Ką iš to laimi Lietuva, jeigu emigraciją mūsų politikai daugmaž vieningai pripažįsta vienu didžiausių iššūkių mūsų valstybei, bet, išskyrus deklaratyvius šūkius, nesugeba suformuluoti kažko panašaus į planą, kaip ją sumažinti?
O gal Lietuvai kaip tik naudingiau, kad britai ir kitos turtingos senosios ES narės įvestų kuo daugiau laisvo darbo jėgos judėjimo suvaržymų ir diskriminacinių nuostatų skiriant pašalpas, tokiu būdu mažindamos emigracijos patrauklumą?
Tipiškas emigrantas – rajono centro ar mažo miestelio gyventojas, lyginantis gyvenimo kokybę čia ir ten. Ką laimės pasilikdamas tėviškėje, dirbdamas už artimą minimaliai algą, bet toliau srėbdamas mamos virtą kopūstienę su kiaulienos šonkauliukais, važinėdamas senu BMW, už kurį nereikia mokėti valstybei pusės jo vertės mokesčio, ir kas vakarą susitikdamas su bebaigiančiais prasigerti vaikystės draugais. Ir ką praras pasirinkęs tokį patį, bet kelis kartus brangiau apmokamą darbą Jungtinėje Karalystėje, kur reikės brangiai nuomotis būstą islamą išpažįstančių migrantų rajone.
Nereikia čia pasakoti apie kažkokias patyčias, orumą, valdžios biurokratų ir darbdavių pagarbą, nepalankų psichologinį klimatą ar nesaugią aplinką. Visa tai prisimenama tuomet, kai norisi kažkaip pateisinti savo pragmatišką pasirinkimą išvažiuoti iš Lietuvos. O iš tikrųjų nulemia bejausmiai pajamų ir išlaidų santykio skaičiai.
Sumažinti emigraciją Lietuva gali augindama vidutinę ir minimalią algą. Tačiau eurų juk neprispausdinsim tiek, kad visiems užtektų, o kiekvienas minimalios algos didinimas mažina mūsų verslo konkurencingumą. Jau dabar Lietuva vis rečiau vadinama pigios darbo jėgos šalimi, investuotojai į tas pramonės šakas, kuriose darbo užmokestis sudaro didelę sąnaudų dalį, Europoje dairosi į Rumuniją, Bulgariją, Ukrainą ar Moldovą.
Pagal tokią logiką, D. Grybauskaitė, gelbėdama Lietuvą nuo lietuvių išsivažinėjimo, privalėjo pasiūlyti Didžiosios Britanijos premjerui Davidui Cameronui ne tik nemokėti pašalpų jokiems emigrantams iš Lietuvos, bet ir įteisinti mažesnių algų mokėjimą atvykėliams.
Gal net paprašyti juos visus iš ten deportuoti?
Tačiau pasaulis yra truputį sudėtingesnis už vaikišką stalo žaidimą, ir Prezidentė tai supranta. Emigrantai kasmet perveda Lietuvoje likusiems artimiesiems po kelis milijardus eurų ir dar nežinia kiek parsiveža grįždami atostogų po išeiginiais treningais pūpsančiose piniginėse. Sumos gali būti palyginamos tik su ES struktūrinių fondų parama ir, skirtingai negu pastaroji, nesubetonuojamos į trinkeles prie Vijūnėlio dvaro, o iškart leidžiamos į apyvartą ir skatina visą šalies ekonomiką.
Kaip besiskųstų darbdaviai, nerandantys kvalifikuotų tinkuotojų ar elektrikų, bet jeigu šiandien iš saulėtosios Britanijos grįžtų namo kelios dešimtys tūkstančių tvirtų statybų aikštelėse įdegusių vyrų ir feisbukuose dienas leisti įpratusių jų draugių bei žmonų, didžiajai jų daliai tektų stoviniuoti miestelių aikštėse laukiant atsitiktinių uždarbių arba šiurpinti britišku akcentu savivaldybių socialinės paramos skyrių poniutes.
Emigracija išgelbėjo sunkmečiu ir tebegelbsti Lietuvos socialinės paramos sistemą, sukurdama mažėjančio nedarbo iliuziją. Nes skaičiuoti ne darbo ieškančių asmenų procentus, o visas darbo vietas mūsų šalyje nemėgo nė viena Vyriausybė. Ne savo noru jos pasirinko tokį ekonomikos gydymą kraujo nuleidinėjimu, bet ir nepersistengė apsimesti, kad gali kažką pakeisti.
Provincijos tuštėjimas kada nors pasieks tą pavojingą ribą, kai neapsimokės išlaikyti viešųjų paslaugų infrastruktūros, sukurtos gerokai didesniam gyventojų skaičiui. Mokyklos be mokinių, ligoninės be pacientų jau dabar skausmingai uždarinėjamos, bet drauge naikinamos ir jose buvę biudžetinės darbo vietos, ir taip įsisukam į šiurpų visiško susinaikinimo ratą.
Ne taip seniai svarsčiau, kad užpildyti mūsų provinciją galėtų į Europą plūstantys migrantai, bet patys matote, kiek iš jų veržiasi būti perkelti į Lietuvą. Kol darbo užmokestis nepasiekė bent Europos Sąjungos vidurkio, jų čia nė grandinėmis prirakintų nesulaikysime. O ir patys lietuviai, reguliariai pakurstomi ksenofobiškų politikų ir Rusijos televizijų sukurtas legendas apie pabėgėlių išpuolius Vokietijoje tiražuojančios Lietuvos žiniasklaidos, ne itin pasiruošę į savo bendruomenes integruoti kitos odos spalvos ir religijos svečius.
Todėl D. Grybauskaitei beliko derėtis su D. Cameronu dėl emigrantams Jungtinėje Karalystėje mokamų pašalpų, viliantis, kad dalis tų pinigų gavėjų grįš į Lietuvą bent pasilaidoti.
