Sąžiningiausi yra nekantraujantys atkurti alkoholio koncentraciją savo kraujyje ligoniai, jau antrame sakinyje išdrįstantys paprašyti centų alui. Jei tą patį tikslą jie bando užmaskuoti nuobodžia istorija apie mirtina liga sergantį vaiką, kelionėje prarastus dokumentus ar kitą bėdą, padidėja tikimybė, kad nueisiu savo keliu nė neišgirdęs pasakojimo pabaigos. Dar mažiau šansų turi bandantieji ką nors nereikalingo man parduoti arba atversti į jų šviežiai atrastą tikėjimą.
O jau pačioje dvasingumo šauklių piramidės viršūnėje iš tolo, tarsi auksaspalvė karūna ant vis dar neišardytos Druskininkų Kalėdų eglės, spindi dvasingumu apsišarvavę politikai. Šitie turi stebuklingų galių ištuštinti piniginę net neprisiartinę per tokį atstumą, kad galėtų mikliais piršteliais pasiekti vidinės kišenės užtrauktuką.
Užuodžiu apgaulę, kai konferencijas apie dvasingumą pradeda rengti tie, kuriuos išsirinkote, kad sutvarkytų mūsų valstybę taip, jog iš jos nesinorėtų emigruoti nei sostinės studentui, nei provincijos ligoninės slaugytojai. Kaip išvakarėse išgerto pigaus vyno tvaikas išduoda, kad tariamas nelaimėlis, gatvėje prašantis pinigų, juos išleis visai ne vaistams vėžiu sergančiam vaikui, taip politikams prakalbus apie dvasingumą, metas susiprasti, kad vietoje spartesnio pajamų augimo ir efektyvesnių viešųjų paslaugų netrukus būsite verčiamas dalyvauti saviapgaulės seanse, kurio dalyviai šypsodamiesi iškeičia niekingas vartotojiškas svajones apie naujesnį automobilį, nuosavą namą su balta tvora užmiestyje ir vaikų studijas gerame universitete į teletabišką idilę, kurioje užtenka nusišypsoti, apsikabinti ir aikčioti iš žodžiais nenusakomo džiaugsmo.
Iš visų žinomų dvasingumo rūšių mums bus bandoma skiepyti pati pavojingiausia – rusiška. Bent jau taip aiškėja po Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės žodžių: „Padarom baubą: Rusija – tai blogis. Nieko panašaus. Ten yra labai daug puikių dalykų, iš kurių mes mokomės." Juk galėtų mokytis iš Islamo valstybės pranašų, Lotynų Amerikos neomarksistų arba Anderso Behringo Breiviko manifesto „2083: A European Declaration of Independence“, bet pasirinko gerokai žalingesnę ideologiją.
Aleksandras Nevzorovas, tolimais 1991-aisiais buvęs ištikimu Sovietų sąjungos propagandininku, o paskui suvokęs savo klaidas ir tapęs nepriklausomu publicistu bei rašytoju, puikiai perprato šiuolaikinio rusiško dvasingumo apgaulę. Jo teigimu, lūžių epochoje rusai pamanė, kad Stačiatikių bažnyčios dvasingumas – tai kažkas nuostabaus, kažkada prarasto, ką būtina susigrąžinti. Niekas tada neįsivaizdavo, kad rusiškas dvasingumas savyje talpina pyktį, tamsumą ir agresyvumą.
„Mes, kaip maži vaikai, nekreipėme dėmesio į tai, kad vadinamoji Šventoji stačiatikių Rusia laikėsi ant daugybės įstatymų, kriminalinių draudimų, žiauriai baudžiančių už menkiausią nusikaltimą. Mes nesupratome, kad dvasingumo mechanizmas užvedamas ne angelų piršteliais, o policininko ranka. Visas tas dvasingumas – žandariškas, valdiškas ir negailestingas“,- kalbėjo A. Nevzorovas radijo stoties „Svoboda“ laidoje „Laisvės Peterburgas“.
Tas dvasingumas labai tiko transformuojant Rusijos liaudį į patrankų mėsą per visus karus nuo Suvorovo žygio per Alpes, kai sužeistuosius tiesiog palikdavo mirti kalnuose, iki Pirmojo pasaulinio karo frontų, kur Rusijos imperija, vienintelė iš kare dalyvavusių šalių, nevedė jokios žuvusiųjų apskaitos. Bėdos prispirtas Stalinas Antrojo pasaulinio karo metu staiga prisiminė Stačiatikių bažnyčią, nutraukė visas represijas prieš ją ir leido popams laiminti kareivius, išeinančius savo kūnais stabdyti vokiečių tankus.
Šiandien autentiškiausi rusiško dvasingumo pavyzdžiai aptinkami separatistinėse Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, o Krymo okupaciją Vladimiras Putinas grindžia legenda apie kunigaikščio Vladimiro krikštą 988 m. Chersone. Rusijos prezidentas 2014 m. gruodį pareiškė, kad Krymas Rusijai yra Šventoji žemė – kaip Jeruzalė žydams ir arabams.
Į stačiatikių šventuosius visiškai rimtai pretenduoja garsiausias Novorosijos karo lauko vadas Arsenas Pavlovas-Motorola, apdovanotas Šventojo Georgijaus kryžiumi, o 2016 m. spalį susprogdintas Donecko daugiabučio namo lifte. Vakar teismo už karo nusikaltimus išvengė dar vienas dvasingumo apaštalas – Luhansko milicijos vadu pasiskelbęs Olegas Anaščenko. Patys Luhansko teroristai praneša, kad jo automobilį susprogdino Ukrainos specialiosios tarnybos, bet jie visada taip skelbia. O pasak ukrainietiškų šaltinių, daugumą karo lauko vadų dėl įvairių priežasčių likviduoja Rusijos karinė žvalgyba arba konkuruojančios dėl įtakos gaujos. Sausio pabaigoje Maskvoje nuo paslaptingo širdies smūgio mirė buvęs Luhansko liaudies respublikos vadovas Valerijus Boltovas, o 2016 m. rugpjūtį išlėkė į orą dabartinio Luhansko teroristų vadovo Igorio Plotnickio automobilis, tačiau jis pats atsitiktinai liko gyvas ir dar labiau dvasingas.
Šiomis dienomis rusiškas dvasingumas pasireiškia šaudymu į Avdejevkos gyvenvietę raketinėmis sistemomis „Grad“ iš Donecko gyvenamųjų rajonų, kad atsakomoji ukrainiečių artilerijos ugnis tektų civiliams miesto gyventojams ir būtų ką rodyti Kremliaus propagandiniams TV kanalams.
Gal jau metas Seimo dvasingiesiems vargdieniams iš LVŽS frakcijos, užuot svaičiojus apie sektinus Rusijos dvasingumo pavyzdžius, išsiruošti į Rytų Ukrainą ir savo akimis pamatyti, kas nutinka žmonėms, kai banalias vartotojiškas sumaterialėjusių Vakarų vertybes jų galvose pakeičia didžios Rusų pasaulio idėjos? Motorola dvasingumo jų jau nepamokys, nes iš pragaro net ir tokia svarbia proga atostogų neišleidžia, bet neabejoju, kad tarp separatistų karo lauko vadų dar liko vienas kitas stačiatikių kryžių ant gauruotos krūtinės išsitatuiravęs dvasingumo mokytojas.