Estijos saugumo karininko Estono Kohvero pagrobimas pasienyje ir išvežimas į Maskvą siunčia mums signalą, kad Rusija nė neketina suprasti NATO saugumo garantijų Baltijos šalims kaip raudonos linijos, kurios nevalia peržengti. Veikiau, atvirkščiai, bando ir bandys provokuoti ir tikrinti, kur ta riba, kai dar nėra pagrindo šauktis NATO sutarties 5-ojo straipsnio.
Kadenciją bebaigiantis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, pastaruoju metu džiuginęs aiškiais ir nedviprasmiškais pasisakymais apie Rusijos grėsmę, Estijos karininko pagrobimą vadina tik „kriminaline veikla“, nors Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad Estijos saugumo tarnybos pareigūno pagrobimas į Rusiją yra įžūli provokacija ir priminimas, kad Baltijos šalys turi likti budrios.
Vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas sustiprino kontrolę Lietuvos pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi ir Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, bet kaip reaguotumėm, jeigu į Kaliningrado sritį vykstantis Rusijos karinio tranzito traukinys netikėtai sugestų nedideliame miestelyje, o juo keliavę kariškiai išliptų pramankštinti kojų, išprovokuotų konfliktą su vietos gyventojais, pasipriešintų Lietuvos policijos pareigūnams? Pasiruošti bet kokiam įmanomam scenarijui, parengti aiškias instrukcijas, kada į pagalbą policijai turėtų ateiti kariškiai, reikėjo jau vakar. Teko girdėti, kad panašių scenarijų nagrinėjimas jau vyksta, todėl belieka klausti, ar nereikėtų labiau nerimauti ne dėl pareigūnų gebėjimų adekvačiai reaguoti į saugumo iššūkius, o dėl sprendimus priimančių politikų orientavimosi aplinkoje?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar rinkimų kampanijos metu aiškiai pasakė, kad Lietuva daugiau nebekartos 1940 m. klaidos, kai buvome okupuoti net ir be simbolinio pasipriešinimo šūvio ir šį kartą, jei prireiks, tai jau tikrai iššausime.
Savo atsakomybę pradeda suvokti ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė LRT laidoje „Savaitė“ išskyrusi du 2015 m. mūsų valstybės biudžeto formavimo prioritetus – krašto apsaugą ir socialinės atskirties mažinimą. Dar daugiau, jeigu pinigų viskam neužteks ir teks rinktis tarp jų, L. Graužinienė neabejoja, kad „pirmiausia turime apsiginti“.
Įsipareigojimas didinti krašto gynybos finansavimą 400 mln. litų tokiu metu gali tapti kaip tik ta ypatingai gundančia palėpėje juodai dienai pakabinta lašinių paltimi, nuo kurios kiekvienas taikysis kažką atsiriekti. Dviejų dešiniųjų opozicijos partijų ir iš dalies socialdemokratų elektoratas dar gali susitaikyti su mintimi, kad tokiu pavojingu metu teks aukoti dalį gerovės dėl šalies saugumo, o darbiečių rinkėjai jau pradeda niurzgėti, kur gi ta jiems pažadėta 1509 litų minimali alga.
Metų metus šitie nelaimingi žmonės buvo maitinti pažadais, kad ne asmeninės pastangos, o valstybė gali suteikti trokštamą gerovę, tereikia išrinkti į valdžią tuos, kurie žinos, iš kur paimti pinigų ir kaip juos teisingai padalinti. Šį kartą jiems teks kažkaip išaiškinti, kad pasirinkimas tarp laisvės ir gerovės tiesiog neegzistuoja, nes nesugebėję pasirūpinti šalies saugumu prarasime viską.
Minimalios algos padidinimas 35 litais vien dėl to, kad ji gražiau atrodytų perskaičiavus į eurus, neperžiūrint biudžeto ir nenumatant, iš kur tų pinigų paimti skolose skęstančioms savivaldybėms, liudija, kad įprotis artėjant rinkimams pirkti priklausomų nuo politikų sprendimų rinkėjų palankumą niekur nedingo. Neabejingai savo šalies likimui piliečių daliai teks įdėmiai stebėti, kad tai bent jau nebūtų daroma mūsų saugumo sąskaita.
