Truputį liūdna aptikti prie to choro savaip prisidėjus ir Vladimirą Laučių, kurio straipsnius visuomet pasimėgaudamas skaitau kaip neginčijamos pagarbos vertą klasikinę išmintį.

Ne, V. Laučius tikrai nepradėjo drauge su tautiniu jaunimu didžiuotis gimęs baltu ar samprotauti apie Pasaulinės vyriausybės slapta suplanuotą lietuvių genocidą. Tokio rango mąstytojas jų gretose vargu ar pritaptų, nes ten reikia ne galvoti, o kartoti išmoktus šūkius ir sąmokslo teorijas. Tačiau straipsnis „Ačiū barbarų penktajai kolonai Europoje: įsileisime bastūnų minias“ buvo palydėtas būtent šios publikos susižavėjimo šūksniais ir pasidalijimais interneto socialiniuose tinkluose.

Ir jeigu Europos Sąjunga V. Laučiui yra „pimpačkiukų rojus“ bei „robotas humanistas, norintis gelbėti pasaulį – ypač trečiojo pasaulio šalis ir net „rusų pasaulį“ – nuo jo paties“, tai kodėl nebūti nuosekliam ir nepripažinti, kad tokia visada buvo visa krikščioniška Vakarų civilizacija, o ne tik tai, kuo ji virto mūsų dienomis. Mes niekada nestatėm sienų tarp savų ir svetimų, neskirstėm žmonių į savus ir svetimus – barbarus, pusiau žmones, kuriems negalioja žmogaus teisės. Kuriuos galima palikti dvėsti tarsi benamį katiną, besibraižantį nagais į mūsų sotaus civilizuotų ir išlavintų vakariečių namo duris.
Mes niekada nestatėm sienų tarp savų ir svetimų, neskirstėm žmonių į savus ir svetimus – barbarus, pusiau žmones, kuriems negalioja žmogaus teisės. Kuriuos galima palikti dvėsti tarsi benamį katiną, besibraižantį nagais į mūsų sotaus civilizuotų ir išlavintų vakariečių namo duris.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Nuo pat Šventojo Pauliaus, pasakiusio, kad „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Nepaisant nesuskaičiuojamos daugybės pavyzdžių, kai humanistiniai idealai būdavo paneigiami, o svetimieji verčiami vergais, žudomi arba paliekami be pagalbos, Vakarų pasaulis visuomet bent jau stengėsi vadovautis Jėzaus pasakojimu apie gailestingąjį samarietį net ir tada, kai nustojo garsiai kalbėti apie savo krikščioniškas šaknis.

Kas tie žmonės, kuriuos V. Laučius vadina „barbarais“, „niekuo nenusipelniusių ir istoriškai svetimų išlaikytiniais“ ir „klajūnais“? Tie, kurie „masiškai skerdžia vieni kitus“, retai ieško prieglobsčio pabėgėlių stovyklose. Nuo Islamo valstybės smurto bėga Sirijos ir Irako žmonės, kurie savo akimis matė, kaip žudomi krikščionys ir, fundamentalistų nuomone, nepakankamai tikri musulmonai arba labai aiškiai suvokia, kas jų laukia, kai į jų namus įžengs teroristai.

Kuo jie skiriasi nuo tų lietuvių, kurie per pirmąją sovietų okupaciją 1940 m. matė trėmimus ir žudynes, todėl pasitraukė į Vakarus 1944-aisiais? Ar visa mūsų „dipukų“ kartos emigracija irgi verta būti vadinama barbarais ir klajūnais?

Kuo jie skiriasi nuo pabėgėlių iš Rusijos užgrobtos Rytų Ukrainos, kuriems paremti Lietuvos piliečiai aukoja negailėdami? Gal tamsesnė odos spalva ar mums nesuprantama kalba žmogų daro mažiau žmogumi, o jo kraują ir ašaras – vandeniu?
Kuo jie skiriasi nuo tų lietuvių, kurie per pirmąją sovietų okupaciją 1940 m. matė trėmimus ir žudynes, todėl pasitraukė į Vakarus 1944-aisiais? Ar visa mūsų „dipukų“ kartos emigracija irgi verta būti vadinama barbarais ir klajūnais?
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Noras padėti nelaimės iš namų genamiems žmonėms nėra joks Europos silpnumo ženklas. Mes nieko jiems neskolingi ir neprivalome, bet galime padėti. O Lietuvai pagaliau metas pradėti save suvokti Europos dalimi ne tik tada, kai dalinami senųjų europiečių, o drauge ir jų šalyse gyvenančių ir dirbančių migrantų iš Trečiojo Pasaulio šalių, pinigai. 

700 žmonių – juokingai mažai, o išlaidos jiems teikiamai pagalbai tikrai neapsunkins mūsų ne per daug dosnios čia radusiems prieglobstį žmonėms valstybės. Primygtinai siūlyčiau išskirstyti tuos nelaimingus žmones po visas 50 Lietuvos savivaldybių, kad kuo daugiau įvairių mūsų šalies regionų žmonių asmeniškai galėtų prisidėti padedant jiems įsikurti ir integruotis. Nes svetimųjų baubas baisus tik tada, kai apie jį skaitome naujienų portalų komentaruose, o asmeniškai sutikti žmonės iš tolimų kraštų pasirodo besą tokie patys kaip ir mes.

Tai jokiu būdu nepaneigia poreikio Vakarams įsikišti sprendžiant tų šalių, iš kurių plūsta pabėgėliai, problemas. Atvirkščiai, Sirijos pavyzdys, kai laiku nesuteikėme pagalbos prieš Basharo al Assado režimą kovojusioms demokratinėms jėgoms, stebėjome, kaip jos buvo sunaikintos, o jų vietą užėmė teroristinės Islamo valstybės kovotojai, turėtų tapti puikia pamoka, kad krikščioniškas gailestingumas geriausiai veikia tada, kai jį lydi efektyvi ginkluota galia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (598)