl to jus tokia įsivaizduos, o jeigu dar pasistengsite kalbėti su jais globėjišku tonu, retkarčiais pasirodyti viešumoje glostydama nelaimingiems vaikučiams galvas ir įsikibusi į parankę slaugos namuose mirties laukiantiems senoliams, tai didžioji dalis darbo jau padaryta. Per artimiausius rinkimus už jus garantuotai balsuos gausus būrys rinkėjų, vaikystėje stokojusių tėvų dėmesio, o dabar trokštančių, kad tuo metu, kai jų veiksmų nekontroliuoja darbdavys, žmona, uošvė ir mama, jais pasirūpintų valstybė.
Ar krenta lėktuvai, ar verkia šauktiniai – visada kas nors pavadins tai komunikavimo klaida.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Vyrai politikai šiuo požiūriu yra šiek tiek nuskriausti gamtos, nes nelabai gali pretenduoti į Didžiosios deivės – Motinos vaidmenį. Bet nėra tokių iššūkių, į kuriuos negalėtų rasti tinkamo atsako viešųjų ryšių specialistai.

Ar krenta lėktuvai, ar verkia šauktiniai – visada kas nors pavadins tai komunikavimo klaida. Nes negalima tiesiog imti ir pasakyti, kad tėvynė pavojuje, imk mielas broleli kardą ir jok priešo kirsti, o mes apie tave, jei kartais tektų žūti, sukursime graudžių liaudies dainų. Nes brolelis taip neplanavo, jis dabar kaip tik ieško savęs negalėdamas nuspręsti ar organiška kava vienkartiniame puodelyje netransliuoja prieštaringo signalo apie jo požiūrį į Visuotinę klimato kaitą. O mačistinį pareigos ginti tėvynę diskursą primetantis politinis elitas nepalieka jam laiko apmąstyti ar pasiruošimas atremti galimą mūsų valstybės užpuolimą iš anksto nedemonizuoja kaimyninių valstybių ir nestigmatizuoja su ja save tapatinančių tautinių mažumų.

Bet kuri tyrimo komisija jums pasakys, kad ministras su varlyte neprivalo prisiimti jokios politinės atsakomybės už mažabiudžečio katastrofų filmo scenarijų primenančią lakūnų gelbėjimo istoriją ir šauktinių loterijos Grand Prix populiarumą. Nes politinė atsakomybė jau seniai nebeegzistuoja. Ji tyliai dingo iš viešojo gyvenimo dar tuomet kai pati politika buvo paversta keiksmažodžiu. Išvaryta pro duris iš Vyriausybės, kuri dirba, o ne politikuoja, ir Seimo, kurio veiklos prasmę imta matuoti patvirtintų įstatymų pataisų pakeitimo įsigaliojimo įstatymų skaičiumi.
Ar tokioje komunikuoti vienodomis bereikšmėmis frazėmis viešųjų ryšių specialistų išmokytų beveidžių politikų minioje atsiranda galimybė pastebėti iš tiesų turinčią ką pasakyti asmenybę?
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Kaip tik tuo metu viešas kalbėjimas virto komunikavimu, o politiką pakeitė viešieji ir neviešieji ryšiai. Menka paguoda, kad tai vyksta kone visame pasaulyje, ir Europos lyderiai jau neturi valios viešai pasakyti Graikijai: išsirinkote kliedinčius populistus, tai dabar būkite malonūs atkentėti už savo pasirinkimą taip, kad daugiau niekam nekiltų pagunda tai pakartoti.

Ar tokioje komunikuoti vienodomis bereikšmėmis frazėmis viešųjų ryšių specialistų išmokytų beveidžių politikų minioje atsiranda galimybė pastebėti iš tiesų turinčią ką pasakyti asmenybę? Siūlančią naujas idėjas ir ambicingus tikslus, nevengiančią aštrių temų ir kategoriškų vertinimų.

O gal ilgai maitinti iki drungnumo atšildytais viešojo komunikavimo pusfabrikačiais ir kasdien po truputį didinamomis populizmo dozėmis, mes jau seniai praradome politikos skonį. Šis terminas retai vartojamas aptariant politikos aktualijas, bet būtent beviltiškai neskoningu man knieti pavadinti pastarojo meto Lietuvos politinį gyvenimą. Tokį, kuriame nebeliko vietos elegantiškam atsistatydinimui, prisiimant atsakomybę už savo pavaldinių klaidas, arba garbingam oponento nuopelnų pripažinimui, dar nesulaukus jo laidotuvių.