R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kitą savo katę pavadinsiu Arogancija

Amerikiečiai gali sau leisti, sužinoję prezidento rinkimų rezultatus, išeiti į gatvę prieš juos protestuoti. Nekalbu apie langų daužymą, automobilių vartymą ir kietų daiktų mėtymą į skaidraus plastiko skydais prisidengusius policininkus.

Tačiau Lietuvoje kiekvienas, išdrįsęs parašyti apie savo nusivylimą Seimo rinkimų rezultatais feisbuke, iškart būdavo apkaltinamas nepagarba rinkėjų valiai ir apšaukiamas demokratijos priešu. O juk teisė laisvai piktintis daugumos sprendimu ir netgi jį išjuokti yra tokia pat svarbi demokratijos dalis, kaip ir laisvi rinkimai.

Nugalėtojai neteisiami, bet po demokratiškų rinkimų taip pat neteisiami ir nelinčiuojami pralaimėjusieji. Net tuomet, kai po pučo Turkijoje prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ėmėsi valymų kariuomenėje, teismuose ir žiniasklaidoje, jo veiksmai papiktino tarptautines žmogaus teisių organizacijas, o Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos šūkis „Hillary for prison“ po pergalės rinkimuose iškart buvo pakeistas padėka buvusiai varžovei už jos nuveiktus darbus.

Nugalėtojai nespardo pralaimėtojų – juos pribaigti turi jų pačių šalininkai. Tuomet, kai nesulaukia įtikinamo pasiteisinimo, kodėl šį kartą laimėti nepavyko. Arba paguosti, jeigu patikėjo, kad tai nutiko dėl objektyvių, nuo lyderių pastangų nepriklausančių priežasčių.

Manau, jog sutarsime, kad vieninteliais 2016 m. Seimo rinkimų nugalėtojais be išlygų turi tiesę vadintis tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Dar galime išskirti Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą, kuri susirinko savo mandatus ten, kur dauguma gyventojų kalba lenkiškai ir vadina tai politinėmis pažiūromis. Jų pavadinimo antrosios dalies KŠS transliuojama žinia skirta ne tiek Vilniaus krašto rinkėjams, kiek Lenkiją valdančiai „Įstatymo ir teisingumo“ (PiS) partijai: esame tokie patys, kaip ir jūs dori katalikai, o tų koloradinių juostelių atlapuose geriau nepriminkite.

Antroji partija, kurios rezultatą galima pavadinti sėkmingu, yra Liberalų sąjūdis. Jau vien dėl to, kad rugsėjį rinkėjų apklausos žadėjo liberalams neparlamentinės partijos prakeiksmą, o dabar jų frakcija netgi didesnė negu 2012–2016 m. kadencijos Seime. „MG Baltic“ korupcijos skandalas jau tapo istorija ir netgi nesvarbu, kaip pasibaigs Eligijaus Masiulio byla. Tolimesnį Liberalų sąjūdžio likimą daug labiau lems sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sugebėjimas atitikti vilniečių lūkesčius ir liberalų frakcijos naujajame Seime pastangos garsiai piktintis kiekvienu neliberaliu LVŽS–LSDP Vyriausybės sprendimu. Kuo daugiau bus tokių sprendimų, nuo uždirbančiųjų per 1000 eurų apmokestinimo didesniu gyventojų pajamų mokesčiu iki šeimos apibrėžimo siaurinimo, tuo lengviau liberalams bus plėsti savo elektoratą.

Sunkiausia dabar Algirdui Butkevičiui ir Gabrieliui Landsbergiui. Abu jie susilaukia gerokai daugiau kritikos, negu iš tikrųjų nusipelnė. Pirmasis už tai, kad vykdė neoliberalią politiką vadovaudamas Vyriausybei ir partijai, kurioje socialdemokratija visada buvo tik prekės ženklas, bet ne politinio veikimo kryptį brėžianti vertybių sistema. G. Landsbergiui iškart po rinkimų kliuvo už viską, pradedant jo kilme ir baigiant tuo, ką jo oponentai vadina arogancija.

Šitą savybę, tradiciškai suprantamą kaip išdidumas, pasipūtimas ir netgi akiplėšiškumas, Lietuvoje priskirti politinei dešinei buvo bandoma jau pirmaisiais mūsų valstybės gyvavimo mėnesiais. Bene pirmą kartą – kai Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis į Sovietų sąjungos reikalavimus atsisakyti nepriklausomybės siekio atsakydavo ne kaip nuolankus pavaldinys, o kaip save gerbiantis kaimyninės valstybės vadovas. Jo subtili ironija ir agitbrigadų išugdytai auditorijai nesuprantamos metaforos apie lakštingalų kotletus iš arklienos labiausiai erzino tuos, kas žavėjosi kolūkietišku Algirdo Brazausko paprastumu.

Jau šiame amžiuje arogantiškais vadintas ir krizinis premjeras Andrius Kubilius, ir išdrįsusi teroristine valstybe Rusiją paskelbti Dalia Grybauskaitė. Dešiniųjų partijų lyderiai arogantiškais tampa kone automatiškai, nepriklausomai jų bendravimo su rinkėjais ir kitais politikais būdo. Asmeniškai pažinodamas Gabrielių Landsbergį ir Remigijų Šimašių galiu įsivaizduoti, kad staiga pradėjęs girtauti nebijočiau bet kurio iš jų paprašyti paskolinti du eurus bokalui alaus. Nes iš tiesų jiedu abu yra paprasti, empatiški ir nuoširdžiai bendraujantys žmonės.

Pavasarį, kai mano kačių bendruomenė pagausės, vieną juodą mažylę pavadinsiu Arogancija. Nes tai yra tinkamas vardas niekuomet savigarbos neprarandančiai augintinei riestais į save nagais. Tuomet turėsiu aiškų atskaitos tašką politikų ir kitų viešų asmenų arogantiškumo skalėje.