R. Sadauskas-Kvietkevičius. Išmokime apsiginti arba fanatikai mus išskers kaip avis

Jei po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje europiečiai atsisakė patikėti, kad vyksta karas ir manė, jog užteks pasivaikščioti susikibus už rankų ir išsikabinti plakatus „Je suis... “, tai islamistai buvo tiesiog prispirti dar ir dar kartą pasistengti jiems pasakyti: „Taip, čia rimtai yra karas, mes nejuokaujame“. Tarsi bukai kompiuterio operacinei sistemai, kuri po penkis kartus reikalauja patvirtinimo, kad tikrai noriu ištrinti aplanką su vakarykščio idiliško gyvenimo vaizdais.

Galiu pasimelsti už žuvusiųjų Paryžiuje sielas ir kalbėti apie tai, kad terorizmas neturi nei tautybės, nei religijos, pasikabinti didžiausiame savo namo lange Eifelio bokšto formos „Peace“ ženklą, kad nuo kelio matytų visi, važiuojantieji iš Veisiejų į Leipalingį bei priešinga kryptimi, bet šito karo tai nesustabdys.

Dar daugiau, būtent tokią europiečių reakciją jau iš anksto numatė teroro išpuolių organizatoriai ir vykdytojai. Rūstūs barzdoti vyrai ir moterys spindinčiomis lyg pirmųjų krikščionybės amžių kankinių akimis, kurie dėl savo iškrypėliškos vizijos priversti visą pasaulį gyventi pagal jų perskaitytą ir nesuprastą knygą, pasiruošę išsitaškyti į gabalus drauge su kuo didesniu skaičiumi praeivių.

Nes jie žino, kad mes, šito nusipelnėme. Ne tie konkretūs žmonės, žuvę per kiekvieną išpuolį atskirai, o šita žmonių bendrija, vadinanti save europiečiais. Ir tuo pat metu besigėdijanti, kad jų tėvai ir seneliai savo kantriu darbu sukūrė gerovę, kurios neturi tironus ir religinius fanatikus sau ant sprando užsisodinę Artimųjų Rytų tautos. Graužiama kaltės už kryžiaus žygius, didžiųjų atradimų didybę, vergovę ir nesąžiningą prekybą, technologinį pranašumą, klimato kaitą ir mėsos valgymą.

Ypač nusipelnė tie visi „Free Palestine“ aktyvistai, ženklinantys savo lipdukais Vakarų Europos prekybos centruose Izraelio gamybos prekes ir Lietuvoje pasirašinėję peticijas, smerkiančias Vilniaus merą, išdrįsusį savo visuomeniniu patarėju paskirti izraelietį, nusifotografavusį su ginklu rankoje.

Kūnai Paryžiaus gatvėse ir vis naujų teroristinių išpuolių baimė galėtų padėti mums suprasti, kad tą ginklą jaunas žmoną ir vaikų turintis išeivis iš Lietuvos užsikabino ne vien norėdamas pasipuikuoti prieš „Facebook“ draugus. Mes išmoksime apsiginti arba fanatikai mus išskers kaip mekenančias apie pagarbą jų pažiūroms avis. Ne tik išmoksime gerbti ginklą laikantį žmogų, bet ir atsisakysime kapituliacinės ideologijos, verčiančios jausti kaltę prieš visą pasaulį, toleruoti neapykantos kurstymą kaip kitokios, tariamai vertos pagarbos ir įsiklausymo, kultūros specifiką.

Paradoksalu, bet šiandieninei Europai yra ko pasimokyti iš dar tik svajojančių tapti europiečiais Ukrainos žmonių. Jų sąmonės lūžis tuomet, kai Rusija, daugybę metų jų vadinta broliška slavų šalimi, užgrobė Krymą ir surengė žudynes Donbase, tapo pavyzdžiu Baltijos šalims, priminusiu pareigą ruoštis apginti savo laisvę. Savo sienų nekontroliuojanti ir neigianti bet kokio konflikto karinius sprendimo būdus Vakarų Europa šitą pamoką ignoravo.

Ekonominė Europos galia leistų jai turėti ne mažesnes už Jungtinių Amerikos Valstijų karines pajėgas ir drauge su amerikiečiais padaryti tvarką ten, kur taikiomis priemonėmis išspręsti problemų jau neįmanoma. Nuo visiško Islamo valstybės sunaikinimo iki įsisenėjusių konfliktų Afrikoje užbaigimo. Tereikia išmesti į pašvinkusių ideologijų sąvartyną naivų tikėjimą, kad neturime teisės primesti visam pasauliui vakarietiškų liberaliosios demokratijos bei žmogaus teisių standartų.

Europietiška bevališkumo liga anapus Atlanto pasireiškė per labiausiai europiečių mylimo JAV prezidento, Nobelio premijos laureato Barako Obamos atsitraukimą nuo JAV kaip pasaulio policininko vaidmens. O be policininko likusiame pasaulyje tampa nesaugu, tarsi Lietuvos pakraščio miestelyje, kuriame mažinant finansavimą uždaryta nuovada ir pradėjo šeimininkauti senukus plėšiantys alkoholikai bei centus iš mokinukų atiminėjančios paauglių gaujos.

Porytdienos Europa bus labai panaši į šiandieninį Izraelį arba jos visai neliks. Mums teks skirti gerokai didesnę dalį savo pajamų saugumo užtikrinimui. Priprasti prie ginkluotų pareigūnų patruliavimo gatvėse, išmokti nebambėti kažkelintą kartą per dieną rodydami patruliams dokumentus ir automobilio bagažinės turinį. Sukurti struktūras, kurios gebėtų atskirti, kur pasibaigia religinė praktika ir prasideda neapykantos kurstymas, siekiant prisiauginti naujų savižudžių teroristų.

Bus daug cypimo dėl pažeidžiamo privatumo ir žmogaus teisių varžymo būtent iš tų, kurie patys neigia vakarietiškos žmogaus teisių sampratos universalumą. Bus ir klaidų, nekaltai nukentėjusiųjų, nepagrįstų baimių, bandymų pasinaudoti tomis fobijomis telkiant rinkėjus rasistiniais ir ksenofobiniais šūkiais. Bet man norisi patikėti, kad šūviai Paryžiuje ir pralietas nekaltų aukų kraujas dar gali prižadinti snūduriuojančią savo bejėgiškume Europą.