Kai pašnekovas man sako, kad netiki viešosios nuomonės tyrimų rezultatais, mintyse automatiškai jį padedu į vieną lentyną su acto garintojais, klimato kaitos neigėjais ir sarmatiškos istorijos rekonstruotojais.
Ten, kur patekėjus pilnačiai stūgauja vilkolakiai, renovuotose poliklinikose į skiepus dedamos mikroschemos, leidžiančios sekti visus žmones, o genialaus žilagalvio rusų mokslininko iš saulėtojo Muchosransko išrastą amžinąjį variklį nuo žmonijos slepia godžios naftos kompanijos.
XX amžiaus pabaigoje su būsimaisiais sociologais ir man kurį laiką teko studijuoti tame pačiame Filosofijos fakultete. Iš tų laikų išsaugojau ne tik prisiminimus, jog šią specialybę rinkosi pasiutusiai žavios merginos, bet ir tikėjimą, kad sociologija yra mokslas.
Tačiau šiomis dienomis tas tikėjimas švelniai susvyravo. Tarsi Jurijus Gagarinas, pakilęs į kosmosą ir neaptikęs ten balta tunika apsigaubusio nuobodžiaujančio Dievo, skaitau žiniasklaidos pranešimus apie dvi apklausas, atliktas „Baltijos tyrimų“ ir „Vilmorus“ ir bandau suprasti, kaip tai galėjo nutikti.
Abi apklausos surengtos daugmaž tuo pačiu metu – pirmoji vasario 9 – 17, o antroji 11 – 19 dienomis. Klausimai beveik identiški: „Už kurią partiją balsuotumėte, jeigu rinkimai į Seimą vyktų kitą sekmadienį?“ ir „Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją balsuotumėte?“.
Tačiau gautos išvados akivaizdžiai prieštarauja viena kitai.
„Baltijos tyrimų“ apklausoje Socialdemokratų partijos palaikymas nuo sausio sumažėjo 5 procentais, todėl ją užsakiusi naujienų agentūra ELTA skelbia, kad dėl politinių skandalų, „krito Vyriausybės, premjero Algirdo Butkevičiaus ir Socialdemokratų partijos reitingai“.
„Vilmorus“ apklausą užsakęs „Lietuvos rytas“ skelbia: „Partijų rikiuotės lyderiai toliau liko socialdemokratai, palyginti su sausio mėnesiu, netgi sutvirtinę pozicijas“.
Jeigu įsivaizduotumėm, kad socialdemokratų kalbose apie tariamą oponentų sąmokslą sumenkinti jų populiarumą lyg triušius iš skrybėlės traukiant į viešumą vis naujus skandalus yra bent lašas tiesos, tai to klastingo plano organizatorius dabar turėtų sutrikęs varstyti piktu žvilgsniu abiejų tyrimų lenteles ir trankyti kumščiu į drožinėtą ąžuolo stalą graužiamas abejonių ką toliau daryti – tęsti skandalų serialą ar leisti jiems išsikvėpti.
Panašiai turėtų jaustis ne tik įsivaizduojamas šešėlinis skandalų dirigentas, bet ir visai realūs politikai, pavyzdžiui, sėkmės 2015 m. savivaldos rinkimuose įkvėpti liberalai.
„Baltijos tyrimų“ nubraižyta lentelė jiems žada nuosaikų populiarumo augimą ir tvirtą antrąją vietą rinkimuose, o gal net ir galimybę pavyti bei pralenkti socialdemokratus.
„Vilmorus“ rodo liberalų populiarumo mažėjimą beveik procentu ir nugrūda juos į trečiąją vietą, iškart po TS-LKD. Ar Eligijui Masiuliui jau galima garsiai svajoti apie premjero pareigas? O gal nerimauti ar jo partija daugiamandatėje apygardoje įveiks 5 procentų barjerą ir pateks į Seimą?
TS-LKD netikinčių sociologija pasitaikydavo nuo pat šios partijos atsiradimo, bet po 2014 m. rinkimų į Europos Parlamentą jie turi kuo pagrįsti savo abejones. Nes tada „Vilmorus“ apklausos žadėjo LSDP pergalę dideliu atotrūkiu ir antrąją vietą „Tvarkai ir teisingumui".
Tačiau suskaičiavus rinkėjų balsus paaiškėjo, kad TS-LKD pralenkė socialdemokratus, o į trečią vietą išsiveržė tik dešimtosioms procento dalimis nuo jų atsilikę liberalai.
Todėl ir dabar konservatyvesnis už pačius konservatorius apžvalgininkas Audrius Bačiulis turi teisę komentuoti, kad į Lietuvos sociologų daromus reitingus nebeverta kreipti dėmesio nuo 2008 metų, o „Vilmorus“ ir „Lietuvos rytas“ „pjauna tokį grybą, kad jų skelbiamais reitingais tikriausiai netgi pats Butkevičius nebetiki“.
Jei ir netiki, tai bent suvaidins, kad tiki, nes viešųjų ryšių konsultantai ir jam bus pasakę, kad rinkėjams patinka nugalėtojai.
Apklausiant, kaip Lietuvoje įprasta, maždaug po 1000 gyventojų, rezultatų paklaida gali būti apie 3 procentus. Atidžiau pažvelgę į abiejų viešosios nuomonės tyrimo kompanijų gautus rezultatus, nepaisant prieštaraujančių tarpusavyje pokyčių tendencijų, pastebėsime, kad partijų populiarumo reitingai skiriasi tokios paklaidos ribose. Tikslesnis duomenis įmanoma gauti tik apklausus gerokai daugiau žmonių, bet tai iškart padidintų tyrimo kainą. O mokėti už tai niekas nenori.
Dabar gavus tikslesnius duomenis, nebūtų su kuo jų palyginti, todėl tikrieji viešosios nuomonės pokyčiai pasimatytų tik po kelių periodiškai rengiamų apklausų – kelias dešimtis tūkstančių žmonių tektų apklausinėti kelis mėnesius iš eilės.
Jeigu patikėtumėm gandais, kad turtingiausios politinės partijos tokius tyrimus užsako, tai joms tikrai nėra reikalo dalintis ta informacija su varžovais ir prarasti konkurencinį pranašumą žinoti daugiau už juos.